Naujausios
Kerintis grožis akims
Balandžio 23-iosios, sekmadienio, vakarą ir 24-osios naktį Lietuvoje nušvito Šiaurės pašvaistė.
Sekmadienį V. Ripinskis fotografavo Meškuičių bažnyčią – norėjo atnaujinti feisbuko puslapį pavasariškomis akimirkomis.
Grįžęs namo ir tvarkydamas nuotraukas, orų entuziastų puslapyje perskaitė, kad beveik visoje šalyje matoma Šiaurės pašvaistė – bėkite į lauką žiūrėti!
V. Ripinskis vėl čiupo fotoaparatą „Nikon“ ir grįžo prie Meškuičių bažnyčios. Buvo maždaug 10–11 valanda vakaro. Plika akimi pašvaistės spalvų nesimatė: atrodė tarsi lengvi debesėliai, balti ruožai, bet vaizdas per kamerą buvo spalvingas – grožis atsivėrė nuotraukose.
„Negalėjau patikėti... Nuostabiausia Šiaurės pašvaistė! Kerintis grožis akims!“ – įkėlęs nuotraukas į feisbuką, pakomentavo kunigas. Ir dar kartą išėjo kiemą. Nuspaudęs vieną kadrą, nusprendė – reikia važiuoti į Kryžių kalną. Kryžių kalnas yra Meškuičių parapijos žemėje, kunigas jį dažnai fotografuoja – įvairiais metų laikais, įvairiu paros metu. Bet Šiaurės pašvaistę įamžinti pavyko pirmą kartą.
Kryžių kalne fotografavo apie 1–3 valandą nakties. „Šiąnakt buvo verta nemiegoti... Kryžių kalnas, apglėbtas Šiaurės pašvaistės, atrodė stulbinančiai...“ – feisbuke prie įspūdingų fotografijų pakomentavo kunigas.
Kryžių kalno nuotraukos plačiai išplito elektroninėje erdvėje, sulaukė daug patiktukų. „Ypatingas grožis! Neapsakoma didybė! Koks mažas pasijunti žmogus prieš tokį Visagalio stebuklą!“, „Tikrai labai nepaprasta... Nuostabios foto...“, „Tikrai atrodo stulbinančiai!“, „Oho, neįtikėtina! Atrodo nerealiai!“, „Fantastikos sritis. Labai gražu...“, „Nerandu žodžių, panašius vaizdus mačiau Norvegijoje“, – komplimentus feisbuke žėrė komentatoriai.
Kokių reikia įgūdžių, norint įamžinti Šiaurės pašvaistę? „Reikia stabiliau laikyti fotoaparatą, reikalingas išlaikymas. O paskui dar visokių gudrybių. Kryžių kalnas neapšviestas, šiek tiek papildomai prožektorių panaudoji“, – dalijasi patirtimi V. Ripinskis.
Gyvenimo pamokos Šiaurės Urale
V. Ripinskio gimtinė – Klaipėda. Pirmasis fotoaparatas „Fed 3“ į septynmečio berniuko rankas pateko iš smalsumo. Šeimoje augo penki vaikai, o vyriausias iš brolių turėjo fotoaparatą. Šeimos pagrandukui Vytautui parūpo, kaip veikia fotoaparato užuolaidėlės. Benagrinėdamas techniką sugadino – teko su kitais broliais pataupyti ir sutvarkyti fotoaparatą.
Šiuo fotoaparatu ir padarė pirmąsias nuotraukas. Paskui buvo „Zenit“ fotoaparatas. Augdamas fotografuodavo „su pertraukomis“. Kartais nebūdavo laiko, kartais pabosdavo. Fotografuodavo mokykloje, klasės draugus. 4–5 klasėje šiek tiek lankė fotobūrelį, bet suprato: jau beveik viską žino, tad fotografuodavo ir darydavo nuotraukas savarankiškai. Fotolaboratoriją namuose atstodavo tamsus sandėliukas.
Po vidurinės mokyklos V. Ripinskis iškart buvo pašauktas į sovietinę armiją. Tarnavo dvejus metus Šiaurės Urale vidaus tarnyboje – teko saugoti kalinius.
„Priešui nepalinkėčiau, – apie tarnybą sako V. Ripinskis. – Bet dėkoju už gyvenimo pamokas, jų buvo įvairių: ir gyvybės prasme. Armija, galima sakyti, paskatino kunigystės pašaukimo įgyvendinimą, vaikystės svajonę.“
Kunigas puikiai prisimena paskutiniuosius metus armijoje, kai iš namų apie prasidėjusį Atgimimą gaudavo vienas žinias, o visai kitas – per „Vremia“.
„Iš penkių tarnavusių lietuvių dviese žinojome, kas yra trispalvė, kas yra Vasario 16-oji. Namuose su broliu domėjomės ir kunigų dėka gaudavome literatūros paskaityti“, – sako kunigas, manantis, kad jo tarnybos vieta buvo parinkta ne šiaip sau, o prisidėjus KGB.
