Naujausios
Tik teisė ir tik baudžiamoji
– Neįkainojama jūsų patirtis! Ji tikrai labai praverstų jaunesniems kolegoms. Kodėl, kaip sakote, „jau laikas“?
– Vienas paaiškinimas visai primityvus: nusprendžiau pasinaudoti proga nedirbti – pareigūnai, ištarnavę įstatymu numatytą laiką, turi tokią privilegiją. Šitas apsisprendimas buvo tik mano, niekas nespaudė, ir negi reikia išeiti tada, kai paprašys. Nors neslėpsiu, paskutinė darbo diena buvo viena iš sunkesnių – sukirbėjo dėl žmonių, su kuriais teko atsisveikinti. Mus siejo ne tik tarnybiniai santykiai, per tiek metų buvome susigyvenę kaip šeima.
O dabar jau beveik du mėnesiai praėjo nuo išėjimo, ir aš vis dar gerai jaučiuosi, taip pasakius, laisvos kojos ritmu. Bet kurio teisininko darbas yra labai disciplinuotas, o dabar galiu sau leisti sugalvoti ir daryti tada, kai noriu, o ne tada, kai reikia.
– Kaip jūsų pasirinkimu tapo teisė ir kodėl baudžiamoji?
– Nutiko labai natūraliai. Mano abu tėvai buvo teisininkai – tėtis dirbo milicijoje, mama – teisininko darbą su personalu. Bet kad kiekvieną dieną vien teisininkų darbą namuose matyčiau, taip nebuvo. Gal iki devintos klasės net ir nesvarsčiau, ką rinktis. Žinojau, kad kažkur mokysiuosi, bet kur – negalvojau. Tik atėjus laikui, kai reikėjo apsispręsti, o tai buvo gal vienuoliktoje klasėje, tėvai pradėjo pasakoti, kad teisė – labai įdomi profesija, kad įdomu mokytis, kad geras pasirinkimas akiračiui plėsti. Tikslieji mokslai buvo ne man. Nors mokykloje jie neblogai sekėsi, bet žinojau, kad į tiksliuosius nestosiu. Galvojau apie humanitarinius mokslus, juo labiau kad mokiausi sustiprintoje vokiečių kalbos klasėje. Taigi, gal vokiečių kalba, gal teisė? Išėjo taip, kad pasirinkau teisę Vilniaus universitete, tame pačiame, kuriame mokėsi ir mano tėvai.
Baudžiamoji teisė prasidėjo gal nuo trečio studijų kurso. Kodėl baudžiamoji? O todėl, kad ji iš visų teisės rūšių pati įdomiausia – aš ir dabar tą patį galvoju. Net ir ne teisininkui greičiausiai taip atrodo. Su administracine teise tuo metu mažiau susidurdavau, tik paskui atsirado visokių kitų teisės rūšių.
Ir žinote, jeigu tie 37 metai sugrįžtų, ko gero, vis tiek tai būtų teisė. Arba jei kas nors paklaustų patarimo, ką rinktis, aš, aišku, sakyčiau baudžiamąją teisę, nes man tai atrodo įdomiausia. Esu dėkinga gyvenimui už šią pasirinkimo dovaną.
– Taigi, tikra vilnietė po studijų gavo paskyrimą dirbti Šiauliuose. Nebuvo šoko, kad ne sostinėje?
– Nebuvo taip, kad su Šiauliais nebūčiau turėjusi nieko bendro. Mano mama kilusi iš Šiaulių ir visa jos giminė yra šiauliečiai. Aš pas senelius Šiauliuose, kol tėvai studijavo, kelerius metus augau.
Paskyrimai ką tik iškeptiems teisininkams, kaip tais laikais būdavo, skirstyti pagal eilę, pagal pažangumą ir t. t. Nebuvau iš paskutiniųjų, kurie nukreipiami ten, kur lieka vietos, tačiau turėjau galimybę rinktis. Neprisiminsiu dabar, kur be Šiaulių galėjau vykti dirbti, gal į Varėną...
