Naujausios
Kostas Smoriginas savo darbo neslepia už dekoracijų
Šiandien aktorius, režisierius, bardas Kostas Smoriginas Šiaulių dramos teatre pristato spektaklį „Berniūkščių ruduo“. Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas nūdienos teatre pasigenda aktorystės meno bei vidinės cenzūros, o Lietuvos gyvenime — Baltijos kelio vertybių.
Živilė KAVALIAUSKAITĖ
zivile@skrastas.lt
Mes visi — iš provincijos
— Šiauliuose spektaklį statėte pirmą kartą. Ar sostinėje nesusidūrėte su pašaipa, jog dirbate provincijos teatre?
— Kalbų apie provinciją būna, bet man visada kyla noras jas paneigti. Iš kur mes visi? Iš mažų miestelių, mažų priemiesčių suvažiavę į Vilnių.
Po kiek metų tampama vilniečiais? Po 20, 30 metų žmonės staiga supranta, kad Vilnius yra gimtasis miestas. O kas yra gimtasis miestas? Ten, kur yra mama, kur yra namai, kuriuose tau bus viskas atleista, būsi apnakvindintas ir pavalgydintas. Kai mama miršta, tėvų namai dingsta, ir pats jau rūpiniesi vaikais, anūkais, anie namai pasilieka prisiminimuose.
Mes iš provincijų. Kas yra elitas? Kas jį sudaro? Tie patys žmonės iš Prienų, Pilviškių, Babtų, Vilkijos. Tiesa, daugiau pasiekę, padarę karjerą, nusipelnę kultūrai, mokslui.
Pasaulio kontekste visa Lietuva yra provincija. Buvome vienoje imperijoje, dabar — kitoje. Patys matome, kad su mumis elgiasi kaip su buratinais. Tik mūsų savitumas, mūsų kalba, mūsų kultūra ir kiti pasiekimai yra reikšmingi pasaulio lobyne. Juk nei mes ką nors ypatingo gaminame, nei turime naftos, geležies ar dujų.
— Pas mus dabar „elitu“ ir “žvaigždėmis“ tampama paprasčiau: nusifilmavus seriale, sudalyvavus realybės šou ar pasididinus krūtinę. Ką galvojate apie tokią “žvaigždžių“ kalyklą?
— Čia mūsų provincijos bėda. Mes tiek „žvaigždžių“ pridarėme ir tiek mėtomės tuo pavadinimu... Išeina dainininkė, pagal įrašą pamikčioja, pasimaivo užpakaliuku...
Susimaišiusios vertybės. Įeina į sceną Cezarija Evora: per koncertą tokia ramybė sklinda, toks švarumas, grožis. Buvau „gyvame“ Madonos koncerte. Ji 2,5 valandos “po prakaitu“ dirba, ir dar sugeba išsaugoti balsą. Čia ir yra žvaigždė.
Nėra vidinės cenzūros
— Esate minėjęs, kad teatras tolsta nuo aktorinio meno, svarbesnės tampa instaliacijos, dekoracijos, specialieji efektai. Vaidyba nebevertinama?
— Tokia tendencija. Recenzijose rasite: „Įvyko N režisieriaus spektaklis, pastatymas fantastiškas, sulaukta pasisekimo.“ Kritikas nė žodžio neparašo apie artistą.
Kai buvau išlepintas vaidmenimis, dar rašydavo apie vaidybą. Galėdavai siusti dėl to, ką parašė, bet suklusdavai. Dabar atrodo, kad ši specialybė nėra teatro dalis.
Dabar svarbiausia sumanymas, šviesos, dekoracijos. Artistai atprato vaidinti, kaip aš vadinu, „nosis į nosį“. Jie kalba tarsi per salę, siunčia užaukštintą tekstą. Ir kai staiga reikia komedijoje reaguoti po partnerio pasakymo, jie pradeda kalbėti negyvą tekstą.
Jie negali gerdami arbatą kalbėti. O mes sugebame kalbėdami su žmogumi paruošti stiklines, užpilti arbatą ir atpjauti torto gabaliuką. Dabar jeigu aktorius eina, jis negali kalbėti.
