Kviečiame pašokti!

Kvie­čia­me pa­šok­ti!

Kel­miš­kis et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas, Lie­tu­vos na­cio­na­li­nio kul­tū­ros cent­ro auk­so vai­ni­ką pel­niu­sio „Ra­mo­čios“ an­samb­lio ir an­samb­lio „Kni­tu­va“ va­do­vas Val­das Rut­kū­nas su mu­zi­kan­tų ir šo­kio en­tu­zias­tų pa­lai­ky­mo ko­man­da Kel­mė­je, At­gi­mi­mo aikš­tė­je, kiek­vie­ną penk­ta­die­nį ren­gia šo­kius. Gro­ja mu­zi­kan­tai. Skam­ba dai­nos.

Vy­res­nio­ji kar­ta dar pri­si­me­na va­sa­ros va­ka­rais gam­tos prie­globs­ty­je ren­gia­mus šo­kius ir ge­gu­ži­nes, ku­rios pa­sta­ruo­ju me­tu bu­vo nu­ny­ku­sios.

Re­gi­na MUS­NEC­KIE­NĖ

reginamus@skrastas.lt

At­gai­vin­ta tra­di­ci­ja

Ke­tu­ris pa­sta­ruo­sius mė­ne­sius prie Kel­mės kul­tū­ros cent­ro esan­čio­je At­gi­mi­mo aikš­tė­je penk­ta­die­nio va­ka­rais bu­vo ren­gia­mi šo­kiai. O kar­tą per mė­ne­sį mu­zi­kan­tai va­žiuo­da­vo į kai­mus, kad ga­lė­tų pa­si­links­min­ti ir Pag­ry­žu­vio, Grau­ži­kų, Kra­žių ar ki­tų kai­mų gy­ven­to­jai.

Šil­ta ir ne­lie­tin­ga praė­ju­si va­sa­ra bu­vo itin pa­lan­ki at­gai­vin­ti se­ną­ją lau­ke vyks­tan­čių šo­kių ir ge­gu­ži­nių tra­di­ci­ją.

Kiek­vie­ną sa­vai­tę, jau nuo pir­ma­die­nio vi­so­se kel­miš­kių la­biau­siai lan­ko­mo­se vie­to­se ka­bė­da­vo skel­bi­mai, kvie­čian­tys į šo­kius.

Pa­si­links­min­ti ir pa­bend­rau­ti su­si­ren­ka įvai­rių or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vai, pa­vie­niai žmo­nės, šei­mos, bū­rys jau­ni­mo. Kar­tais pri­si­jun­gia ir praei­viai, išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti po mies­tą.

Šo­kių at­gai­vin­to­jas Val­das Rut­kū­nas sa­ko, jog mū­sų tau­to­je ši tra­di­ci­ja gy­vuo­ja jau ke­lis šim­tus me­tų. Šeš­ta­die­nio va­ka­rais žmo­nės rink­da­vo­si ant kal­nų, ber­žy­nė­liuo­se, slė­niuo­se ir gam­tos prie­globs­ty­je šok­da­vo, dai­nuo­da­vo. Žie­mą pri­si­glaus­da­vo sek­ly­čio­se. Ne itin di­de­lė­se tro­bo­se su­tilp­da­vo vi­sas kai­mas.

Ką duo­da­vo žmo­gui ši­ta tra­di­ci­ja?

„Pir­miau­sia tai at­si­pa­lai­da­vi­mas po sun­kios dar­bų sa­vai­tės. Bend­ra­vi­mas. Ver­ty­bių at­kūrimas. Žmo­nės su­si­tin­ka, ap­ta­ria, kas įvy­ko per sa­vai­tę. Tai aukš­to ly­gio so­cia­li­za­ci­ja, pa­de­dan­ti iš­lai­ky­ti tau­ti­nių ir žmo­giš­kų­jų ver­ty­bių sis­te­mą“ , – įsi­ti­ki­nęs V. Rut­kū­nas.

Eti­ke­tas ir psi­cho­te­ra­pi­ja

– Mi­nė­jo­te, jog šo­kiai yra ir sa­vo­tiš­ka psi­cho­te­ra­pi­ja. Ko­dėl?

– Žmo­gus pri­va­lo tam va­ka­ro­ji­mui pa­si­ruoš­ti. Atei­na nu­si­prau­sęs, pa­si­puo­šęs. To­dėl ge­riau, oriau jau­čia­si, pa­ro­do ki­tiems sa­vo ver­tę.

