Naujausios
Retas smaližius nėra ragavęs Kuršėnų vyniotiniu pavadinto varškės deserto. Bet greičiausiai nedaugelis žino, kad tikrasis, pagal unikalią receptūrą pagamintas Kuršėnų vyniotinis kepamas tik Kuršėnuose, recepto autorės Eugenijos Dragūnienės dukters Dainos ir žento Rikanto Putvinskų įkurtoje įmonėje „Kuršėnų konditerija“. Siekiant išsaugoti šio kepinio unikalumą ir atskirti jį nuo prekybos centruose parduodamų Kuršėnų vyniotiniu pavadintų desertų, kurie savo skoniu nė iš tolo neprilygsta garsiajam skanumynui, šiuo metu dedamos pastangos, kad tikrasis Kuršėnų vyniotinis būtų pripažintas tautinio paveldo produktu.
Pretenduoja tapti Tautiniu paveldu
Šiaulių rajono Etninės kultūros ir tradicinių amatų centro pastangos apginti tikrąjį Kuršėnų vyniotinį, viliasi šio centro direktorė Birutė Poškienė, turėtų būti įvertintos.
„Pagrindinis mūsų tikslas – pasiekti, kad šis varškės desertas būtų sertifikuotas kaip tautinis paveldas. O paskui sieksime toliau. Gal kas nors, kada nors pripažins mūsų vyniotinį ir metų gaminiu“, – sakė vadovė.
Anot jos, šiuo metu tam reikalui jau surinkta nemažai medžiagos, tam pasitarnavo ir kuršėniškio istoriko Jono Kiriliausko medžiaga knygoje „Kuršėnų vyniotinio istorija“. Daug faktų yra pateikusi ir pati deserto autorė E. Dragūnienė.
Surinkus visą medžiagą, bus kreiptasi į Žemės ūkio ministerijos Tautinio paveldo skyrių.
Tautinio paveldo produkto ženklu pasidabinti gali gaminiai, kurie pagal autentiškas tradicijas yra ruošiami ilgus dešimtmečius. Kuršėnų vyniotinis kaip tik toks, be to, perduotas iš kartos į kartą.
Žingsnis po žingsnio – į pripažinimą
Šešiasdešimt gyvavimo metų skaičiuojantis Kuršėnų vyniotinis, mena jo recepto autorė E. Dragūnienė, šiandien galėjo turėti ir kitokį pavadinimą.
Daugėlių statybinių medžiagų kombinato valgykloje įkurtame konditerijos ceche plušėjusios moterys, kurių vadove buvo paskirta E. Dragūnienė, po ilgų bandymų pagaliau pavykusiam gardumynui, lygiai tokios formos ir tokio skonio, koks jis išliko iki šių dienų, rinko įvairius pavadinimus.
Pašnekovė prisimena: dirbo ceche konditerė Regina ir moterys juokais ar ne juokais buvo beveik nutarusios pavadinti skanųjį kūrinį „Reginos vyniotiniu“. Koks skirtumas, kaip pavadinti, svarbiausia yra skonis! Galiausiai vis tik vieningai nusprendė: tegu bus „Kuršėnų vyniotinis“, juk iškeptas Kuršėnuose.
Bėgo metai, o žaibo greitumu išpopuliarėjęs varškės desertas lygių beveik neturėjo. Keitėsi tik cechai. Daugėliuose įkurtą konditerijos cechą kepėjos pakeitė į kur kas modernesnę ir erdvesnę kepyklą miesto centre – 1971 metais pastatyto restoranas „Paventys“ rūsyje. Čia pat kepiniai buvo ir pardavinėjami – eilės per pastato galą įsikūrusioje krautuvėje nutįsdavo nuo pat anksčiausio ryto.
Kepė, žinoma, ne tik „Kuršėnų vyniotinį“, bet ir tortus, sausainius, cukrinius morengus, kitus įmantrius gardumynus. Kitos tokios kepyklos daugiau nebuvo ne tik Kuršėnuose, bet ir apylinkėse.
1981-aisiais E. Dragūnienei už jos geriausius gaminius, taip pat ir už populiarųjį Kuršėnų vyniotinį, suteiktas konditerio meistro vardas.
Kuršėniškė aiškiai prisimena sėkmės metus. O sėkmė atėjo, juokiasi, pamynus nesėkmę.
