Naujausios
– Po 2003-iųjų, kuomet Šiaulių policijoje įkurtas Nusikaltimų tyrimo skyriaus biuras, banditizmo bumas jau buvo praėjęs. Kokie nusikaltimai atsirado „ant bangos“ tada ir kokie yra dabar? Gal turite atmintyje įstrigusių?
– Nusikaltimai, kurie buvo labai dažni po 1990-ųjų, truputį buvo atlėgę. Su jais tada jau dirbo policijos organizuoto nusikalstamumo padalinys. Mano vadovaujamo Nusikaltimų tyrimo padalinio pareigūnai tyrė nužudymus, kitus smurtinius, ekonominius, turtinius nusikaltimus – jų tuo laiku buvo nemažai. Beje, jei palyginti statistiką prieš 20-metį ir pastaraisiais metais, tai smurtinių nusikaltimų skaičius dabar labai sumažėjęs.
Aišku, kad tuomet būdavo daug smurto namuose. Klausimas, kiek apie juos sužinodavo policija, nes pačios aukos dažniausiai nesikreipdavo. Smurtas šeimoje būdavo laikomas asmeniniu reikalu – ir kas gi čia tokio savo žmonai „užvažiuoti“! Pagal ankstesnį kodeksą tai buvo privataus kaltinimo reikalas. Liaudiškai šnekant, jeigu tave nesunkiai sumušė, eik į teismą ir bylinėkis.
Nuo 2011 metų įsigaliojo Smurto artimoje aplinkoje įstatymas. Šio įstatymo labai reikėjo ir jis, dabar jau akivaizdu, davė labai stiprų teigiamą efektą. Vis dėlto jo priėmimas ir įsigaliojimas prieš 15 metų sulaukė visokių nuomonių, maždaug – kam jo reikia, jeigu auka nesiskundžia.
– Atvykus į nusikaltimo vietą svarbiausia surinkti visus nusikaltimo pėdsakus. Kaip tuometinėmis priemonėmis kriminalistams sekėsi užčiuopti siūlo galą?
– Nusikaltimo įrodymų rinkimas dabar pasikeitęs – duomenų bazė dabar didelė, susisteminta, ekspertinės galimybės milžiniškos – nėra ką palyginti, kiek dabar visko yra ir kiek tik buvo prieš kelis dešimtmečius. Seniau veikas pavykdavo išaiškinti, švelniai tariant, gerokai primityvesnėmis priemonėmis.
Panašumas tik tas, kad ir tada, ir dabar, kai nuvažiuoji į nusikaltimo vietą, pirmiausia galvoji iš profesinės pusės: kaip viską, kas padaryta ar palikta, užfiksuoti, panaudoti. Priemonės, kaip minėjau, anuomet tikrai buvo daug primityvesnės, bet tuo metu policijos pareigūnai irgi dirbo ir daug žinojo. Pavyzdžiui, nepilnamečių reikalų pareigūnai rinko ir turėjo labai daug informacijos apie šeimas, apie vaikus, linkusius nusikalsti.
Kriminalinės policijos pareigūnai, paprastai tariant, nedarydavo bylos, jie tik rinkdavo tyrimo informaciją, o bylą, kuri paskui keliaudavo į teismą, parengdavo mūsiškio Tardymo skyriaus tardytojai. Tik tarpusavyje derindavome, ką dar padaryti, kad bylą prokuroras palaimintų, o teismas išnagrinėtų.
Deja, reikia pasakyti, kad neišaiškintų nusikaltimų tikrai buvo. Vieni neištirti, nes apskritai nėra informacijos, kas tai galėjo padaryti, o kiti neištirti todėl, kad yra informacijos, bet jos nepakanka įrodyti kaltę. Taip buvo tada, to yra ir dabar. Tik dabar, kaip minėjau, daug didesnės ekspertinių tyrimų galimybės, technologijos efektyvios, informacijos sklaida labai didelė, gausybė mokymų, tarp jų ir psichologinių – todėl ir veikų išaiškinamumas išaugęs. Anuomet tokių įrankių tyrimams, kokie naudojami dabar, nebuvo. Nenoriu sakyti, kad dabar visi tapome labai kvalifikuoti, anksčiau irgi buvo labai kvalifikuotų žmonių, dėjusių pagrindą ir šiandieninei kriminalistikai.
