Laikrodžiai eina pirmyn

Laik­ro­džiai ei­na pir­myn

De­vy­nias­de­šim­ties me­tų su­lau­kęs ty­tu­vė­niš­kis Al­bi­nas Pui­do­kas dar pri­si­me­na tar­pu­ka­rio bru­ką, ku­riuo bu­vo iš­grįs­ta Ty­tu­vė­nų mies­te­lio Mai­ro­nio gat­vė, ku­rio­je šian­dien gy­ve­na.

Aky­se iš­ky­la vaiz­das, kaip jis su ke­liais mies­te­lio paaug­liais bė­ga pa­skui au­to­bu­są – tai bu­vo vie­nin­te­lė vai­kų pra­mo­ga. Pri­si­me­na kaip bur­mist­ru dir­bęs jo tė­ve­lis Ra­po­las Va­sa­rio 16-ąją ra­gin­da­vo ty­tu­vė­niš­kius iš­kel­ti vė­lia­vas. Ta­čiau ne vi­si  tu­rė­da­vo pi­ni­gų jų nu­si­pirk­ti.

„Ką ten ly­gin­si su gy­ve­ni­mu šian­dien...“ – tik ran­ka nu­mo­ja tris vi­siš­kai skir­tin­gas Lie­tu­vas per gy­ve­ni­mą ma­tęs de­vy­nias­de­šimt­me­tis, ku­rio pa­si­klaus­ti, kaip at­ro­dė tar­pu­ka­rio Lie­tu­va, už­su­ka Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko spe­cia­lis­tai. De­vy­nias­de­šimt­me­tis džiau­gia­si, jog dar už­ten­ka „ra­zu­mė­lio“.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

Elekt­ros ne­bu­vo, au­to­mo­bi­lis – re­te­ny­bė

Al­bi­no Pui­do­ko vai­kys­tė pra­bė­go Ty­tu­vė­nuo­se. Tar­pu­ka­riu mies­te­lis at­ro­dė ge­ro­kai ap­šiu­ręs. Kai ku­rios gat­ve­lės iš­grįs­tos ak­me­ni­mis. Ša­li­gat­viai – pa­kel­ti. Ki­tur ne­bu­vo nė grin­di­nio. Gy­ven­to­jai ne­tu­rė­jo elekt­ros. Va­ka­rais mies­te­lis sken­dė­da­vo tam­so­je. Van­de­nį sem­da­vo iš šu­li­nio.

Žmo­nės gy­ve­no skur­do­kai. Dau­ge­lis ne­tu­rė­jo dar­bo. Vals­čiu­je dir­bo vir­šai­tis, raš­ti­nin­kas, po­ra po­li­ci­nin­kų ir dar ke­le­tas žmo­nių. Bu­vo tik pa­štas, še­šių sky­rių mo­kyk­la, pri­va­tus gy­dy­to­jas ir pri­va­ti aku­še­rė. Ta­čiau re­ta mies­te­lio gy­ven­to­ja ga­lė­jo leis­ti sau kvies­tis aku­še­rę, kai gim­dė. Ne­tu­rė­jo pi­ni­gų. Tek­da­vo pa­si­kliau­ti pri­bu­vė­jo­mis. Dar bu­vo ke­lios žy­dų krau­tu­vės ir mė­si­nė. Jos sa­vi­nin­kai pa­tys ve­žio­da­vo mė­są po na­mus.

Kas dir­bo, gau­da­vo ma­žus at­ly­gi­ni­mus. Po­no Al­bi­no tė­ve­lis Ra­po­las dir­bo mies­te­lio bur­mist­ru, bet at­ly­gi­ni­mo gau­da­vo tik 50 li­tų per mė­ne­sį. O vai­kų tu­rė­jo sep­ty­nis.

„Mus gel­bė­da­vo mo­čiu­tė, gy­ve­nu­si Ame­ri­ko­je. At­siųs­da­vo siun­ti­nių su vai­kų išaug­tais ar­ba suau­gu­sių­jų iš ma­dos išė­ju­siais dra­bu­žiais. Tai mes bū­da­vo­me pa­puoš­ti. Ki­ti vai­kai kny­gas į mo­kyk­lą ne­šda­vo­si me­di­nė­se dė­žu­tė­se, o aš ėjau su po­rtfe­liu“, – me­na po­nas Al­bi­nas.

Mies­te­ly­je re­tai ka­da pa­si­ro­dy­da­vo koks au­to­mo­bi­lis. Kai už­suk­da­vo iš Šiau­lių į Kau­ną pro Ši­lu­vą, Ra­sei­nius vyks­tan­tis au­to­bu­sas, Al­bi­nas su ki­tais vai­kais bėg­da­vo pa­skui jį. Pas­kęs­da­vo dul­kių de­be­sy­se. Ta­čiau vai­kams tai bu­vo sma­giau­sia pra­mo­ga.

