Naujausios
Iš toliau atrodo lyg nutapyti
Unės Samytės-Tarlabaše iš medvilnės arba medvilnės, maišytos su akrilu, siūlų vąšeliu nerti paveikslai stebina: netikėta technika vaizduojami portretai iš tolėliau atrodo lyg nutapyti, norint įsitikinti, kad jie iš siūlų, būtina prieiti, įsižiūrėti. Darbas pavadinimu „Soulmate“ („Sielos draugas“ – aut.) – dovana tėveliams, jame susitinka vyro ir moters veidai. Kaip vėliau pastebės mama Rita Samienė, šis paveikslas instagrame sulaukė bene 50 tūkstančių patiktukų (Unės darbų galite pamatyti jos Instagramo paskyroje Asesuune). Kitas darbas, kuriam autorė parinko pavadinimą „Pasiklydusi miškuose“, primena miškų deivę, jos išraiškingą veidą supa žalios samanos, pelkių ir miško tankmės augalai, net išvinguriuojantis ant kaktos žalčiukas.
Kitas, jau mažesnės apimties darbas, vaizduoja ne veidą, bet pėdas žolėje, kurių kiekvienas pirštelis vietoje nago pražydęs gėlės žiedu. Dar vienas į Joniškį atkeliavęs paveikslas – akis, kurią supa įvairių gėlių žiedai. Darbų, kuriuose vaizuojamos vien akys, Unė turi nemažai, jos labai išraiškingos, skirtingos: plačiai atmerktos, prisimerkusios, paslaptingos, susimąsčiusios, veriančios kiaurai ar besijuokiančios. Taip pat varijuoja spalvos: juodos, rudos, pilkos, žalios, smaragdinės... Taip tarsi nejučia autorė nutiesia giją su mama, kurios profesija – oftalmologė arba kitaip – akių gydytoja, joniškiečiams puikiai pažįstama Rita Samienė.
Ta lemtingoji servetėlės akis
Unė neria ne tik akis, pėdas, bet imasi ir netikėtų, kai ką galbūt net nejaukiai stebinančių darbų. Jos paveiksluose arba segėse atsiduria vidaus organai: širdis, plaučiai, gimda. Jauna moteris, susilaukusi sūnelio, kaip dovaną gimdymą prižiūrėjusiai ir ja besirūpinusiai akušerei-ginekologei, su kuria užsimezgė gražus ryšys, nunėrė paveikslą pavadinimu „Motinos gimimas“, kuriame pavaizduotas kūdikis anatomiškos širdies viduje.
Akis turbūt buvo pirmasis ženklas, postūmis imtis nėrimo.
„Mama akių gydytoja, tad dažnai parsineša namo įvairių servetėlių, skirtų akiniams, reklaminių skrajučių ir pan. Sykį mano dėmesį patraukė servetėlė su daug spalvotų linijų, iš kurių susideda akys, nosis, veidas. Pamaniau: o kodėl nepabandžius nunerti kažką panašaus vąšeliu? Taip viskas ir prasidėjo. Dar iki tol nerdavau vaikams žaisliukus, bet portreto nėrimas buvo žingsnis savęs ieškojimo keliu. Iš pradžių galvojau, kad išradau kažką naujo – nerti portretus. Pasidalinusi savo pirmaisiais darbais socialiniuose tinkluose, sulaukiau daug komentarų, paskatinimo ir nuostabos tų, kurie matė nėrimą laisva techniką pirmą kartą, bet atsirado ir žmonių, kurie paminėjo kitus panašiai kuriančius menininkus, iš to sužinojau, jog tokia technika jau egzistuoja. Ji nėra nauja, buvo menininkų, kurie nėrė portretus jau septyniasdešimtaisiais, nemažai šia technika kuriančių ir šiandien. Tačiau pastebėjau, kad kiti dažniausiai nerdami naudoja labai daug ir ryškių spalvų, o man artimesnis realistinis stilius, koncentruojosi į atspalvius, detales, jausmus, siekdama sukurti realistiškus atvaizdus“, – portretų nėrimo pradžią prisimena Unė. Pirmasis darbas gimė prieš penkerius metus. Netrukus kartu su patiktukais, palankiais vertinimais, skatinimu gražiadarbė sulaukė ir užsakymų.
Netikėtos ir sudėtingos užsakymų istorijos
Vienas labiausiai sukrečiančių – moters iš Saudo Arabijos prašymas nunerti jos mirusio 24-erių metų sūnaus portretą, kuriuo ji norėjo papuošti džinsinį švarkelį. Vėliau ta pati moteris paprašė ir savo portreto, kad abu veidai visada ant švarko būtų šalia, kaip neatskiriama mamos ir sūnaus jungtis.
