Naujausios
Kalėdų dovana sau
Per praėjusių metų Kalėdas Simona Baradinskienė neplanavo grįžti. Mat, vasarą ilgokai užsibuvo Lietuvoje, prisibendravo su artimaisiais. Tačiau planai pasikeitė netikėtai. Tarsi kokia nuojauta parvedė kelmiškę namo.
„Su šeima iš anksto sutarėme, jog dovanomis nesikeisime, – pasakoja Simona. – Dovanas pirksime tik vaikams. O suaugusiems nupirkau ir padalinau loterijos bilietų. Antrąją Kalėdų dieną užsukau į „Norfos“ prekybos centrą. Žvilgsnis užkliuvo už teleloto bilieto. Pamaniau reikėtų ir sau nusipirkti loterijos bilietą. Tarsi kas pakuždėjo, jog reikia jį nusipirkti.
Žaidimo per televiziją nebuvo kada stebėti. Norėjosi kuo ilgiau gyvai pabendrauti su tėvais. Po kelių dienų parduotuvėje paprašiau bilietą patikrinti. Kasininkė informavo, jog turiu paskambinti į Tele loto biurą.Sužinojau, jog esu viena iš pretendenčių laimėti butą Palangoje.“
Patikėjo tik pamačiusi butą
Gyvendama Norvegijoje Simona kartais nusipirkdavo Vikingų loto ar kokios kitos loterijos bilietą. Tačiau laimėjimais negalėjo pasigirti. Didžiausias laimėjimas buvo 900 Norvegijos kronų arba 80 eurų. Todėl ir dabar stebuklų nesitikėjo. Bet pagalvojo, jog ir tūkstantį eurų, kurie laukia į finalą nepatekusių pretendentų, išlošti – labai gerai.
Bet Simonos laukė didesnė dovana – pateko į finalą kartu su dar keturiais pretendentais.
Važiuojant į studiją finalo filmavimui Simonai nuo pat ryto galvoje sukosi skaičius 4. Tokį numerį ir pasirinko traukdama burtus. Ir neapsiriko. Būtent ji laimėjo visiškai naują dviejų kambarių 40 kvadratinių metrų ploto butą Palangoje, naujai statomame Melno rezidencijos kvartale.
„Net ir gavusi raktus nuo buto, dar negalėjau patikėti, kad realiai tai vyksta. Pratinausi prie tos minties. Bet visiškai patikėjau likimo man skirta dovana tik tada, kai su televizijos filmavimo grupe nuvažiavau į Palangą ir pravėriau naujųjų savo namų duris“, – džiaugsmo neslepia Simona. – Butas pakankamai erdvus. Yra visa buitinė technika, baldai, išpirkta ir automobilio stovėjimo aikštelė. Belieka atsinešti tik indų ir drabužius – ir gali mėgautis pušynu, Melno taku nueiti prie visai čia pat esančios jūros.“
Močiutė pasirūpino kryžiumi
Šalia Kelmės esančio Verpenos kaimelio, kur gyvena S. Baradinskienės tėvai ir močiutė, žmonės Simonos sėkmę sieja su jos močiute Eugenija Razminiene, kuri pasirūpino išsaugoti ir restauruoti vienoje Verpenos sodyboje stovėjusį kryžių.
Kai sodybą nupirko nauji savininkai, jie nenorėjo seno, restauravimo reikalingo kryžiaus. Tai išgirdusi Eugenija Razminienė nusprendė restauruoti kryžių ir pastatyti jį prie senos medinės Verpenos bažnytėlės.
Kadangi pati yra garbaus amžiaus, pagalbon pasitelkė savo artimuosius. Jos žentas – Simonos tėtė Gintaras Šimalis parvežė kryžių į namus. Simonos sesers vyras Vaidas Ambrozaitis jį restauravo.
Nušveistas, sutvirtintas, perdažytas kryžius buvo nuvežtas ir pastatytas prie bažnyčios. Medžiagas ir visus kitus procesui reikalingus dalykus finansavo močiutė.
Po universiteto į Norvegiją
Į Norvegiją Simona išvyko prieš keturiolika metų, vos baigusi aplinkosaugos studijas Vilniaus universitete.
„Ten gyveno mano klasiokė. Ji susilaukė kūdikio ir pakvietė mane padėti jį prižiūrėti, – savo kelionę į Norvegiją mena Simona. – Mane sužavėjo Norvegijos gamta, galimybė daugiau uždirbti. Taip ir pasilikau ilgesniam laikui.“
Pirmiausia užsispyrė išmokti norvegų kalbą.
Iš pradžių su vyru gyveno Osle. Paskui, iš banko gavę paskolą, nusipirko namą nedideliame Bagn miestelyje, 200 kilometrų nuo sostinės.
Vyras ėmėsi poilsio namelių statybų verslo. Neperseniausiai šeima įsigijo ir dar vieną namą, kuris suremontuotas ir nuomojamas.
Šiuo metu šeima augina dvejų metų dukrytę. Simona dirba elektronikos įmonėje šalia Bagn esančiame kitame miestelyje. Iki darbovietės automobiliu pusvalandis kelio. Patenkinta kolektyvu. Darbas nėra sunkus. Pragyvenimo lygis – aukštesnis nei Lietuvoje. „Už daug ką esu dėkinga Norvegijai, – sako Simona. – Jeigu ir išvyktume į Lietuvą, visuomet malonu būtų čia sugrįžti. Bent jau aplankyti draugų arba atostogauti.“
Mintys apie Lietuvą – vis dažnesnės
Iš tiesų jauna moteris vis dažniau pagalvoja apie Lietuvą. Nors auginti vaikus Lietuvoje atsieina gerokai brangiau negu Norvegijoje, Simona pasveria kitus dalykus. Dukra Lietuvoje turėtų daugiau draugų, bendrautų su seneliais, tetomis, dėdėmis, pusbroliais, pusseserėmis ir kitais giminaičiais, kalbėtų lietuviškai.
Be to, jaunos mamos įsitikinimu, Lietuvos darželiuose geresnė vaikų priežiūra. „Čia auklėtojos atstoja mamas, pasirūpinama kokybišku ugdymu bei maitinimu, prižiūri visą darbo dieną. Tuo tarpu Norvegijoje priežiūros laikas – trumpesnis, maitina užplikomomis košėmis ar sriubomis, nedaug dėmesio skiria vaikų ugdymui“, – mintimis dalijasi Simona.
Vis dažniau pagalvoti apie Lietuvą tiek Simoną, tiek kitus lietuvius emigrantus skatina ir smukęs kronos kursas, pabrangę maisto produktai ir palyginti nelabai aukšti atlyginimai, kurie siekia 2 – 3 tūkstančius eurų.
„Daugelis lietuvių Norvegijoje dirba labai daug, kad ten prasigyventų arba parsivežtų į Lietuvą didesnį kapitalą, – pasakoja Simona. – Tačiau pastaruoju metu atlyginimų skirtumas tarp Lietuvos ir Norvegijos mažėja. Emigrantai įvertina ir tą faktą, kad svetimoje šalyje savas niekada nebūsi.“
Šitų minčių paakinti Simonos tėvai pasirūpino, kad nebūtų parduotas močiutės namas Kelmėje. Dabar jis priklauso Simonai.
Norą ir motyvą grįžti namo dar labiau sustiprino laimėtas butas Palangoje. Nuomojamas poilsiautojams jis galėtų nešti papildomas pajamas. O Simona svajoja įsikurti Klaipėdoje, kur daugiau gerai apmokamų darbo vietų.