Ka­dan­gi mo­kyk­lo­je bu­vo tik še­ši sky­riai, to­liau mo­ky­tis no­rin­tys ty­tu­vė­niš­kiai ke­liau­da­vo į už aš­tuo­nių ki­lo­met­rų esan­čią Ši­lu­vos gim­na­zi­ją.

Po­nas Al­bi­nas pri­si­me­na, jog Ty­tu­vė­nai ir tuo­met bu­vo la­bai ža­li. Au­go daug lie­pų.

Prieš Va­sa­rio 16-ąją vals­čiaus dar­buo­to­jai ra­gin­da­vo gy­ven­to­jus iš­kel­ti Lie­tu­vos vė­lia­vas. Ta­čiau ne vi­si jas įpirk­da­vo. Dau­ge­lis vė­lia­vai ne­tu­rė­jo pi­ni­gų.

Ta­čiau Va­sa­rio 16-oji vi­suo­met bu­vo iš­kil­min­gai šven­čia­ma. Gie­do­da­vo him­ną, gro­da­vo dū­dų or­kest­ras.

Įp­ras­to­mis die­no­mis ne­bu­vo ren­gi­nių. In­ten­sy­ves­nis gy­ve­ni­mas vi­rė tik baž­ny­čio­je. Čia dir­bo jau­ni klie­ri­kai, jie pri­trauk­da­vo daug jau­ni­mo.

Pro­tė­vių krau­jas nu­ve­dė į Vo­kie­ti­ją

Ke­le­tą paaug­lys­tės me­tų po­nas A. Pui­do­kas pra­lei­do Vo­kie­ti­jo­je. 1940-ai­siais, kai vo­kie­čiai ruo­šė­si ka­rui, Vo­kie­ti­jos at­sto­vai va­ži­nė­jo po Bal­ti­jos ša­lis ir kvie­tė grįž­ti vo­kiš­ko krau­jo tu­rin­čius tė­vy­nai­nius.

Po­no Al­bi­no pro­tė­viai iš ma­mos Ma­til­dos gi­mi­nės bu­vo vo­kie­čiai, į Lie­tu­vą at­vy­kę dar ca­ro lai­kais. „Ne­ži­nau, kas jie bu­vo. Tik ži­nau, jog į Lie­tu­vą iš Pran­cū­zi­jos ir Vo­kie­ti­jos tuo­met bu­vo kvie­čia­mi ga­būs kul­tū­ros žmo­nės: me­ni­nin­kai, mu­zi­kan­tai. Aš šiek tiek pri­si­me­nu tik sa­vo mo­čiu­tę – ma­mos ma­mą. Ji 1912 me­tais iš­vy­ko į Ka­na­dą. Vai­kus pa­li­ko Lie­tu­vo­je. Ti­kė­jo­si ten įsi­kū­ru­si juos pa­siim­ti. Ta­čiau ne­spė­jo – pra­si­dė­jo Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras.“

Ant­ra­sis Pa­sau­li­nis ka­ras pa­ko­re­ga­vo ir A.Pui­do­ko tė­vų gy­ve­ni­mą. Pak­vies­ti jie iš­vy­ko į Vo­kie­ti­ją. Po­nui Al­bi­nui tuo­met bu­vo dvy­li­ka me­tų. Tė­vai į Vo­kie­ti­ją iš­vy­ko su sep­ty­niais vai­kais. Du vy­res­nie­ji bro­liai pa­te­ko į Vo­kie­ti­jos ka­riuo­me­nę. Bro­nius da­ly­va­vo Sta­ling­ra­do ap­sup­ty­je. Bu­vo su­žeis­tas. Jį gy­dė li­go­ni­nė­je Vie­no­je. Po to grį­žo į Vo­kie­ti­ją. Ten ve­dė ir ­li­ko gy­ven­ti.

Bro­lis Fe­lik­sas pa­si­trau­kė kar­tu su vo­kie­čių ar­mi­ja. Bet emig­ra­vo į Aust­ra­li­ją. Ta­ry­bi­niais lai­kais bu­vo at­va­žia­vęs į Lie­tu­vą. Ta­čiau gim­ti­nėn į Ty­tu­vė­nus at­va­žiuo­ti jo ne­lei­do. Po­nas Al­bi­nas su bro­liu su­si­ti­ko Vil­niu­je.

Vo­kie­ti­jo­je li­kęs bro­lis Bro­nius – jau mi­ręs. De­vy­nias­de­šimt­me­tis A. Pui­do­kas su­si­ra­ši­nė­ja su jo vai­kais. Laiš­kus ra­šo vo­kie­čių kal­ba.

