Naujausios
Nuo teptuko – prie pistoleto
Nutiko taip, kad su daile nuo pirmos klasės draugaujanti Kristina į Dailės akademiją neįstojo. Todėl pasirinko dailės ir dizaino studijas Šiaulių universiteto Menų fakultete. Baigusi nėrė tiesiai į interjero dizainą ir labai sėkmingai dirbo.
Ir štai atėjo motinystė, kuri, juokiasi K. Strelcovienė, pakeitė viską, net požiūrį į pasaulį.
„Augindama vaikus pradėjau galvoti, jog norėčiau kažkaip prisidėti prie to, kad jie gyventų saugiai. Pro mūsų buto langą buvo matyti narkomanų landynė, buvo nejauku“, – sako Kristina.
Apie savo nerimą ir norus ji prasitarė tuo metu policijoje dirbusiai kaimynei. Ji ir pakvietė ateiti dirbti į policiją.
Prisimena, nuėjusi tiesiai pas Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato viršininką ir buvo palankiai jo sutikta. Netrukus baigė įvadinius šešių savaičių kursus Lietuvos policijos mokykloje. Mėgstamiausią teptuką pakeitė pistoletas, kurį gavo paskirta dirbti Patrulių rinktinėje.
Apie pomėgį tapyti K. Strelcovienė kolegoms juokiasi nepasakojusi. Esą nesmagu buvo pasakyti, kai aplinkui visi atrodė tokie rimti ir profesionalūs.
Darbas policijoje Kristinai greitai davė išskirtinių pamokų.
„Dirbdama patrule supratau, kokio masto yra alkoholio problema. Jei ne alkoholis, policija, manau, neturėtų apie 90 procentų darbo.“
Po pusės metų tarnybą Patrulių rinktinėje pakeitė darbas Kelių policijos tarnyboje, dirbo su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, vėliau – reorganizuoto Kelių policijos skyriaus Prevencijos poskyryje. Prieš metus pareigūnė perkelta į Viešosios tvarkos tarnybos Prevencijos poskyrį, kuriame dirba su bendruomenės pareigūnais, analizuoja smurto artimoje aplinkoje problemas.
Ar meniškos sielos moteriai darbas policijoje nėra per daug sudėtingas psichologiškai? Jautrumas ir empatija, įsitikinusi pašnekovė, nėra blogai, o policijos darbe neretai netgi praverčia, ypač ieškant kontakto su žmonėmis.
Moteris-Angelas ir drobė be vizijos
Bet teptuko policijos pareigūnė vis dėlto neišdavė. Atvirkščiai. Po įtemptos dienos tapyba, sako, tapo atgaiva, kuri užliūliuoja nuo negatyvios informacijos, padeda užsimiršti, pajusti begalinį malonumą. Prie laukiančio molberto dažniausiai stoja, kai visa šeima nueina ilsėtis, kai namų ruošos darbai jau atlikti, kai nebelieka kasdienybės buities ir niekam nebekyla jokių klausimų. Tik aliejiniai dažai, teptukas ir drobė. Akys renka spalvas mintyse dėliojamai paveikslo vizijai.
„Tiesiog išsiteleportuoju kūryboje. Jei jau mūza aplanko, prarandu laiko nuovoką. Būna, kad į realybę grįžtu paryčiui, kai laiko miegui lieka tik kelios valandos. Tiek užtenka. Matyt, ilsiuosi tapydama.“
Vizija, sako Kristina, jau ne vienerius metus diktuoja tapyti moteris – Moteris-Angelus. Trapias būtybes su lengva erotika – trupučiu paslapties, kurią subtiliai slepia angelo sparnai, arba kūną dengianti vienintelė plunksna.
„Kodėl tapau moteris? Nes moterys visada turi paslaptį. Angelo plunksnos yra tai, kas subtiliai saugo tą paslaptį. Manęs nedomina tiesmukas nuogumas.“
Kristina niekada neskaičiavo, kiek paveikslų, kuriuose yra Moteris-Angelas, yra nutapiusi. Juolab kad namuose jų likę vos vienas–kitas. Kitus išdovanojo.
