Kraš­tie­tis at­ve­žė pin­tų dar­bų pa­ro­dą

Loretos RIPSKYTĖS nuo­tr.
Vir­gi­li­jus ir Ro­ma Šli­pai­čiai pa­tys iš­gy­ve­na iš py­ni­mo.
Jo­niš­kio Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je iki ba­lan­džio 25 die­nos vei­kia tau­to­dai­li­nin­kų, se­no­jo py­ni­mo puo­se­lė­to­jų Ro­mos ir Vir­gi­li­jaus Šli­pai­čių dar­bų pa­ro­da. Iš Jo­niš­kio ki­lęs Vir­gi­li­jus sa­ko, kad jam la­bai svar­bus šis su­grį­ži­mas.

Ge­ras pa­ta­ri­mas nu­lė­mė atei­tį

Vir­gi­li­jus nuo ma­žu­mės bu­vo jaut­rus, ra­mus, poe­tiš­kas, rū­pes­tin­gas vai­kas, ge­ra­sis ber­niu­kas iš pa­sa­kos, ku­ris nu­ga­li sli­bi­ną. To­kį jį pri­si­me­na pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­ja Ste­fa­ni­ja Skir­man­tie­nė bei kar­tu au­gę drau­gai, bend­rak­la­siai, su ku­riais trin­ti tie pa­tys mo­kyk­li­niai suo­lai. Daug kas nė ne­pa­gal­vo­jo, kad ber­niu­kui, ku­riam dėl re­gė­ji­mo su­tri­ki­mų bu­vo su­dė­tin­ga spė­ti su vi­sais, pa­si­seks pa­gau­ti sa­vo gy­ve­ni­mo paukš­tę – kū­ry­bą py­ni­mo pa­sau­ly­je.

Vir­gi­li­jus Šli­pai­tis bai­gė anuo­me­tę tai­ko­mo­sios dai­lės mo­kyk­lą Kau­ne. Prieš tai jau tu­rė­jo vai­kų dai­lės mo­kyk­los dip­lo­mą ir dir­bo Jo­niš­ky­je raj­koop­są­jun­gos dai­li­nin­ku. Jo ko­le­ga ir pa­ta­rė­jas bei mo­ky­to­jas Ig­nas Vil­čiaus­kas grei­tai pa­ste­bė­jo iš­skir­ti­nį jau­nuo­lio dabrš­tu­mą, kruopš­tu­mą, ge­rą pa­sta­bu­mą, mo­kė­ji­mą kur­ti kom­po­zi­ci­jas. Jis pa­siū­lė stu­di­juo­ti Kau­ne, pa­si­rin­kus iš ke­lių kryp­čių: ju­ve­ly­ri­kos, me­džio dro­ži­mo, ke­ra­mi­kos ar py­ni­mo. Vir­gi­li­jus mąs­tė apie ke­ra­mi­ką, bet Ig­nas dar­syk nu­krei­pė – jau tiks­les­ne link­me, re­ko­men­duo­da­mas leng­ves­nį – py­ni­mo iš vy­te­lių ama­tą.

„Po moks­lų pla­na­vau grįž­ti į Jo­niš­kį, bet ga­vau pa­sky­ri­mą į me­no ga­mi­nių įmo­nę „Žil­vi­tis“ ir „už­si­ka­bi­nau“. Dir­bau iki 1992 me­tų, kai pra­si­dė­jo vi­sų ga­my­bos įmo­nių reor­ga­ni­za­ci­jos, už­da­ry­mai. Bu­vau vie­nas pir­mų­jų, ku­rie, pa­ju­tę per­mai­nų vė­jus, išė­jo­me ir pra­dė­jo­me vers­lau­ti: vie­ni ga­mi­no, ki­ti ve­žė pin­tus dir­bi­nius į at­si­vė­ru­sią Va­ka­rų rin­ką – iš pra­džių į Vo­kie­ti­ją, vė­liau ir į Iz­rae­lį, Pran­cū­zi­ją“, – pa­sa­ko­ja V. Šli­pai­tis.

