Naujausios
Devyni amatai
„Truputis gėrio ir meilės, kantrybės ir vilties, truputis džiaugsmo ir širdies šilumos“, – taip septintojoje personalinėje parodoje eksponuojamus savo darbus ir jų kūrybos procesą kvietimuose į parodą apibūdina Alma Meškienė.
Namų šiluma, jų jaukumas, širdingumas persmelkęs ir daugelį tautodailininkės rankdarbių. Tą pabrėžė ir pats renginys, sukvietęs nemažą būrį nuoširdžių, meno gyslelę turinčių arba jai neabejingų žmonių. Gerą nuotaiką kūrė Sauliaus Venckaus vadovaujamas vokalinis tercetas, kuriame dainavo ir Gitana bei Giedrius Morkiai.
Tekstilės parodoje „Einu ten, kur kviečia širdis“ eksponuojamos A. Meškienės kurtos riešinės, pirštinės, delmonai, papuošalai ir makrame technika kurtos dekoracijos.
Polinkį tautodailei ir amatams paveldėjusi iš tėvų mokytojų Elenos ir Česlovo Burdulių bei senelių, Alma daugelį įgūdžių ir įgijo šeimoje. Praktinių dalykų ją mokė naginga siuvėja, mezgėja ir talentinga kulinarė močiutė Veronika ir mama – rankdarbių knygelių autorė. Būdama penkerių metų Alma jau nėrė vąšeliu.
Per keturis dešimtmečius būdama tautodailininke Alma mokėsi vis naujų kūrybos technikų. Pradmenis įgydavo Kelmėje rengiamuose žemaitiško etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursuose arba rudenį Kelmės kultūros centre rengiamuose amatų kursuose. Paskui mokydavosi savarankiškai, pasitelkdama kitų tautodailininkų konsultacijas, internetą, knygas.
Pastaruoju metu tautodailininkę ypač domina makrame technika kurtos dekoracijos. Jų gana nemažai ir šioje personalinėje parodoje. Makrame technika – tai savotiškas iš virvių surištų mazgelių menas. Lietuviškai jis vadinamas piniku. Tai iš labai senų laikų kilusi technika, kuri anksčiau buvo naudojama praktiniams dalykams laivininkystėje, šienaujant, kai reikėdavo parvežti šieną. Suraišiotos virvės tarnaudavo, kad šienas neišvirstų iš vežimo ir nesidraikytų.
Dabar ši technika tapo menu. Mazgeliais dekoruojami rūbai, rankinės, juostelės į plaukus, kuriami savotiški paveikslai lanko rėmuose. Jais puošiamos terasos, pavėsinės, namų vidaus sienos. Vidaus papuošimui tautodailininkė naudoja medvilnės, vilnos virves, lauke – sintetines. Jos atsparesnės drėgmei, nekeičia spalvos.
Iš stambesnių virvių galima suraišioti ir knygų lentynas, sūpynes ir kitus praktiškus daiktus.
Parodoms A. Meškienė kuria mažesnius dalykus, kad paprasčiau juos būtų vežioti į kitus kraštus.
Dešimt naujų tautodailininkių
Po aštuonerių metų gyvenimo Londone Alma grįžo į Šaukėnus ir pradėjo dirbti amatų koordinatore Šaukėnų kultūros ir amatų centre. Tuomet sako pajutusi, jog sugrįžo ten, kur ir turėjo būti. Nors dirba tik puse etato, visa savo esybe pasinėrė į veiklą. „Jei dirbčiau tik puse etato, neturėčiau ką parodyti.“
O parodyti per nepilną dešimtmetį tikrai yra ką. Įkūrė būrelį „Mezgu rezgu“, į kurį subūrė didelę dalį Šaukėnų auksarankių. Mokėsi visos kartu. Viena iš kitos. Per pastaruosius kelerius metus į Lietuvos tautodailininkų sąjungą įstojo dešimt būrelio narių.
Šaukėnų tautodailininkės dalyvauja įvairiuose konkursuose. Pati būrelio vadovė žinoma kaip respublikinio riešinių konkurso „Mūsų Lietuva“ laureatė, kaip juostų audimo konkurso „Juosta mano Lietuvai“ diplomantė. O taikomosios tautodailės „Iš Džiugo sakmių“ parodoje konkurse jos rankdarbiai įtraukti į organizatorių katalogą.
Pastaruoju metu šiame konkurse, organizuojamame Telšiuose, dalyvauja po dešimt šaukėniškių tautodailininkių.
Būrelio „Mezgu rezgu“ narės yra parengusios daugybę teminių savo darbelių parodų, kurios keliauja iš vieno regiono į kitą. Parodos pabuvojo Pakražantyje, Tytuvėnuose, Kurtuvėnuose, Pasvalyje, Biržuose, daugelyje Žemaitijos miestelių, netrukus nukeliaus į Joniškį ir Bauskę (Latvija).
Iš kartos į kartą
Kiekvieną pavasarį amatų koordinatorė rengia parodas „Iš kartos į kartą“, kuriose eksponuojami nagingų šeimų kelių kartų darbai. Gegužės mėnesį rengtoje parodoje dalyvavo penkios šeimos. Jos pateikė 630 darbų, kuriuos sukūrė 47 autoriai.
„Meilę rankdarbiams mums dažniausiai įteigia artimiausi žmonės, šeimos nariai. Todėl ši paroda ir skiriama jiems pagerbti. Šeimos suneša savo senelių, prosenelių, mamų, tetų ir kitų giminaičių kurtus, pagarbiai išsaugotus darbelius, – mintimis dalijasi Alma.– Ir aš pati saugau ir į parodą atnešu paprastas baltas močiutės megztas kojines. Turiu mamos ir tetos mezginių.“
Kai pablogėjus sveikatai daugelį dešimtmečių Šaukėnų kraštą garsinusi mokytoja, kraštotyrininkė, P. Bugailiškio premijos laureatė Elena Burdulienė išėjo iš darbo, savo sukurtą, po šapelį suneštą Šaukėnų krašto muziejų patikėjo dukrai Almai.
Iš kartos į kartą perėjo ir kraštotyrininko dvasia. Almai atiteko ir pusė jos mamos turėto etato. Taigi, dabar moteris dirba visu etatu: pusė amatų centre, pusė muziejuje. E. Burdulienė surinko labai daug eksponatų, užrašė kraštotyros medžiagos, senų žmonių prisiminimų. Almos pareiga – pasakojimus atspausdinti, o eksponatus aprašyti, archyvuoti, padaryti jiems etiketes.
Tenka priimti ir ekskursijas, rengti edukacinius užsiėmimus.
Dinamiška besikeičianti dienos veikla, kai pusę dienos tenka praleisti Amatų centre, kitą pusę – muziejuje, dar vesti būrelio užsiėmimus, o grįžus namo pačiai ką nors kurti, kartais išvargina. Bet ponia Alma žiūri į savo veiklą kaip į savišvietą, nuolatinį mokymąsi, gilinimąsi į savo krašto istoriją ir su malonumu atiduodamą duoklę savo kraštui.
Meilė gimtinei tarsi pratęsta ir jos fotografijų parodoje „Kai nerimsta širdis“, kurioje fiksuoja Kelmės krašto gamtą.
