Kuršėnų gandras – ne iš Naisių

Kur­šė­nų gand­ras – ne iš Nai­sių

Kur­šė­nų mies­to cent­re, Ge­di­mi­no gat­vė­je, jau ke­lin­tus me­tus pe­ri gand­rų po­ra. Vi­sai ša­lia gat­vės liz­dą nu­ge­nė­ta­me uo­sy­je su­si­su­ku­si paukš­čių po­re­lė ne­krei­pia dė­me­sio nei į pra­va­žiuo­jan­čias ma­ši­nas, nei į žmo­nių kal­bas. „Šiau­lių kraš­tas“ iš­siaiš­ki­no, ko­dėl ir dau­giau gand­rų ne­ti­kė­tai pa­mė­go kur­tis Kur­šė­nų mies­te. Ar Kur­šė­nai iš Nai­sių pa­verš gand­rų sos­ti­nės var­dą?

Ri­ta ŽA­DEI­KY­TĖ

rita@skrastas.lt

Lau­kia­mi, bet šie­met vė­ly­vi

„Ma­no Pet­riu­kai! Pet­riu­kas ir Pet­rie­nė!“ – šyp­so­da­ma­si žvel­gia į sa­vo so­de įsi­kū­ru­sį gand­rų liz­dą kur­šė­niš­kė Jad­vy­ga Pum­pu­tie­nė, kol jos Pet­riu­kas, pa­si­stie­bęs ant vie­nos ko­jos, tai­so liz­do kraš­tus.

Prie tvo­ros, ri­bo­jan­čios Pum­pu­čių ir Amb­ru­žų skly­pus, au­ga du uo­siai. Amb­ru­žų kie­me su­tik­tas vy­ras paaiš­ki­no, kad pa­si­tai­kius pro­gai uo­sius bu­vo pra­dė­jęs ge­nė­ti, bet pri­trū­kę ben­zi­no, taip ir li­kę sty­ro­ti aukš­ti ka­mie­nai. Vie­ną ne­tru­ko su­si­ras­ti gand­rų po­re­lė.

Gand­rai Pum­pu­čių so­de įsi­kū­rę maž­daug prieš pen­ke­rius me­tus.

„Tru­pu­čiu­ką nu­ba­li­na gre­ti­mų me­džių ša­kas, bet lie­tus nu­plau­na ir nie­ko čia to­kio“, – pa­sa­ko­jo kie­mo šei­mi­nin­kas Ig­na­cas Pum­pu­tis.

So­dy­bos šei­mi­nin­kai kas­met la­bai lau­kia par­skren­dančių sa­vo gand­rų, re­gist­ruo­ja da­tą, ka­da par­le­kia iš šil­tų kraš­tų.

Šie­met gand­rai vė­ly­vi – par­lė­kė ba­lan­džio 4-ąją. Parsk­ri­do abu kar­tu, nors anks­tes­niais me­tais pir­miau ruoš­ti liz­do par­lėk­da­vo Pet­riu­kas.

Ir ru­duo Pum­pu­čiams atei­na, kai iš­skren­da jų Pet­riu­kai. Pap­ras­tai jie kur­šė­niš­kių kie­mą pa­lie­ka rugp­jū­čio 28–29 die­no­mis.

Pet­riu­ko rū­pes­čiai

Per­nai Pet­riu­kai užau­gi­no du gand­riu­kus, o už­per­nai – net ke­tu­ris. Ir da­bar gand­rie­nė jau tu­pi ant kiau­ši­nių – nė sna­po ne­ki­ša lauk. Vi­si rū­pes­čiai – Pet­riu­kui.

Pum­pu­čiai nea­be­jo­ja, kad gand­rai jų so­dy­bą pa­si­rin­ko dėl to, kad ne­to­li – Ven­tos upė.

„Var­lių, žu­vų – ko tik no­ri. Nors ki­ti pa­sa­ko­ja, kad gand­rų ne­no­ri to­dėl, kad so­dy­bo­je pri­mė­to žal­čių, var­lių. Mū­siš­kiai nie­ko ne­pri­mė­to. Ma­tom, kad sna­pe var­lę ne­ša“, – pa­sa­ko­ja Jad­vy­ga ir Ig­na­cas.

Per­nai ste­bė­jo, kaip paau­gę Pet­riu­kų vai­kai, kol tė­vų ne­bu­vo liz­de, vie­nas po ki­to iš­sklei­dė spar­nus ir, purpt, sa­va­ran­kiš­kai – į pa­ven­tį.

„Tė­vas par­skren­da – tuš­čias liz­das! Vaikš­to po liz­dą, vis į apa­čią žiū­ri – gal iš­kri­to?! Kai su­lau­kė par­skren­dan­čių, tai kaip rei­ka­las api­pe­šio­jo! Paukš­čiai ir tie su­pran­ta, kad vai­kus auk­lė­ti pa­de­da ir draus­mė!“ – pa­sa­ko­jo Jad­vy­ga.

Pum­pu­čių šu­niu­kai To­bis ir Či­pa tai­kiai su­gy­ve­na su Pet­riu­kais, ne­krei­pia dė­me­sio net ta­da, kai gand­rai nu­si­lei­džia pa­vaikš­čio­ti po kie­mą.

„Tai pa­lei lan­gą praei­nant pa­ma­tau gal­vi­kę, tai dar­žo lys­ves įdė­miai vaikš­čio­da­mas ap­žiū­ri. Kol tu­pi aukš­tai at­ro­do ne­di­de­li paukš­čiai, o kai praei­na pa­lei lan­gą – kaip ver­šis di­de­lis!“ – juo­kia­si Jad­vy­ga.