Apie tai, kas sunkiausia
– Kalbame apie nusikaltimų tyrimą. Bet tyrėjas irgi žmogus, kuris turi jausmus. Kokia jūsų patirtis, kalbant apie žmogiškąsias emocijas?
– Bėgant metams (gal čia darbo šalutinis poveikis) įvykdyti nusikaltimai taip nebesukrečia, jei matai, kad prie to buvo eita ir galiausiai prieita. Girtavo bendrai, vienas vienam „užvažiavo“, kitas kitam, praeitis abejotina. Tokius nusikaltimus vertini vienaip.
Žmogiškai sunkiau suvokti, jeigu įvykdyto nusikaltimo motyvai „tokie kažkokie...“
Spaudoje daug buvo rašyta apie dvigubą žmogžudystę Pakruojo rajone, Linkuvoje, kai 2013 metų balandį buvo nužudytas Linkuvos gimnazijos sargas, o 2015 metų balandį – moteris. Po pirmo nužudymo sudėtingą tyrimą teko stabdyti, nes tuo laiku atrodė, kad viską, kas buvo įmanoma, išnaudojome. O tada po poros metų – antras žmogus. Iš pradžių dingusi. Maniškiai tiesiog kabinosi, kur ji galėjo dingti, dirbo užsidegę. Su nužudymais visada taip – kol neištiri bylos, jos tiesiog nepaleidi ir pagal įstatymą, ir iš žmogiškosios pusės. Ir tame nusikaltime buvo tiesiog nepaleistas iš akiračio įtariamasis Šarūnas Žemaitis.
Nuojauta buvo teisinga – prispaustas jis parodė, kur paslėptas jo vaiko motinos kūnas. Siūlas atsirišo ir nuvedė link pirmojo tyrimo. Ko gero, sunkiai būtume atsekę šitą nusikaltimą, jei su įtariamuoju nebūtų pasielgta teisingai psichologiškai – pakalbinta, pašnekėta, pasėdėta.
Prieš trejus metus Šiauliuose, Gegužių gatvėje, prie kiemo konteinerio rasta į kilimą suvyniota 15-metė. Labai žiaurus nusikaltimas ir motyvai sunkiai suvokiami. Draugių, draugų rato reikalai – kažkas, kažkaip, kažką ne taip pasakė, apkalbėjo, pavydėjo. Nužudymas iš nieko. Ten, kur pati situacija veda prie to, suvoki, kad kitaip gal ir negalėjo baigtis, bet čia, atrodo, taip tikrai negalėjo baigtis.
Šiaulių S. Šalkauskio gimnazistės tragedija. Tokį nusikaltimą, jo motyvus, priežastis sunku sveiku protu suvokti. Tyrėjas – ne tyrėjas, tai vertė atsilošti.
Jei žiūrėti paskutinius metus, žiaurių nusikaltimų Šiauliuose įvykdyta tikrai mažiau negu kitur Lietuvoje. Pasitaiko tokių visai jau buitinių – geria, mušasi, kaunasi, kaip ir minėjau, tendencingai eina tragedijos link. Mūsų prieš tai paminėtus nusikaltimus priimti kur kas sunkiau, nes motyvai sunkiai suvokiami, tokie nusikaltimai labiau ir sukrečia. Aišku, nė vieno nužudymo nepalyginsi su išdaužtu automobilio lango stiklu, vis dėlto...
Kai sakoma, kad dirbdamas tokį darbą pripranti, atbunki, yra absoliuti netiesa – prie tragedijų tiesiog neįmanoma priprasti. Be abejo, kai kiekvieną dieną dirbi ir kai žinai, kad reikia dirbti, o ne aikčioti, smegenys kitaip reaguoja.
– Seksualiniai nusikaltimai prieš vaikus. Kaip Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybos pareigūnams sekasi šioje srityje?