Šiauliai miestas nemažas, o dar ir pažįstamas! Ir tėtis žinojo Šiaulių milicijos kolektyvą kaip labai gerą. Dar vienas iš motyvų – norėjosi važiuoti toliau nuo tėvų ir pradėti savarankišką gyvenimą. Tada jau buvau ištekėjusi, buvo 1988-ieji.
Į Šiaulius atvažiavome abu su vyru – mudu buvome grupiokai, tais pačiais metais abu baigėme teisę. Ovidijus – kaunietis, aš – iš Vilniaus, Šiauliai tiko abiem.
Abu pradėjome dirbti Šiaulių miesto vidaus reikalų skyriaus Tardymo skyriuje.
– Jaunai, studijas ką tik baigusiai moteriai tardymas, manau, ne lengviausia užduotis...
– Man buvo 23-eji. Darbas tikrai nebuvo paprastas. Žinote, supratimas iš to, ką mes skaitome knygose ir matome filmuose – tik bendras supratimas. Jis tik iš dalies toks. Neslėpsiu, buvo daug įdomybių, bet daug ir juodo darbo, popierizmo, kurio tiek anais laikais buvo, tiek ir dabar užtenka. Teisininko darbas apskritai yra įstatymo rėmuose. Bet kartu ir savotiškai kūrybinis, nes privalu sugebėti pritaikyti įstatymą konkrečiai situacijai. Reikėjo visokių dalykų praeiti, kokių net neįsivaizdavau esant. Atėjau tiesiai po penkerių metų studijų, žinodama tik teoriją. O tada – bum!
Atsimenu vieną iš pirmų didesnių savo bylų. Šiauliuose buvo nuniokoti keli vaikų darželiai, penki ar šeši. Žiauriai nuniokoti, net ir šiais laikais įspūdį padarytų. Prisimenu, kai nuvažiavau pažiūrėti, kas padaryta eiliniam darželiui! Virtuvė visa išlaužyta, produktai išdaužyti, sienos ištepliotos kiaušiniais. Ir taip kas savaitę ar dvi vis naujas darželis. Finale, gal po Pagėgių gatvėje nusiaubto darželio, įkliuvo penki ar šeši nepilnamečiai. Prisimenu, vežėme juos pas prokurorą suimti – tais laikais suiminėjo prokurorai, ne teismas. Tie vaikai pasakojo tiesiog norėję padūkti.
Po maždaug penkerių metų tapau Vidaus reikalų Tardymo skyriaus viršininko pavaduotoja, o viršininkui išėjus į kitas pareigas tapau viršininke. Va taip sėkmingai mano karjera dėliojosi.
– Jūsų skyrius transformavosi, tapo kriminalinės policijos dalimi.
– 2003 metų gegužės 1 dieną Lietuvoje keitėsi visi teisės kodeksai, tarp jų ir Baudžiamasis. Buvo panaikinti visi tardymo skyriai. Ir tada mus išsidalijo. Vieni tardytojai nuėjo į 1-ojo policijos komisariato, kiti į 2-ojo, dar kiti – į Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos tyriminius padalinius. Buvo įkurtas Šiaulių vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus biuras, kuriam vadovavo Arvydas Augas, o aš tapau jo pavaduotoja.
Kai A. Augas išėjo, buvau paskirta Nusikaltimų tyrimų biuro viršininke. Sulig 2015 metais policijoje vėl reforma: Kriminalinė policija palikta tik šalies vyriausiuose komisariatuose, o teritoriniuose panaikinta. Nusikaltimų tyrimų biuras išskirstytas į valdybas. Mane nukreipė vadovauti Sunkių nusikaltimų tyrimo valdybai. Taip praėjo mano dešimtmečiai.