Aust­ra­li­jo­je mi­rė ir bro­lis Fe­lik­sas. Kai vie­nas pa­žįs­ta­mas ke­lia­vo į Mel­bur­ną, po­nas Al­bi­nas pa­pra­šė jo su­ras­ti bro­lio ka­pą. Ke­liau­to­jas ra­do vi­są at­ski­rą lie­tu­vių ka­pų kvar­ta­lą ka­pi­nė­se. Ten pa­lai­do­tas ir bro­lis Fe­lik­sas.

Pa­si­bai­gus ka­rui, Pui­do­kų šei­ma su pen­kiais ma­žes­niai­siais vai­kais grį­žo į Lie­tu­vą. Mat, Vo­kie­ti­jos kraš­tas, ku­ria­me jie gy­ve­no, ati­te­ko len­kams. Len­ki­jo­je gy­ven­ti ne­no­rė­jo. Tuo­met, kai tė­vai vėl ap­si­gy­ve­no Ty­tu­vė­nuo­se, Al­bi­nui bu­vo še­šio­li­ka me­tų.

Pui­do­kų šei­mos na­muo­se bu­vo ap­gy­ven­din­ti ki­ti žmo­nės. Jiems te­ko nuo­mo­tis būs­tą. Į su­grį­žė­lius bu­vo žiū­ri­ma ne­pa­lan­kiai. Re­pat­rian­tai lai­ky­ti ne­pa­ti­ki­mais. Po­nas Al­bi­nas dėl to bu­vo ne­te­kęs net dar­bo.

„Kai žmo­nes su­grū­do į ko­lū­kius, vi­si dir­bom, bet iš pra­džių nie­kas ne­mo­kė­jo pi­ni­gų. Ma­ma lai­kė kar­vu­tę, par­še­lį. Ba­do kęs­ti ne­rei­kė­jo, bet „raš­ka­žiaus“ ir­gi ne­bu­vo, – pa­sa­ko­ja po­nas Al­bi­nas. – Ty­tu­vė­nai at­ro­dė dar ny­kiau ne­gu prieš ka­rą, ap­griau­ti, daug kas na­cio­na­li­zuo­ta.

Gy­vo­ji at­min­tis

Bend­ra­vi­mas su to­li­mais gi­mi­nai­čiais laiš­kais ir su ki­tais ty­tu­vė­niš­kiais gy­vu žo­džiu gelbs­ti po­ną Al­bi­ną nuo vie­nat­vės. Pa­žįs­ta­mų dar ne­ma­žai. Dir­bo bu­hal­te­riu, pa­skui – mo­kyk­los di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ju ūkio rei­ka­lams. Žmo­na Ire­na va­do­va­vo Ty­tu­vė­nų vai­kų dar­že­liui. Ta­čiau jau 15 me­tų, kai po­nas Al­bi­nas naš­lys.

„Esu vie­nut vie­nin­te­lai­tis. Ma­no am­žiaus žmo­nių be­veik nė­ra. O jau­ni ne­la­bai no­ri su ma­ni­mi drau­gau­ti. Ką pa­da­ry­si – lak­ro­džiai ei­na pir­myn“, – be ap­mau­do apie rea­ly­bę kal­ba ty­tu­vė­niš­kis.

Jis džiau­gia­si kiek­vie­nu skam­bu­čiu, kiek­vie­nu žmo­gu­mi, už­su­ku­siu į jo kie­mą.

De­vy­nias­de­šimt­me­tį lan­ko so­cia­li­nės dar­buo­to­jos pa­dė­jė­ja. At­va­žiuo­ja au­to­mo­bi­liu. Įsi­so­di­na se­no­lį, ve­ža į pre­ky­bos cent­rą nu­si­pirk­ti mais­to. Ki­tą kar­tą atė­ju­si su­tvar­ko na­mus, pri­ne­ša mal­kų. Už pa­slau­gas mo­kes­tis tik sim­bo­li­nis – ne­sie­kia nė 10 eu­rų per mė­ne­sį.

Ty­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko di­rek­ci­jos kul­tū­ro­lo­gė Ag­nė Bu­chai­tė, kar­tais ap­lan­kan­ti gy­vą­ja Ty­tu­vė­nų at­min­ti­mi va­di­na­mą A. Pui­do­ką, džiau­gia­si, jog šis žmo­gus to­kio švie­saus pro­to, ge­ros at­min­ties. Jei­gu rei­kia ko nors pa­si­klaus­ti apie Ty­tu­vė­nų praei­tį, par­ko spe­cia­lis­tai ga­li bū­ti ga­ran­tuo­ti, kad po­nas Al­bi­nas ži­nos. To­dėl, kai už­su­ka į jo na­mus, įra­ši­nė­ja jo pri­si­mi­ni­mus.