„Moteris atsiuntė tris sūnaus fotografijas, paaiškinusi situaciją. Man atėmė žadą, žiūrėjau į jauno gražaus žmogaus besišypsantį veidą ir buvo sunku įsivaizduoti tos moters skausmą. Juk tai be galo jautrus dalykas, – išgyventi vaiko mirtį. Kaip vėliau paaiškėjo, jis sirgo sudėtinga liga fibroze, pats studijavo mediciną, o mirė po plaučių persodinimo susirgęs koronos virusu. Aš jai atsakiau, kad mano darbas vyksta labai lėtai, – ir tai tiesa, juk auginu du vaikus, tad prie rankdarbių sėdu tik vakarais, naktimis. Siūliau jai kreiptis į kitus kūrėjus, juk yra panašiai neriančių, bet ji buvo labai atkakli, sakė, kad nesvarbu, lauks tiek, kiek reikės, bet nori būtent mano darbo. Ši istoriją prasidėjo daugiau nei prieš metus. Vieną iš jos sūnaus portretų jau nunėriau ir išsiunčiau, o dabar dirbu prie jų dvigubo portreto kartu su motina, – pasakoja kraštietė gražiadarbė. – Kita moteris iš Ispanijos paprašė nunerti kraujuojančią širdį. Kaip vėliau paaiškėjo iš jos pasakojimo, ji neteko savo 14-metės dukros. Tad pradėjau nerti ir žmogaus organus, kas nėra įprasta. Jie taip pat tampa paveikslais arba segėmis.“
Meninį pajautimą Unė turi ne tik iš prigimties, ji dar besimokydama mokykloje baigė ir Joniškio Algimanto Raudonikio meno mokyklą, Dailės skyrių.
Neriami portretai visada iš gerosios pusės, tai reiškia, kad nunėrusi vieną eilutę Unė siūlą nutraukia ir vėl iš naujo pradeda kitą eilutę. Todėl nugarinėje darbo pusėje visada būna daug likusių siūlų, kuriuos menininkė sumaniai paslepia paveiksluose – nepamatysi nė pėdsako.
Dalyvauja parodose, labdaros akcijose
Stambule gyvenanti kraštietė su savo kūryba dalyvauja ir įvairiose akcijose, parodose. Unės darbai buvo eksponuojami Milane vykstančiame gatvės mezgimo ir nėrimo festivalyje („Yarnbombing Trivento“), kur kviečiami menininkai iš įvairių šalių. Už tuos darbus gautos lėšos skiriamos labdarai. Taip pat vienas darbas – portretas – eksponuotas panašiame renginyje Kiolne (2022) (Vokietija), bet ten kūriniai buvo ir vertinami, už juos balsuojama. Unės darbas užėmė antrą vietą.
„O štai, praėjusiais metais mano į Milaną siųstas darbas pasiklydo pašte ir nukeliavo jau pasibaigus parodai. Jame pavaizdavau paveikslą, pagal temą susijusį su Rusijos karu Ukrainoje. Tai – du mergaitės veidai: vienas besijuokiantis, kitas – verkiantis, aprišta, sužeista galva. Bet šį paveikslą organizatoriai nusprendė eksponuoti šiais metais. Taip pat turiu sukūrusi darbą apie Gazos ruožą“, – atskleidžia pašnekovė, nevengianti sudėtingų temų savo darbuose.
Turkijoje liko po studijų, sukūrė šeimą
Bet kodėl Unės gyvenime nėrimas pradėjo užimti tiek daug vietos? Pradėti reiktų nuo to, kaip ji atsidūrė Turkijoje.
„Vilniaus Universitete Azijos studijų centre studijavau turkologiją ir per mainų programą išvykau į Stambulą. Vėliau grįžau, apsigyniau bakalauro darbą Lietuvoje, tada pabandžiau gauti stipendiją tęsti magistro studijas Turkijoje. Mano paraiška buvo patenkinta, tad vėl iškeliavau į Stambulą studijuoti tiurkų istorijos (į šią programą įeina ir totorių, uzbekų, turkmėnų iš mums žinomų posovietinių tiurkų šalių, istorija – aut. past.). Sėkmingai baigus mokslus mano darbo vadovas pasiūlė tęsti juos doktorantūroje. Jau magistro studijų metu galvojau, kad norėčiau rašyti darbą apie tiurkų identitetą, kultūrą, tačiau mane vis nukreipinėjo kita linkme. Ilgainiui supratau, kad mano doktoratas bus labiau indėlis į jų pačių šaltinius, – nes teko versti iš rusų kalbos XIX amžiaus dokumentus ir pan., – man tas darbas pasirodė gana „sausas“. Tad tuo pačiu metu pradėjau kurti, taip atgaudama vidinę pusiausvyrą, – prisimena Unė. – Dar supratau per tuos kelerius metus, kad Turkijoje dirbti universitete nenorėčiau, vėl turbūt kultūriniai skirtumai – labai daug apkalbų, ne visai sveikos konkurencijos.“
Joniškietė nusprendė leisti sau skirti laiką kūrybai ir šeimai. Su vyru, elektronikos inžinieriumi Toprak jie susituokę devynerius metus, augina septynerių metų dukrą Nehir ir beveik dvejų metų sūnelį Achmedą.