– Tuo metu, kai dirbi su tokiomis bylomis, labai baisu. Kai pasakai seksualinis, visiems atrodo, kad tai išžaginimas, išprievartavimas. Taip, to irgi yra, tik ne didžioji dauguma. Dažnesnė problema – vaikų tvirkinimas. Vėlgi klausimas, kiek mes apie tai sužinome. Žmonės galvoja, gal be reikalo aš čia įtariu, gal geriau nesakyti... O gal kaip tik pasakyti, ką įtaria? Gerai, kad Vaiko teisių apsaugos specialistai dabar aktyviai darbuojasi šia linkme. Iš visų gaunamų pranešimų vaizdas susidaro, kad tvirkinimo yra ir nemažai.
Tvirkinimas, seksualinis priekabiavimas teisiniu požiūriu nelaikomas sunkiu nusikaltimu, tik apysunkiu. Bet žmogiškai žiūrint, visi seksualiniai nusikaltimai yra sunkūs – jų tyrimo esmė ir eiga yra panaši, gal skiriasi sankcija, procesiniai reikalai.
Nebūtinai išžaginimas, bet tvirkinimas ar seksualinis priekabiavimas, deja, neretai vyksta artimoje aplinkoje, artimame rate. Nėra taip, kad pagauna gatvėje. Tokius nusikaltimus tirti sunku ir įrodinėti sudėtinga, nes vienoje pusėje – nukentėjęs vaikas, o kitoje – tam vaikui artimas žmogus – tėvas, patėvis, mamos sugyventinis, dėdė, kiti artimieji.
O ir kaltinamųjų supratimas kartais šokiruojantis: ir kas čia blogo, jeigu aš kažkur kažką paliečiau?
Kai gyveni kitokioje aplinkoje ir kitokie žmonės supa, net neįsivaizduoji, kad tai apskritai įmanoma. Ne tik pareigūnams, bet ir aukos bei skriaudiko artimiesiems kartais sunku patikėti, kad taip galėjo būti.
– Ilgi metai jums dirbant kriminalinį darbą, neabejoju, turėjo vienokią ar kitokią įtaką artimiausiems žmonėms. Kaip šeimai sekėsi susitaikyti su jūsų profesija?
– Policijos tyrėjams visiškai netinka pasakymas: išeini iš darbo ir uždaryk duris. Gal ir pabandai uždaryti, bet tikrai ne visada pavyksta. Galvoju, kad gal dėl to, jog man tas darbas buvo labai įdomus ir joks sunkumas apie jį galvoti parėjus į namus, o iš kitos – gal kad tiesiog nemokėdavau iš karto atsijungti. Juolab kad tekdavo dieną ir naktį būti „ant telefono“, pakelti ragelį vidury nakties ir staigiai susigaudyti, ką reikėtų daryti ne rytą, o nedelsiant.
Mudu su vyru Ovidijumi, minėjau, abu pareigūnai, karjeros pradžioje netgi viename kabinete sėdėjome. Tik paskui jo karjera pasisuko kita linkme, teko vadovauti 1-ajam policijos komisariatui, vėliau paskirtas Panevėžio moterų kalėjimo viršininko pavaduotoju. Taigi vyras visada suprato mano darbą, netgi kai kuriuose reikaluose buvo neblogas patarėjas.
Dukra irgi baigė teisę, bet teisininke nedirba, o sūnus baigė teisę ir dirba Šiaulių policijoje.
– Agija, ar jūs po šitiek metų darbo policijoje žiūrite kriminalinius filmus?
– Žiūriu. Detektyvai mano mėgstamiausi. Ir turbūt nieko stebėtino, daug kam jie įdomūs. Kažkiek panašaus juose yra kaip ir tikrame gyvenime. Pasižiūrėkite, vien iš to, apie ką mes šiandien kalbėjome, galima filmus statyti. Tik tiek, kad žiūrovams rodoma tai, kas yra įdomu. Nerodys, kaip tyrėjas trijų ar penkių lapų protokolą rašo.
