Naujausios
Laimė priklauso nuo požiūrio
„Pensija yra labai geras dalykas. Visi kažkodėl jos bijo. Va, kaimynė, kuriai jau gresia pensija, jaudinasi: kas bus, kas bus! Sakau jai, tu neįsivaizduoji, kaip bus gerai. Nebereikės rytą keltis, bėgti, nepavėluoti, viską daryti, kažkam įsipareigoti. Be reikalo žmonės bijo. Laukit pensijos ir nebijokit, tai tikrai geras dalykas“, – juokiasi guvi šeimininkė, buvusi Šiaulių „Elnio“ ir „Stumbro“ odininkė.
Sutinka, kad pinigų, būnant pensijoje, nėra daug, bet užtenka, kiek yra – prisitaikai žmogus, susidėlioji – kiek gauni, tiek ir užtenka.
70-ies metų naštos šios moters, ilgametės tautodailininkės veide, nė šešėlio. Gal tai todėl, kad neatsitraukia nuo kasdieninių veiklų, kurias juodu su bendraamžiu sutuoktiniu Algimantu užsibrėžę. Jei oras prastas, smagu žiūrėti pro namų langą – tolumoje matyti Meškių miškas, prieš jį ežeras, netoliese piliakalnis. Žiemą – slidės, rogės, kiti malonumai.
Apylinkės Bubių seniūnijoje – vertos milijono, tad juodu šiltuoju sezonu noriai tupia ant dviračių ir lekia ratą ar du. Jei yra „ukvatos“ kitąsyk ir kelis kartus dienoje nueina pasimaudyti čia pat tyvuliuojančiame Bubių tvenkinyje.
Trečiadienis ir ketvirtadienis – dienos, skirtos dekupažo užsiėmimams Bubių bendruomenėje ir vietos folkloro ansamblyje „Obelėlė“.
Kai vakare susėda kambaryje, ponas Algimantas mėgsta „užkurti“ kokį nors instrumentą – triūbą ar pianiną. Namus užlieja melodija.
Sako, gyvendami bute Šiauliuose, vėlyvo muzikinio triukšmo vengdavę – juk aplinkui ilsisi kaimynai! O čia, name, kuris kadaise buvo viso labo nedidelis jų sodo namelis ir prie kurio atsikraustydami pristatė kur kas didesnį už tą namelį priestatą (jų žodžiais, švarką prie sagos prisiuvo) „nori triūbyk, nori pianinu grok“ – žavus kūrybinis chaosas“.
Prisimena, jiedviem išvažiavus gyventi į kaimą, visi stebėjosi, ką gi ten jiems veikti. Bet veiklos tikrai atsirado, kad tik viską suspėti!
Šiemet sutuoktiniai buvo pakviesti muzikuoti kurtuvėniškės režisierės Ramunės Mikėnienės Kurtuvėnų teatrų festivaliui statomoje komedijoje „Palanga“. Vyras ir žmona, aktoriams šokant scenoje ir keičiant puošnius apdarus, traukė 1930 metų D. Dolskio, A. Šabaniausko dainas.
„Toks buvo režisierės sumanymas. Užėmėme žiūrovus, juk reikėjo aktoriams tris kartus persirengti“, – sako D. Danilaitienė.
Abiejų balsai spektaklyje – lyg vienas, nugludinti ir suderinti. Pasirodymui pora ruošėsi ne vieną mėnesį – namuose skambėjo ir skambėjo senos minėtų atlikėjų dainos.
„Vieną pasakysiu, per daug mūsų pensininkai dejuoja. Dejavimas – negatyvas, kuris nieko gero neduoda“, – sako 70-metį perlipę sutuoktiniai.
Įsitikinę, kad reikia džiaugtis ir mažais dalykais, kaip tame anekdote. Štai pasiuvo žmogeliui kelnes, bet medžiagos tik vienai kišenei liko. Smagu žmogeliui būtų, bet kad džiaugtis nėra kuo – kišenė kelnėse tik viena... Bet, va, nuėjo jis pas kaimyną, o tas ir sako: „Kokias gražias kelnes tau pasiuvo! Ir dar kišenė yra!“ Taigi nuo požiūrio gyvenimo kokybė priklauso.