Ant­ra, jis ir ki­ti, ku­rie atei­na, su ku­riais bend­rau­ja, tar­si pa­liu­di­ja, kad jie vie­ni ki­tiems yra svar­būs, kad jie – su tau­ta. Vi­si de­monst­ruo­ja tai, ką tu­ri ge­riau­sio. Sa­vo ta­len­tą gro­ti, šok­ti, dai­nuo­ti, man­da­giai bend­rau­ti. Tai duo­da im­pul­są su­pra­ti­mui, jog pa­sau­lis nė­ra toks blo­gas, kaip kar­tais įsi­vaiz­duo­ja­me.

Ga­liau­siai ir moks­li­nin­kai yra at­sklei­dę, jog ko­lek­ty­vi­nė psi­cho­te­ra­pi­ja pa­lai­ko ge­rą ner­vų sis­te­mą, ją stip­ri­na. Su­si­ren­ka­me, ben­d­rau­ja­me, ga­mi­na­me lai­mės hor­mo­nus.

– Tvir­ti­na­te, jog šo­kiai yra ir sa­vo­tiš­ka so­cia­li­za­ci­ja. Ar jos rei­kia dėl šian­die­ni­nio žmo­nių su­sve­ti­mė­ji­mo, už­si­da­ry­mo, pa­ni­ri­mo į mo­der­nias tech­no­lo­gi­jas, ku­rios pa­kei­čia na­tū­ra­lų bend­ra­vi­mą?

– Anais lai­kais ne­bu­vo iš­ma­nių­jų tech­no­lo­gi­jų. Žmo­nės dau­giau ir daž­niau bend­rau­da­vo na­tū­ra­liai. Ma­tyt, to­dėl šo­kiai ir ki­ti su­si­bū­ri­mai bu­vo sa­vai­me su­pran­ta­mas da­ly­kas.

Da­bar gy­ve­ni­mas pa­si­kei­tė. Tech­no­lo­gi­jos lei­džia bend­rau­ti tūks­tan­čių ki­lo­met­rų ski­ria­miems žmo­nėms. Ta­čiau nie­kas ne­ga­li pa­keis­ti na­tū­ra­laus bend­ra­vi­mo. O jo ypač rei­kia šian­die­ni­niams žmo­nėms.

Tai­gi, tie­siog pri­va­lo­me suei­ti, pa­si­šne­kė­ti, pa­šok­ti, pa­dai­nuo­ti, su­vok­ti, kad esa­me ne pra­stes­ni už ki­tus. Taip da­rė mū­sų pro­tė­viai.

Na­tū­ra­liai bend­rau­da­mi vie­ni su ki­tais to­bu­lė­ja­me. Iš­moks­ta­me kad ir šo­kio eti­ke­to. Kaip pa­kvies­ti šo­kiui, kaip šok­ti, kaip pa­ly­dė­ti...

Vie­ni kon­cer­tuo­ja, ki­ti žiū­ri

– Anks­čiau šo­kius reng­da­vo kul­tū­ros dar­buo­to­jai. Da­bar tai tar­si ne­vy­riau­sy­bi­nių or­ga­ni­za­ci­jų ini­cia­ty­va.

– Tai ir da­bar tu­rė­tų da­ry­ti kul­tū­ros dar­buo­to­jai. Net ir mo­kyk­lo­se rei­kė­tų aiš­kin­ti vai­kams apie bend­ra­vi­mo, ju­dė­ji­mo, kul­tū­ros pra­smę. De­ja, sis­te­ma „už­suk­ta“ taip, kad vie­ni kon­cer­tuo­ja, ki­ti žiū­ri.

Juk anks­čiau jau nuo penk­tos kla­sės vai­kai ei­da­vo į šo­kius mo­kyk­lo­se. Da­bar ši tra­di­ci­ja su­nai­kin­ta. Su­nai­kin­ti ras­ta daug prie­žas­čių. Ad­ven­tas. Ga­vė­nia. Nors nė iš vie­no ku­ni­go ne­su gir­dė­jęs, jog per ad­ven­tą ir ga­vė­nią ne­ga­li­ma šok­ti, gro­ti, dai­nuo­ti.

Pas­kui mo­kyk­los pa­si­kei­tė grin­dis. Bai­min­ta­si, kad šo­kan­tys vai­kai iš­tryps par­ke­tą.