Nepriklausomybės vėjai
– Galima sakyti, kad kaip teisininkė brendote kartu su Lietuvos Nepriklausomybe. Kartu su ja atsirado pirmos privataus verslo užuomazgos, o kartu galvas ėmė kelti ir nusikaltėliai. Kokie atsiminimai?
– Tada mes dar buvome Tardymo skyrius. Tardyme nebuvo kažkokių specializacijų, tada tyrėme viską, bet pagrindinė tardymo užduotis buvo įrodymų rinkimas, procesinis įforminimas ir t. t.
Tuo tarpu Kriminalinės policijos, į kurią Tardymo skyrius, kaip minėjau,, buvo įjungtas tik 2003 metais, pareigūnai, trumpai vadinti operais, dirbo pradinį tiriamąjį darbą, kaip dabar sakoma, žvalgybinį. Jie turėjo rinkti daugiau pradinės informacijos, ir ne viskas iki tardymo, taigi mūsų, kaip tardytojų, prieidavo.
Daugelis prisimena, kad Nepriklausomybės pradžioje buvo turto prievartavimo, vadinamojo reketo, bylų. Paskui prasidėjo vadinamosios ekonominės bylos – steigėsi kooperatyvai, akcinės bendrovės, plėtėsi verslo ryšiai. Mums tai buvo naujas dalykas.
Pačios pirmos ekonominės bylos – bankų griūtys, pinigų paėmimai iš žmonių ir neatidavimai – mums buvo pačios baisiausios: aibė nukentėjusiųjų, rezonansas. Atsimenate, buvo cukraus vežimo reikalai – pinigai surinkti, žmonės apgauti. Mums reikėjo kažkaip esamus įstatymus pritaikyti. Bet ir ne vien tai. Dar reikėjo suprasti, kaip ir kas čia vyksta. Mastas koks!
Kartu ir kriminaliniai turto prievartavimai, vadinamieji „stogai“, grupuočių veikimas: Šiauliuose – vienos grupuotės, Panevėžyje, Kaune – kitos.
Sprogdinimai, Mokesčių inspekcija, bandymai smogti Šiaulių vyriausiajam policijos komisariatui, kiti...
Šiauliuose buvo keletas tardytojų, kurie priklausė Tardymo departamentui Vilniuje, ir dirbo jie su rezonansinėmis bylomis, daugiausia susijusiomis su organizuotu nusikalstamumu. Mes, eiliniai Vidaus reikalų skyriaus tardytojai, truputį buvome palikti šone, tyrėme visus kitus nusikaltimus.
Bet buvo ir tokių turto prievartavimų, kurie labai siejosi su smurtu, su gaujų tarpusavio pasismurtavimu. Tuo laiku tiesiogiai su bylomis nebedirbau, tik tiek, kad žinojau apie jas iš savo pareigūnų. Žinojau gaujos narių pavardes, bet suvesti pavardžių su vaizdu dabar negalėčiau, nepasakyčiau, kad pro šalį tas ar tas praėjo.
Šiauliuose tais metais buvo pasišaudymų ir pasimušimų kavinėse. Prie P. Višinskio aikštės buvo naktinis baras „Babilonas“, čia dabar veikia kazino. Ten buvo daug visokių smurtinių reikalų.
Nusikalstamumas po 1990-ųjų tiktai stipriai pakeitė savo formas. Prieš tai dominavo vagystės, chuliganizmai, nepilnamečių nusikaltimai... Mašinų stiklai buvo vagiami, magnetolos. Po 90-ųjų atsirado baisesni reikalai: sprogdinimai, žudymai, susidorojimai, reketas. Beje, visus nužudymus iki 2003 metų minėtos reformos tyrė prokuratūra kartu su Šiaulių kriminalinės policijos pareigūnais, o ne Vidaus reikalų tardytojais, kurie priklausė Tardymo departamentui ir netgi turėjo kitokią rudos spalvos uniformą.
(Pokalbio tęsinys – kitame numeryje)