Gy­ven­ti įkve­pia op­ti­miz­mas

Kaip pa­vy­ko vi­sus de­vy­nis de­šimt­me­čius iš­sau­go­ti to­kią ge­rą at­min­tį ir ge­rą svei­ka­tą?

„Šei­moj su­gy­ve­nom dar­niai, ne­si­py­kom. Ne­gė­riau. Ne­rū­kiau. Kenks­min­gų dar­bų ne­te­ko dirb­ti. Mė­gau ju­dė­ti. Ry­tais at­si­kel­da­vau penk­tą va­lan­dą, kad, prieš ei­da­mas į dar­bą, dar spė­čiau prie eže­ro pa­žve­jo­ti. Ir da­bar kiek įma­no­ma kru­tu. Pats pa­si­ku­riu kros­nį, pa­si­ga­mi­nu val­gį, iš­si­skal­biu, kai ge­ras oras, ei­nu pa­si­vaikš­čio­ti“, – pa­pras­tas svei­kos gy­ven­se­nos tie­sas dės­to A. Pui­do­kas ir pri­du­ria, jog svei­ka­tos su­tei­kia ir ge­bė­ji­mas džiaug­tis gy­ve­ni­mu.

Se­no­lis dė­ko­ja Aukš­čiau­sia­jam, kad tu­ri tvar­kin­gą sa­vo būs­tą, mė­gau­ja­si gra­žia Ty­tu­vė­nų gam­ta. Džiau­gia­si, kad ge­rai gy­ve­ni­mas su­si­klos­tė vie­nin­te­liam jo sū­nui, ku­ris su­lau­kė pen­si­jos dirb­da­mas ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­ju, gy­ve­na Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Di­džiuo­ja­si anū­ku, ku­ris dir­ba ang­lų kal­bos mo­ky­to­ju ir anū­ke, ku­ri pa­sie­kė mo­de­lio kar­je­ros, ma­tė la­bai daug pa­sau­lio, da­bar gy­ve­na Vo­kie­ti­jo­je.

Dar vie­nas po­no Al­bi­no svei­ka­tos šal­ti­nis – svei­ka mi­ty­ba. De­vy­nias­de­šimt­me­tis ry­tą pra­de­da nuo kros­nies kū­ri­mo. Po to prau­sia­si, pus­ry­čiau­ja. Pus­ry­čiai – ne­stip­rūs: vai­sių sa­lo­tos su jo­gur­tu, su­muš­ti­nu­kas, ka­va. Pie­tums ver­da­si sriu­bą. Va­ka­rie­nei su­val­go varš­kės. Stip­res­nio mais­to ne­rei­kia, juk sun­kiai ne­dir­ba.

Pa­va­ka­rę pa­skai­to. Na­mų bib­lio­te­ko­je daug kny­gų. Pa­žiū­ri te­le­vi­zo­rių. Se­no­lį ypač do­mi­na spor­tas.

Ar už­ten­ka pen­si­jos? „Ma­no sta­žas 40 me­tų. Pen­si­ja – apie trys šim­tai. Nes­kurs­tu. Ape­ti­tas nė­ra la­bai di­de­lis. Rū­bų nė bal­dų jau ne­be­per­ku. Kad tik tuos pa­čius su­dė­vė­čiau. Mo­kes­čiams ir mais­tui už­ten­ka. Svar­biau­sia, kad dar tu­riu „ra­zu­mė­lio“. O vi­so ki­to ma­no gy­ve­ni­mui jau pa­kan­ka.“

Ag­nės BU­CHAI­TĖS nuo­tr.

Al­bi­nas Pui­do­kas my­li Ty­tu­vė­nus ir sa­vo na­mus. Kai bu­vo ap­si­rgęs, sū­nus iš­si­ve­žė į Ro­kiš­kį. La­bai pa­siil­go sa­vo na­mų, ir Ty­tu­vė­nų, ku­riuo­se pra­lei­do vi­są gy­ve­ni­mą.

Al­bi­nas Pui­do­kas šian­die­ni­niuo­se Ty­tu­vė­nuo­se pa­si­gen­da tik di­des­nio žmo­nių šur­mu­lio. Mies­tas trau­kia­si: „1961 me­tais, kai pa­sta­tė 900 vie­tų Ty­tu­vė­nų mo­kyk­lą, mo­ki­niai ne­til­po, nes jų bu­vo 1300. Mo­kė­si dviem pa­mai­no­mis, šian­dien ne­li­ko nė pen­kių šim­tų.“

Ro­mo ČER­KAUS­KO nuo­tr.

Sau­sio mė­ne­sį Al­bi­nui Pui­do­kui su­ka­ko 90 me­tų. Ju­bi­lie­jaus pro­ga jį pa­svei­ki­no se­niū­ni­jos dar­buo­to­jai.