Naujausios
GYVENIMO PRIESKONIAI
Kur veda keliai
Su Ieva planavome atostogas. Reikėtų kūrybingai ir prasmingai išnaudoti poilsiui skirtą laiką. Nusprendėme pakeliauti. Tačiau kur?
Gal į Turkiją? Juk prieš keletą metų ten buvome. Šilta kaip Ispanijoje, bet gerokai pigiau. „Ne“, – griežtokai užprotestavo Ieva.
Ir aš žinau kodėl. Kai mes vaikščiojome kurorto gatvėmis, visi pramogų bei prekių pardavėjai puldavo sveikintis su manimi. Beveik flirtuoti. Ievai dar neteko šitaip konkuruoti su savo asmeniniu vyru.
Turkija atkrenta, bet tuo pačiu ir Egiptas, Marokas, Tunisas... Gal ten neramumai jau baigėsi, bet ką gali žinoti.
Kaimynai pernai važiavo autobusu per visą Europą vien tam, kad po Vatikaną pasivaikščiotų. O popiežius nesiteikė jiems pamojuoti. Vėliau savaitę nugaras skaudėjo. Šitas variantas irgi atkrenta.
Tai gal į Palangą? „Oj ne... Brangu. Be to, ir šalta. Ką ten veikti dabar?“, – atkabinėjo ta pati kaimynų pora. Jie sako kelionei į Ispaniją mažiau išleidę, nei per tą patį laiką Palangoje. Na, mes irgi ne iš tų, kur neskaičiuoja.
Taip besvarstant ir atostogos atėjo. Jokių bilietų į šiltuosius kraštus neužsakėme. Ką gi, sėdome į automobilį ir pasileidome kur akys veda. Kad tik toliau nuo rutinos.
Minam į Šiaurę – pas broliukus latvius tiesiai pro Žagarę. Ką gi jie ten turi? Keliai baisiausiai krato, tačiau kažkodėl jaučiamės laimingi, toldami nuo kasdienių rūpesčių.
Stop! Nykštukų miškas. Kas gi čia dabar? Ten ir praleidome visą dieną. Kol visus nykštukų namelius išlandžiojome, baisiai išalkome.
Vakaras ir kita diena – Ventspilyje. Spalvotos karvės – gražu. Tik mus abu aplankė dar vienas jausmas – ne visi gražiausi miestai yra ir patys garsiausi. Tada prisiminėm ir Druskininkus.
Namo grįžom kitu keliu – kad nebūtų taip nuobodu. Atostogos dar tik prasidėjo, todėl kelionė namų link atrodė varginanti.
„Užsukim į kaimą pas močiutę. Senokai buvom“, – lyg tarp kitko užsiminė Ieva, nors ten važiuodavome tik per jubiliejus ir Velykas.
Jau leidosi saulė, kai mūsų žibintai apšvietė medinę trobą, ąžuolą ir didžiulį sodą. Močiutė tarsi laukė, nors atvykome nepranešę. Pjaustė sūrį, raikė pyragą, atidarė medaus.
Keista, kai čia nėra visų pusbrolių ir dėdžių, kurių ir šiaip nepažįstu. Viskas atrodo kitaip. Ūkia naktiniai paukščiai. Žvaigždės tokios ryškios, kad gali skaičiuoti net smulkiausias. Artimiausia sodyba už poros kilometrų – stauk kiek nori.
Drungnas vakaras be vėjo. Sėdėjome abu lauke ant suoliuko ir skaičiavome žvaigždes. Rankose garavo arbata. Prisiminiau, kur yra Mažieji Grižulo ratai. Pratrūkau pasakoti, kaip dabar žmonės yra nutolę nuo gamtos, susvetimėję. Žinoma, priminiau apie savo laukinę prigimtį. Juk manyje dar gyvi pirmykščiai medžioklės instinktai ir trauka nepaliestai gamtai: „Brangioji, man rodos, mes jau atvažiavome, kur reikia“.
„Uuu!“, – vilku sustaugė Ieva ir nusišypsojo.
Adomas, žinantis, kur keliauti