Svajonės tapti konditerijos meistre niekada neturėjo, svajojo būti mokytoja pradžios mokykloje. Bet į institutą Eugenijos nepriėmė, koją pakišo politinės kalinės etiketė ir lageris, į kurį tada ją, vos aštuoniolikos, 1950-aisiais, išvežė už draudžiamos spaudos platinimą.
Iš lagerio grįžo po pusšeštų metų. Pabaigė paskutinę vidurinės mokyklos klasę, įsidarbino cukraus fabrike. Nelikus svajonės tapti mokytoja, vieną dieną sulaukė pasiūlymo padirbėti konditerijos ceche. Pabandė, prilipo. 1967-aisiais net į technikumą įstojo ir įgijo maisto ruošimo technologės kvalifikaciją.
Vieną gražią dieną kepėjos sulaukė prašymo į savo cecho kepinių sąrašą įdėti „dar ką nors“. Pasitarusios moterys nusprendė susukti biskvitą. Ištepė jį kondensuotu pienu, dar kažkuo, susuko, o iš ryto rado naująjį kūrinį jau išskidusį. Pabandė dar kartą, keitė kremo sudėtį, ingredientų proporcijas, ieškojo paslapčių, kepė iš naujo, paskui dar kartą ir dar sykį. Galiausiai dešimtas bandymas pavyko.
Šiaulių rajkoopsąjunga Kuršėnų vyniotiniu pavadintam desertui uždegė žalią šviesą – skanumyną leista kepti ir parduoti. Bet tik Šiaulių rajone. Tam, kad pardavinėjamas jis būtų visoje Lietuvoje, reikėjo kompetentingos respublikinės komisijos leidimo. Todėl Kuršėnų vyniotinį teko pristatyti Jurbarke. Pristatymas buvo sėkmingas.
Deserto istorija vis dar tęsiasi, nepaisant, kad jį sukūrusi E. Dragūnienė jau senokai nebekepa.
2020 metų vasario 16-ąją Šiaulių rajono šviesuolė, politinė kalinė, 1990 metais Kuršėnuose įsikūrusio tremtinių choro iniciatorė ir dainininkė, profesionali konditerė ir Šiaulių rajoną reprezentuojančio skanėsto Kuršėnų vyniotinio kūrėja Eugenija Dragūnienė inauguruota rajono Garbės piliete.
Šeimos paveldas
Kuršėnų vyniotinio gyvavimui galo ir šiandien nematyti. Kepinys tapęs E. Dragūnienės šeimos paveldo dalimi. Dabar šis vyniotinis kvepia dukros Dainos ir žento Rikanto Putvinskų įkurtame konditerijos ceche. Šiauliuose gyvenę ir profesionaliu muzikavimu užsiėmę sutuoktiniai vieną dieną nusprendė keisti ne tik gyvenamąją vietą, bet ir veiklą.
„Labai nenorėjau, kad kažkuris iš mano vaikų užsiimtų konditerija – labai sunkus ir atsakingas darbas. To, atrodo, nenorėjo ir pati dukra – jai rūpėjo muzika. Likimas taip susidėliojo, kad abu su žentu šiandien kepa Kuršėnų vyniotinį ir ne tik, – šypsosi moteris.
Čia pat sėdinti ponios Eugenijos dukra D. Putvinskienė sako, kad jų su vyru versle nedalyvaujanti mama dar neseniai vis tik užsukdavo pasmalsauti, kaip sekasi gyvuoti jos vyniotiniui.
Pasak ponios Dainos, mamos sukurtas kepinys niekada taip ir nebuvo praradęs savo populiarumo: šeimos kepinių parduotuvėlėje jo kiekvieną savaitę nuperkama 70–80 kilogramų, o prieš šventes ir po 100.
Tuo tarpu pati E. Dragūnienė nesureikšmina prieš dešimtmečius sukurto gaminio – dirbo tada ir tiek. Ir paragauja dabar jo jau tik po kąsnelį, ne itin mėgsta saldumynus.
Pašnekovė žino, kad kepinių, pavadintų tuo pačiu kadaise Kuršėnuose veikusiame konditerijos ceche gimusio Kuršėnų vyniotinio pavadinimu, šiandien galima rasti bet kokiame prekybos centre. Tačiau žino ir tai, kad nė vienas nepanašus į tą originalųjį, prie kurio kūrimo ne vieną dieną ir naktį plušėta su kepėjų komanda.