Kūryba – sielai
Ne tik muzikos garsų Dalios ir Algimanto namai kupini. D. Danilaitienė – ilgametė tautodailininkė, riešinių mezgėja, respublikinių ir vietos parodų dalyvė.
Sako, kol vaikai buvo maži, tautodailėms laiko nebuvo, nebuvo, kada galvoti apie parodas. Jei ir numegzdavo vaikui kepurę, pirštines ar kojines, tai būdavo skirta naudojimui, o ne kam nors parodyti.
Dabar moteris vieną po kito traukia didžiulės namų komodos stalčius – kiekviename dešimtys porų įvairiaspalvių riešinių. Skirtingi raštai, skirtingi karoliukai, siūlai, spalvos. Megztos virbalais ir vąšeliu nertos.
Kūrėja sako labiausiai mėgstanti klasikines spalvas – juodą ir baltą. Mezginio raštai jai taipogi gražiausi tradiciniai – lietuvių liaudies.
Riešines išmokusi megzti tik išėjusi į pensiją – iki tol apie jas nieko nebuvo net girdėjusi. Kartą eidama per Šiaulių bulvarą sutiko močiutę, pasakojančią, kaip reikia megzti įmezgant karoliukus.
„Nebuvau tokio stebuklo mačiusi. Toks užsidegimas pagavo!“, – sako dabar jau pripažinta riešininkė.
Pirmų savo megztų riešinių jau seniai nebeturi – „sarmata būtų ir parodyti“, tokios, moters žodžiais, nevykusios jos buvo.
Bet pirmos „nevykusios riešinės“ mezgėjos neatbaidė. Viena pora sekė kitą, dar kitą. Kokybė vis gerėjo, raštai ir karoliukai vis labiau derėjo tarpusavyje, eilutės darėsi vis lygesnės.
Savo sesers Genovaitės Žukauskienės, nusipelniusios kraštotyrininkės, taip pat Tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus vadovės Laimos Kelmelienės paskatinta ponia Dalia tapo Tautodailininkų sąjungos nare. Nuo tada su savo riešinėmis dalyvaudavo įvairiose liaudies meno parodose – ir respublikinėse, ir vietinės reikšmės. Kiekvienų metų pavasarį vyksta į Šiaulių tautodailininkų parodą. Lankytojų joje, sako kūrėja, būna tiek, kad vos telpa per du aukštus.
Daugiausiai ji mezga žiemą arba kai visi daržo darbai baigiami – nuo darbo sudiržusiomis rankomis karoliukų nesugraibysi. Kai lauko darbų nebėra, įsitaiso pamėgtoje vietelėje antrame namo aukšte prie lango – čia ir apšvietimas geras ir piliakalnio vaizdas pro langą įkvepiantis.
Pernai sugalvojo, kaip padaryti dvipuses riešines, kad karoliukai puoštų iš abiejų pusių, kad tiktų ir prie vienokio drabužio, ir prie kitokio.
Turi numezgusi ir K. Donelaičio „Metų laikus“ – su tautinių ornamentu.
Daugiausiai savo darbų D. Danilaitienė išdovanoja. Teko jai papuošti ir kurtuvėniškių pastatyto spektaklio „Palanga“ vaidintojus. Mezgė ne tik pirštinaites, bet ir skrybėlaičių nunėrė.
Dabar artimiausia paroda „Aukso vainikas“, ji vyks rugsėjį. Šįkart D. Danilaitienės dirbinius parodos dalyviai išvys dekoruotus liaudies motyvais.
„Sunkūs dabar laikai tautodailininkams, niekas jų veiklos neremia, – sako menininkė. – O kūrybingų, originalių žmonių labai daug, ir kiek kiekvienas turi fantazijos! Karpinių, metalo dirbinių meistrai, mezgėjai, siuvėjai. Deja, didžiuma iš kūrybos neišgyvena, kone kiekvienas šalia dar turi kitokios veiklos. Bet kaip gera su tais žmonėmis būti!“
Kad ir apie tą pačią vietos žmonių suvaidintą komediją „Palanga“. Visi – kaimo aktoriai iš Kurtuvėnų, iš Bubių, jokių profesionalų.