„Tapydama galvoju apie tą žmogų, kuriam paveikslas bus skirtas. Personalizuojant konkrečiam žmogui, gimsta personalinė vizija.“
Vis dėlto vienam Kristinos paveikslui vargu ar lemta būti užbaigtam. Užsibuvusi ant molberto drobė, menininkės žodžiais, tiesiog maldauja būti užpildyta. Bet keletą kartų pabandžiusi prisiliesti prie šio darbo, tapytoja taip ir nepagavo įkvėpimo, nepamatė vizijos.
„Galvoju, reikia baigti kankintis ir pagaliau nuimti tą drobę nuo molberto. O tada pradėti kažką naujo.“
Policininkė šiemet užsibrėžė konkretų tikslą – dar didesne energija atsisukti į kūrybą. Gal tada bus lemta išsipildyti jos svajonei – surengti tapybos darbų personalinę parodą.
Šiaulietė miesto Dailės galerijoje pernai dalyvavo surengtose kūrybinėse dirbtuvėse rudens tema su tapytoju Antanu Šeronu. Sako, tai buvo puiki patirtis. K. Strelcovienės paveiksle šio užsiėmimo metu „pražydo“ dumplainis.
Dukra – į mamą
Save ji vadina netipine menininke, juolab jei dirba policijoje. Kita vertus, menininkės gyslelė jai praverčia kuriant prevencines programas, įgyvendinant kitus kūrybinius projektus.
Kristinos šeimoje niekada nebuvo tapytojų, tad iš ko paveldėjo „lengvą ranką“, jai iki šiol yra mįslė. Svarsto – gal iš senelio, kuris buvo siuvėjas.
Kita vertus, niekad šeimoje nebuvo ir policininkų.
Vienuolikmečiam K. Strelcovienės sūnui Jonui tapyba kol kas nerūpi – neįdomu. Trylikametei dukrai Augustei kitaip – ji puikiai jaučia spalvas, yra ne vieno piešimo konkurso laimėtoja. Mama viliasi, kad mergaitė iš jos paveldėto polinkio, bėgant metams, neužmes.
Bet kol kas Augustė turi ir daugiau ją dominančių veiklų – ji intensyviai treniruojasi karatė ir yra tik vienas žingsnis iki juodojo diržo. Be to, žaidžia šachmatais, yra jaunoji šaulė.
Lovoje su Kenzo ir katinais
Prieš gerus porą metų Kristinos namuose atsirado naujas gyventojas – japonų Akita veislės šuo Kenzo. Visa galva į keturkojo priežiūrą, dresavimą, dalyvavimą parodose panirusi moteris sako kuriam laikui buvo užmetusi tapymą. Ir tai greičiausiai pateisinama, nes atkaklaus šeimininkės darbo dėka pernai rudenį augintinis tapo Lietuvos čempionu.
„Įsigyti Kenzo buvo geriausias pastarųjų metų sprendimas. Kiek meilės, kiek švelnumo, emocijų visai šeimai! Be to, tai puikus būdas atitraukti vaikus nuo kompiuterio, išeiti į lauką“, – pasakoja pašnekovė.
Juokauja, prieš įsigydama Kenzo, buvo sau pasakiusi, jog savo šuniui niekada neleis miegoti lovoje. Paradoksalu, tačiau dabar šis pustrečių metų, bemaž 40 kilogramų sveriantis augintinis lovoje guli net ne vienas, o su dviem šeimos katinais.
„Viena draugė man pasakė, kad meilę tikrai įmanoma nusipirkti. Žiūriu į Kenzo ir galvoju, kad išties“, – sako K. Strelcovienė.
Gražuolis namų numylėtinis, anot pareigūnės, neabejingas ir tapybai – mėgsta stebėti ir greičiausiai vertinti šeimininkės kūrybos procesą.