Re­tas reiš­ki­nys

Kur­tu­vė­nų re­gio­ni­nio par­ko eko­lo­gas Vid­man­tas Lo­pe­ta sa­ko, kad gand­ras mies­te – re­tas reiš­ki­nys. Ne­di­de­lių mies­te­lių pa­kraš­čiuo­se, nors ir re­tai, bet ga­li­ma su­tik­ti gand­rų, o, pa­vyz­džiui, Šiau­lių mies­te šių paukš­čių gy­ve­nant jam ne­te­kę ma­ty­ti.

„Kuo mies­tas di­des­nis – tuo ma­žė­ja ga­li­my­bės ap­si­gy­ven­ti gand­rams – Vil­niaus cent­re gand­ro tik­rai ne­su­tik­si­te. Mies­te gand­rui sun­ku su­si­ras­ti mais­to – var­lių, vabz­džių, pe­lė­nų. Pap­ras­tai gand­rai ren­ka­si at­vi­rą kraš­to­vaiz­dį, kad bū­tų ir ba­lų, pel­kių, ir nie­kas ne­truk­dy­tų skris­ti“, – pa­sa­ko­jo gam­ti­nin­kas.

V. Lo­pe­tos tei­gi­mu, Kur­šė­nai ga­li bū­ti pa­trauk­lūs gand­rams dėl Ven­tos upės ir jos pel­kė­tų slė­nių, kur vei­sia­si var­lės. Jį nu­ste­bi­no tai, kad Kur­šė­nų gand­rai yra iš­pe­rė­ję ir užau­gi­nę net ke­tu­ris gand­riu­kus.

Pa­sak eko­lo­go, gand­ras ieš­ko­ti mais­to, jei­gu jo nė­ra ar­ti, ga­li nu­skris­ti ir tris ki­lo­met­rus, o jei­gu vi­sai blo­gai – ir iki sep­ty­nių ki­lo­met­rų.

Ko­dėl gand­rai ren­ka­si Kur­šė­nus?

Iš­ly­dė­da­mi Pum­pu­čiai pa­sa­ko­jo, kad Kur­šė­nų mies­te yra dau­giau gand­rų liz­dų. Gand­rai iš­po­pu­lia­ri­no Šiau­lių ra­jo­no Nai­sių kai­mą, ko­dėl jie da­bar ren­ka­si Kur­šė­nus?

Gam­ti­nin­kas kur­šė­niš­kis Vy­tau­tas Uo­sis „Šiau­lių kraš­tui“ „iš­ri­šo“ mįs­lę.

Anks­čiau Kur­šė­nų kū­ry­bos na­mų Gam­ti­nin­kų cent­rui va­do­va­vęs V. Uo­sis pa­sa­ko­jo, kad kol šis cent­ras ne­bu­vo pa­nai­kin­tas, ja­me žie­mo­da­vo ne­ma­žai gand­rų. Dau­giau­sia tai bū­da­vo iš­mes­ti ar­ba iš­kri­tę iš liz­dų gand­riu­kai, ku­rie ne­su­ge­bė­da­vo iš­skris­ti su vi­sais žie­mo­ti į šil­tus kraš­tus.

„Iš­mes­tų ar­ba iš­skri­du­sių gand­riu­kų, nors jie bū­da­vo vi­siš­kai svei­ki, skren­dan­tys į šil­tuo­sius kraš­tus priim­da­vo į pul­ką tik ki­tą ru­de­nį. Man at­ro­do, kad bū­tent iš tų mū­sų iš­lai­ky­tų ir pa­leis­tų į lais­vę gand­riu­kų ir yra įsi­kū­rę mies­te liz­dus. Gand­rai yra so­dy­bų paukš­čiai, o žie­mo­jus tarp žmo­nių – lai­mė su­ktis liz­dą žmo­nių ap­sup­ty­je. Ži­no­ma, tirš­ta­me mies­te jų ne­ra­si, bet Kur­šė­nai juk yra jų žie­mo­ji­mo vie­ta“, – įsi­ti­ki­nęs gam­ti­nin­kas V. Uo­sis.

Kas­met į lais­vę pa­leis­da­vo kar­tais net ne po vie­ną Gam­ti­nin­kų cent­re per­žie­mo­ju­sį gand­rą, jie ne tik ne­bi­jo­da­vo žmo­nių, bet ir pa­tys prie žmo­nių ar­tin­da­vo­si, jau­kiai ša­lia tai­sy­da­vo­si plunks­nas.

„Žve­jai net keik­da­vo juos – gand­rai iš ki­bi­riu­kų su­ry­da­vo vi­są jų su­žve­jo­tą žu­vį. Nes­pė­ji at­si­suk­ti – žiū­rėk, jau pa­sku­ti­nę žu­vį ry­ja“, – juo­kė­si gam­ti­nin­kas.

Jam te­ko ma­ty­ti liz­dą Pa­ven­čiuo­se, vi­sai prie gat­vės, ar­ti žmo­nių. Žmo­nės net spe­cia­lų paaukš­ti­ni­mą ten pa­da­rę, kad gand­ras gy­ven­tų.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Pet­riu­kui iš Ge­di­mi­no gat­vės rū­pes­čių per akis – jis at­sa­kin­gas už liz­dą.

Kur­šė­nų cent­ro pei­za­žas – čia pat res­to­ra­nas, baž­ny­čia ir gand­ra­liz­dis.

Gam­ti­nin­kas Vy­tau­tas Uo­sis yra iš­gel­bė­jęs, glo­bo­jęs ne vie­ną į bė­dą pa­te­ku­sį gand­rą. Ga­li bū­ti, kad jo au­gin­ti­niai ir ieš­ko mies­te žmo­nių kai­my­nys­tės.