„Pradėjom repetuoti nuo birželio. Pagalvokite, spektaklyje net du klebonai vaidina! Daug žmonių nori žiūrėti, o mes norim dalyvauti. Svarbiausia ne lygis, o kad bendraujam visi, kartu būnam“, – sako namų šeimininkė.
„Kai esame tokiam amžiuje, visai nesvarbu, kas „padyvis“ ar „nepadyvis“. Tegu patys ateina ir padainuoja, pavaidina“, – žmonai antrina ir ponas Algimantas, 47 metus atidavęs muzikalių šiauliečių mokymui.
Kūryba ir kiaušiniai
Dviejų kūrybingų žmonių namuose beveik nėra pirktų daiktų – viskas pačių rankomis sukurta, dovanų gauta, lauktuvių parvežta. Paveikslas – šiauliečio dailininko. Štai D. Danilaitienės mamos sesers tautodailininkės Janinos Viesulaitės–Šimaitienės paveikslai. Originaliais rankdarbiais, dailės darbais ši moteris išgarsėjo taip pat jau būdama pensiniame amžiuje
Ant kitos sienos – Dalios sesės Genovaitės Žukauskienės (Ramanauskaitės) sukurta batika – vienas pirmųjų jos darbų. Sesuo – buvusi Šiaulių radijo ir televizijos muziejaus įkūrėja ir vadovė, Televizorių gamyklos inžinierė technologė ir kraštotyrininkų vadovė, dailininkė, už kraštotyrinį darbą apdovanota Mikelio prizu. Šiuo metu G. Žukauskienė gyvena Kretingoje, dirba savanore Klaipėdos onkologijos centre, moko moteris atsipalaiduoti užsiimant medžio raižymu, vilnos vėlimu, dirbiniais iš odos.
Dalios mama Genovaitė Joniškio krašte taip pat buvo pagarsėjusi mezgėja, nėrėja ir siuvinėtoja.
„Tautodailė, kitaip sakant namų menas, mūsų šeimoje visada užėmė svarbią vietą. Mes, gimę 1949 metais, eidavome į mokyklą su mamos megztais drabužėliais. Buvome apmegzti. Tautodailė joks išradimas, ji kilusi iš būtinybės – viską žmonės naudodavo buityje“, – sako ponia Dalia.
Ir būtinai ji turi parodyti savąją kiaušinių kolekciją. Eksponatų – tūkstančiai, iš įvairių šalių, įvairiais motyvais, vieni parsivežti, kiti dovanoti. Kiaušiniai iš Somalio, iš Kinijos, iš JAV, Kanados, Sankt Peterburgo... Seniausias kiaušinis kolekcijoje – iš krištolo, 1953 metų, jį vyro Algio tėtis parvežė iš Maskvos.
„Mano tėvelis labai gražiai kiaušinius skutinėdavo. Dar mokyklos laikais visada jų turėdavau. Kažkaip nuo tada jų pradėjo daugintis“, – eksponatus į rankas paima D. Danilaitienė. – Mano kolekcija pagerbta, yra kiaušinis su D. Bušo parašu – parvežtas iš Amerikos.“
Tikras žemaitis iš Telšių rajono Algimantas Danilaitis ir joniškietė Dalia susipažino 1971-aisiais. Jos tėvai į Šiaulius atsikraustė 1956-aisiais, jo – lygiai po metų. Mokėsi abu paralelinėse klasėse Šiaulių II vidurinėje mokykloje. Bet tada nė žiūrėti vienas kito pusėn nežiūrėjo.
Akys susitiko 1971 metais. Susipažino rugpjūtį, o 1972-ųjų vasarį sukūrė šeimą.
Suaugę sūnūs – profesionalus muzikas Dainius Danilaitis ir jaunėlis Andrius, informacinių technologijų specialistas, liaudies menais kol kas neužsiima.
„Gal vaikai tautodaile užsiims taip pat tik išėję į pensiją?“ – sutartinai juokiasi sutuoktiniai.