Taip su­siau­rin­tos ga­li­my­bės žmo­nėms at­si­skleis­ti. Kel­mė­je jau pus­šim­tį me­tų vei­kia mu­zi­kos mo­kyk­la. Kiek per tą lai­ką mu­zi­kan­tų ji pa­ren­gė! Ko ge­ro, tūks­tan­čius! Kur jie vi­si din­go? Ką vei­kia? Ko­dėl ne­mu­zi­kuo­ja? Ne­pa­nau­do­ja­mas ši­toks tur­tas!

Pa­vyz­džiui, Tar­tu mies­te (Estija) gro­ti šo­kiams su­si­ren­ka po ke­lias de­šim­tis mu­zi­kan­tų. Jie gro­ja pa­pras­tas me­lo­di­jas. Ir pa­tys, ir ki­ti su­si­rin­ku­sie­ji at­si­pa­lai­duo­ja, pail­si.

Tą pa­tį ga­li­me pa­da­ry­ti ir Kel­mė­je. Kvie­čiu mu­zi­kan­tus su­si­siek­ti su ma­ni­mi. Bus pro­ga prisimin­ti tai, ką mu­zi­kos mo­kyk­lo­je iš­mo­ko. Juk nuo se­no Lie­tu­vo­je mu­zi­kan­tai bu­vo la­bai ger­bia­mi, lai­ko­mi ta­len­tin­gais žmo­nė­mis. Esu dė­kin­gas šią va­sa­rą šo­kiuo­se gro­ju­siems mu­zi­kan­tams Jus­ti­nui Kas­pa­rui, Sta­nis­lo­vui Bu­kan­čiui, An­ta­nui Alb­rech­tui, Al­giui Ky­bar­tui, Vac­lo­vui Venc­kui.

Ti­kiuo­si, jog ki­tą va­sa­rą ir žie­mos se­zo­nu, kai šok­ti ir va­ka­ro­ti rink­si­mės į An­ta­no Jan­kaus­ko ma­lū­ną, prie jų bū­rio pri­si­jungs dau­giau mu­zi­kuo­jan­čių kel­miš­kių. Ne­rei­kia, kad inst­ru­men­tai dul­kė­tų be dar­bo.

Šim­to lie­tu­viš­kų šo­kių šven­tė

– Ke­ti­na­te su­reng­ti šim­to lie­tu­viš­kų šo­kių šven­tę vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui. Kaip ra­si­te ši­tiek šo­kių?

– Kar­tą per aš­tuo­nias va­lan­das esa­me su­šo­kę 120 skir­tin­gų šo­kių. Ga­lė­tu­me su­ras­ti ir po­rą tūks­tan­čių šo­kių pa­va­di­ni­mų.

Su­gal­vo­jo­me pa­da­ry­ti sa­vo­tiš­kas šo­kių se­zo­no už­baig­tu­ves ir kartu pa­mi­nė­ti vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­tį. Suk­vie­si­me mo­kyk­las, kad kiek­vie­na pa­ro­dy­tų po ke­le­tą šo­kių.

Be­je, su­dė­tin­ges­nius lie­tu­viš­kus šo­kius mo­ko­me šok­ti ant­ra­die­niais. Kas no­ri ga­li atei­ti pa­si­mo­ky­ti.

– Jū­sų ren­gia­muo­se šo­kiuo­se skam­ba ir dai­nos...

– Mes el­gia­mės taip, kaip lie­tu­viai da­ry­da­vo se­no­vė­je. Šo­kius pra­dė­da­vo su dai­na. Tai ge­ra pro­ga pa­si­reikš­ti dai­ni­nin­kams. Yra įvai­ro­vė. Pro­ga pail­sė­ti mu­zi­kan­tams.

Juo­lab kad tu­ri­me pui­kių an­samb­lių, ku­riems nė­ra daug pro­gų pa­si­ro­dy­ti.

Au­to­rės nuo­tr.

Et­ni­nės kul­tū­ros puo­se­lė­to­jas Val­das Rut­kū­nas sa­ko, jog žmo­gaus da­ly­va­vi­mas bend­ro­je pra­mo­go­je yra sa­vo­tiš­kas pa­liu­di­ji­mas, kad jis su tau­ta. Tas ži­no­ji­mas jį stip­ri­na.