Naujausios
Kuršėnų gandras – ne iš Naisių
Kuršėnų miesto centre, Gedimino gatvėje, jau kelintus metus peri gandrų pora. Visai šalia gatvės lizdą nugenėtame uosyje susisukusi paukščių porelė nekreipia dėmesio nei į pravažiuojančias mašinas, nei į žmonių kalbas. „Šiaulių kraštas“ išsiaiškino, kodėl ir daugiau gandrų netikėtai pamėgo kurtis Kuršėnų mieste. Ar Kuršėnai iš Naisių paverš gandrų sostinės vardą?
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Laukiami, bet šiemet vėlyvi
„Mano Petriukai! Petriukas ir Petrienė!“ – šypsodamasi žvelgia į savo sode įsikūrusį gandrų lizdą kuršėniškė Jadvyga Pumputienė, kol jos Petriukas, pasistiebęs ant vienos kojos, taiso lizdo kraštus.
Prie tvoros, ribojančios Pumpučių ir Ambružų sklypus, auga du uosiai. Ambružų kieme sutiktas vyras paaiškino, kad pasitaikius progai uosius buvo pradėjęs genėti, bet pritrūkę benzino, taip ir likę styroti aukšti kamienai. Vieną netruko susirasti gandrų porelė.
Gandrai Pumpučių sode įsikūrę maždaug prieš penkerius metus.
„Trupučiuką nubalina gretimų medžių šakas, bet lietus nuplauna ir nieko čia tokio“, – pasakojo kiemo šeimininkas Ignacas Pumputis.
Sodybos šeimininkai kasmet labai laukia parskrendančių savo gandrų, registruoja datą, kada parlekia iš šiltų kraštų.
Šiemet gandrai vėlyvi – parlėkė balandžio 4-ąją. Parskrido abu kartu, nors ankstesniais metais pirmiau ruošti lizdo parlėkdavo Petriukas.
Ir ruduo Pumpučiams ateina, kai išskrenda jų Petriukai. Paprastai jie kuršėniškių kiemą palieka rugpjūčio 28–29 dienomis.
Petriuko rūpesčiai
Pernai Petriukai užaugino du gandriukus, o užpernai – net keturis. Ir dabar gandrienė jau tupi ant kiaušinių – nė snapo nekiša lauk. Visi rūpesčiai – Petriukui.
Pumpučiai neabejoja, kad gandrai jų sodybą pasirinko dėl to, kad netoli – Ventos upė.
„Varlių, žuvų – ko tik nori. Nors kiti pasakoja, kad gandrų nenori todėl, kad sodyboje primėto žalčių, varlių. Mūsiškiai nieko neprimėto. Matom, kad snape varlę neša“, – pasakoja Jadvyga ir Ignacas.
Pernai stebėjo, kaip paaugę Petriukų vaikai, kol tėvų nebuvo lizde, vienas po kito išskleidė sparnus ir, purpt, savarankiškai – į paventį.
„Tėvas parskrenda – tuščias lizdas! Vaikšto po lizdą, vis į apačią žiūri – gal iškrito?! Kai sulaukė parskrendančių, tai kaip reikalas apipešiojo! Paukščiai ir tie supranta, kad vaikus auklėti padeda ir drausmė!“ – pasakojo Jadvyga.
Pumpučių šuniukai Tobis ir Čipa taikiai sugyvena su Petriukais, nekreipia dėmesio net tada, kai gandrai nusileidžia pavaikščioti po kiemą.
„Tai palei langą praeinant pamatau galvikę, tai daržo lysves įdėmiai vaikščiodamas apžiūri. Kol tupi aukštai atrodo nedideli paukščiai, o kai praeina palei langą – kaip veršis didelis!“ – juokiasi Jadvyga.
Retas reiškinys
Kurtuvėnų regioninio parko ekologas Vidmantas Lopeta sako, kad gandras mieste – retas reiškinys. Nedidelių miestelių pakraščiuose, nors ir retai, bet galima sutikti gandrų, o, pavyzdžiui, Šiaulių mieste šių paukščių gyvenant jam netekę matyti.
„Kuo miestas didesnis – tuo mažėja galimybės apsigyventi gandrams – Vilniaus centre gandro tikrai nesutiksite. Mieste gandrui sunku susirasti maisto – varlių, vabzdžių, pelėnų. Paprastai gandrai renkasi atvirą kraštovaizdį, kad būtų ir balų, pelkių, ir niekas netrukdytų skristi“, – pasakojo gamtininkas.
V. Lopetos teigimu, Kuršėnai gali būti patrauklūs gandrams dėl Ventos upės ir jos pelkėtų slėnių, kur veisiasi varlės. Jį nustebino tai, kad Kuršėnų gandrai yra išperėję ir užauginę net keturis gandriukus.
Pasak ekologo, gandras ieškoti maisto, jeigu jo nėra arti, gali nuskristi ir tris kilometrus, o jeigu visai blogai – ir iki septynių kilometrų.
Kodėl gandrai renkasi Kuršėnus?
Išlydėdami Pumpučiai pasakojo, kad Kuršėnų mieste yra daugiau gandrų lizdų. Gandrai išpopuliarino Šiaulių rajono Naisių kaimą, kodėl jie dabar renkasi Kuršėnus?
Gamtininkas kuršėniškis Vytautas Uosis „Šiaulių kraštui“ „išrišo“ mįslę.
Anksčiau Kuršėnų kūrybos namų Gamtininkų centrui vadovavęs V. Uosis pasakojo, kad kol šis centras nebuvo panaikintas, jame žiemodavo nemažai gandrų. Daugiausia tai būdavo išmesti arba iškritę iš lizdų gandriukai, kurie nesugebėdavo išskristi su visais žiemoti į šiltus kraštus.
„Išmestų arba išskridusių gandriukų, nors jie būdavo visiškai sveiki, skrendantys į šiltuosius kraštus priimdavo į pulką tik kitą rudenį. Man atrodo, kad būtent iš tų mūsų išlaikytų ir paleistų į laisvę gandriukų ir yra įsikūrę mieste lizdus. Gandrai yra sodybų paukščiai, o žiemojus tarp žmonių – laimė suktis lizdą žmonių apsuptyje. Žinoma, tirštame mieste jų nerasi, bet Kuršėnai juk yra jų žiemojimo vieta“, – įsitikinęs gamtininkas V. Uosis.
Kasmet į laisvę paleisdavo kartais net ne po vieną Gamtininkų centre peržiemojusį gandrą, jie ne tik nebijodavo žmonių, bet ir patys prie žmonių artindavosi, jaukiai šalia taisydavosi plunksnas.
„Žvejai net keikdavo juos – gandrai iš kibiriukų surydavo visą jų sužvejotą žuvį. Nespėji atsisukti – žiūrėk, jau paskutinę žuvį ryja“, – juokėsi gamtininkas.
Jam teko matyti lizdą Pavenčiuose, visai prie gatvės, arti žmonių. Žmonės net specialų paaukštinimą ten padarę, kad gandras gyventų.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
Redakcijos archyvo nuotr.
Petriukui iš Gedimino gatvės rūpesčių per akis – jis atsakingas už lizdą.
Kuršėnų centro peizažas – čia pat restoranas, bažnyčia ir gandralizdis.
Gamtininkas Vytautas Uosis yra išgelbėjęs, globojęs ne vieną į bėdą patekusį gandrą. Gali būti, kad jo augintiniai ir ieško mieste žmonių kaimynystės.