Ve­te­ri­na­ri­ją iš­mai­nė į py­ni­mą

„Ta­čiau ga­mi­niai tu­rė­jo bū­ti stan­dar­ti­niai pa­gal už­sa­ky­mus. Jei da­rai 20 krep­šių, tai jie ir tu­ri bū­ti vi­siš­kai vie­no­di krep­šiai, kaip nuo kon­ve­je­rio, net ran­ke­nas ma­tuo­da­vo­me, nes bu­vo leis­ti­na vos vie­no cen­ti­met­ro pa­klai­da“, – apie tą laik­me­tį sa­vo įspū­džiais da­li­na­si žmo­na Ro­ma Šli­pai­tie­nė, ku­ri į py­ni­mo pa­sau­lį atė­jo vi­sai iš ki­tos sfe­ros. Ki­lu­si iš Pas­va­lio ra­jo­no mer­gi­na stu­di­ja­vo Ve­te­ri­na­ri­jos aka­de­mi­jo­je. Su­si­pa­ži­no su iš to pa­ties Šiau­rės Lie­tu­vos kraš­to ki­lu­siu Vir­gi­li­ju­mi, iš­te­kė­jo. Kai su­si­lau­kė sū­naus, jį au­gin­da­ma pa­ban­dė pa­ti pin­ti. Iš pra­džių ėjo­si la­bai sun­kiai, bet ne­tru­kus pa­ju­to „sko­nį“.

Da­bar jie abu – pri­pa­žin­ti py­nė­jai, „Auk­so vai­ni­ko“ kon­kur­so da­ly­viai, ser­ti­fi­kuo­tų ga­mi­nių ama­ti­nin­kai, pa­si­ro­dan­tys įvai­riuo­se pri­pa­žin­tuo­se fes­ti­va­liuo­se, mu­gė­se, pa­tys or­ga­ni­zuo­jan­tys mo­ky­mus ir iš sa­vo ama­to iš­gy­ve­nan­tys. Ypač daug su­si­do­mė­ji­mo jie su­lau­kia Ker­na­vė­je vyks­tan­čia­me tri­jų die­nų gy­vo­sios is­to­ri­jos fes­ti­va­ly­je. Vai­kai, kar­tą pa­ban­dę spe­cia­liu įtai­su nu­žie­vin­ti vy­te­les, tė­ve­lius ir vėl tem­pia su­grįž­ti. Tik rim­tų mo­ki­nių nė­ra daug. No­rin­čių­jų pin­ti at­si­ran­da, bet pa­ban­dę po tru­pu­tį nu­by­ra ir lie­ka tik kant­riau­sie­ji.

Ste­bi­na pa­ro­dos įvai­ro­vė

Jo­niš­kio is­to­ri­jos ir kul­tū­ros mu­zie­jaus Rau­do­no­jo­je si­na­go­go­je su­reng­to­je Ro­mos ir Vir­gi­li­jaus Šli­pai­čių pa­ro­do­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti įvai­riau­sių bui­ties daik­tų ir bal­dų: sta­lą, ta­bu­re­tes, krai­čio skry­nią, pin­ti­nes skal­bi­niams, la­ga­mi­ną, va­zų, krep­še­lių, ran­ki­nu­kų, pa­dėk­liu­kų, duo­ni­nę... Vis­ko ir neiš­var­din­si.

Prie šių dar­bų pa­ro­dos ati­da­ry­me ti­ko Al­gi­man­to Rau­do­ni­kio me­no mo­kyk­los mo­ki­nio Re­na­to Ged­rai­čio (mo­ky­to­ja Edi­ta Ru­die­nė) skra­ba­lais at­lik­tos me­lo­di­jos.

„Daug kur esa­me da­ly­va­vę, tad ga­li­me pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vo­je ama­tai puo­se­lė­ja­mi. Bu­vo­me iš­vy­kę į Nor­ve­gi­ją, ten gy­vai ro­do­mas py­ni­mas at­ro­dė kaip ste­buk­las, net mal­kų skal­dy­mas jiems dė­me­sio ver­ta at­rak­ci­ja. Ir mū­sų kai­my­nai len­kai la­bai do­mi­si, ka­da ro­dai, kaip pi­na­ma“, – pa­ste­bi R. Šli­pai­tie­nė.

O Vir­gi­li­jus pri­du­ria, kad sa­va­me kraš­te pri­sta­ty­ti kū­ry­bą jam mie­liau­sia.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.