„Nespėjau baigti mokyklos, o jau turėjau šaukimą išeiti į armiją. Netgi dar buvo likęs vienas egzaminas. Nuėjęs į „vajenkomatą“ prašiau, kad leistų išlaikyti egzaminą.“ Praėjus trims dienoms po paskutinio egzamino, kuprinė jau buvo suruošta.
V. Ripinskis šiek tiek fotografavo ir kariuomenėje – vienam iš tarnybos draugų buvo atsiuntę fotoaparatą: „Turėjome, kol neįkliuvome. Ir visus negatyvus apšvietė, ir fotoaparatą atėmė.“
Iš kariuomenės V. Ripinskis grįžo 1989 metų birželio 25 dieną.
„Man kunigėlis Dievuliuką davė!“
Apie kunigystę V. Ripinskis pradėjo kalbėti visiškai mažas – būdamas tik trejų. Sako, kad ir pats jo gimimas buvo tarsi užprogramuotas ateities pasirinkimui.
„Mama, kai manęs laukėsi, buvo 40 metų, penktas gimdymas turėjo būti. Daktarai pasiūlė darytis abortą: arba vaikas, arba ji. Mama pasakė: jei vaikas, tai Dievo valia, jei aš – yra šeima, kuri užaugins. Šiandien ir mama dar gyva, nors ir amžiuje, 94 metų, ir aš.“
Apie garsiai išreikštą norą vaikystėje tapti kunigu – atskira istorija. Tuo metu Klaipėdoje tebuvo vienintelė maža Kristaus Karaliaus bažnytėlė.
„Kunigas dalijo Komuniją. Už kelių žmonių mama klūpėjo priimti Švenčiausiojo, o aš stovėjau už keleto žmonių ir laukiau mamos. Ir kunigas man padavė Švenčiausiąjį Sakramentą! Sušukau bažnyčioje: „Mamyte, man kunigėlis Dievuliuką davė!“ Po to karto pradėjau kalbėti, kad užaugęs būsiu kunigu.“
Darželyje, prisimena, auklytė irgi buvo tikinti. Ji įspėdavo: „Turi svajonę, bet jos garsiai neskelbk.“ Toks buvo laikmetis.
Mokslus atsikūrusioje Telšių kunigų seminarijoje V. Ripinskis pradėjo 1989 metų rudenį.
Pirmoji parapija buvo arti namų – Gargžduose. Čia pusantrų metų tarnavo vikaru. Paskui – treji metai Kuršėnuose. Iš Kuršėnų buvo paskirtas į Pakruojo rajoną, Pamūšį, klebonu, bet ten nepersikraustė: gavo paskyrimą į Linkuvą. Linkuvoje dirbo pusantrų metų, o tada vėl sugrįžo į Žemaitijos pusę – devynerius metus dirbo Stulgiuose (Kelmės r.), iš Stulgių – 7,5 metų – Kražiuose.
Kai susikūrė Šiaulių vyskupija, V. Ripinskis tarnavo Kuršėnuose. Prisimena, kad tuomet Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis paklausė: „Ar nori grįžti į Žemaitiją, ar čia pasilieki?“.
„Atsakiau, kad žmonės tie patys, pasienio nebus. Likau Šiaulių vyskupijoje“, – sako kunigas.
O ar skiriasi tikintieji Žemaitijoje? „Nelinkęs skirstyti žmones, bet žemaičiai vis tiek savo charakteriu yra gilesnio tikėjimo“, – šypsosi V. Ripinskis.
Parodos – bažnyčioje
Šie metai kunigui – jubiliejiniai, sukanka trisdešimt metų kunigystės.
Meškuičiuose V. Ripinskis – nuo 2015 metų.
„Kai buvau paskirtas į Meškuičius, fotoaparatą padėjau į šoną ir įsigijau droną. Užsimaniau šiek tiek iš aukščiau pažiūrėti, pagalvojau, kad palei žemę vaikščioti užtenka. Buvo visko, ir ne vienas kritimas. Fotografuoti dronu įdomu, gali daugiau pastebėti, bet reikia ir didesnio susikaupimo, nes turi ir ieškoti kadro, ir valdyti droną.“ Dabar V. Ripinskis vėl sugrįžo prie fotoaparato.
Meškuičių bažnyčioje eksponuojamos V. Ripinskio nuotraukos. Pirmąją parodą surengė prieš trejus metus rugpjūčio pabaigoje, per renginį „Bažnyčių naktys“. Dabar bažnyčioje kabo jau trečioji ekspozicija.
Kai prieš šešerius metus Meškuičių bažnyčiai sukako 120 metų, jubiliejui skirtą leidinį kunigas iliustravo savo nuotraukomis.
„Kai pakyla ūpas, kai kyla mintis išbandyti ir fotografuoju. Kasdien nefotografuoju – kai turiu laisvesnio laiko“, – sako kunigas. Dažniausiai fotografuoja gamtą, peizažus. Mėgiamiausias metų laikas – žiema, galbūt dėl to, kad gimė vasarį.
Atspaustas nuotraukas dovanoja įvairiomis progomis. Tik parapijos švenčių įamžinti nėra kada – pačiam tenka būti prie altoriaus.