— Lietuvoje dabar ant bangos vadinamieji pramoginio turinio spektakliai. Pilnas sales surenka Jūsų režisuoti spektakliai „Urvinis žmogus“, “Laukinė moteris“, “Vilnius— Dakaras“, “Melo detektorius“, “Mano žmonos vyras“. Ką manote apie šią tendenciją?
— Graikai nebuvo už mus kvailesni, bet jiems buvo privalomi lygiaverčiai žanrai — tragedija, drama ir komedija. Komediją suvaidinti ne lengviau negu tragediją.
Pas mus painiojama komedija su pramoginiu žanru. Pastarasis yra „go-go“, prasto skonio kabaretas su apsinuoginimu ir striptizu.
Buvo vajus kaltinti komercinius teatrus, kad jie pateikia mėšlą ir ardo tikrąjį teatrą. Pabandyite tą „mėšlą“ padaryti, kaip pavyko man.
Žmonės juokiasi iki ašarų, salė atsistojusi ploja. Spektaklyje aš neleidžiu nešvankybių, blogo skonio ir reikalauju, kad aktorystė būtų be priekaištų. Ir po to pasakyti, kad tai tik pramoga? Žmonės eina, nes vaidina geri artistai. Tai — irgi menas.
„Tai — lengvabūdiškas žanras, apie ką viskas?“ — būna, kalba rimtu veidu po spektaklio. O apie ką yra humoras, anekdotai, linksma muzika?
Jei mes, lietuviai, kryžių nenešiojame, vadinasi, tai jau ne menas. Jei visą laiką vaidintume Vėlines, būtų mūsų menas, tautosaka. Bet daugybė humoro toje tautosakoje.
— Ar reikalinga spektakliams cenzūra?
— Reikalinga. Anksčiau teatruose būdavo meno tarybos, kai kur jos išlikusios, bet praranda funkciją.
Dabar cenzūros niekur nėra. Turi gelbėti vidinė, o jos irgi nėra. Kuri spektaklį apie mamą, o tavo kompiuteris pilnas pedofilijos vaizdų...?
Kokioje televizijoje yra cenzūra? Ką reiškia formali taryba Lietuvos televizijoje? Aš jau nekalbu apie privačias. Banditų skonis: nuogos mergos, lėkštas humoras.
Žiūrėdamas į nuogą kubietę, pirmiausia matau žavingą, gražią moterį. O pas mus pirmiausia matau nuogumą, paskui — paklaikusias akis, nes merginose tebegyvena Veronika. Kopijavimas sukelia graudulį ir nejaukumą.
Geri genai
— Šiandieninės aktualijos — kritikuotini valdžios sprendimai, nedarbas, mažėjantys atlyginimai, brangstantis išgyvenimas. Bet lietuviai kantriai neša jiems kraunamą naštą. Kur dingo Sąjūdžio metų pilietinis aktyvumas?
— Nors visiems karpo atlyginimus, bet 150 tūkstančių lietuvių neišeitų į gatves, kaip padarė airiai.
Viskas po truputį sirpsta, ir galime sulaukti totalaus sprogimo. Ne kartą girdėjau mintį, kad krizė yra kažkuo naudinga. Kai visus truputį išprievartaus, gal grįš Baltijos kelio vertybės. Tada nereikėjo kalbėti, aiškinti: visi susikibo už rankų. Žmonės didžiavosi — aš esu šios tautos atstovas!
O po 20 metų viską paversti tik pinigais... Kaip galima taip žmonėms meluoti? Ir dar reikalauti?
Vienu tikiu: jei tauta ištvėrė represijas nuo caro laikų, ištversim ir šitą. Tik vienas sukrėtimas, manau, tikrai bus. Gal žmonės susivoks ir bus nuoširdesni savo siekiuose.
— Ar galėjote įsivaizduoti, kad, praėjus 20-iai metų po Baltijos kelio, atsivers tokia praraja tarp valdžios ir visuomenės?
— Kad visko bus, neabejojau. Bet kad bus šitaip... Labai nustebino ir liūdina.
Galėjau kažkur išvažiuoti. Tik niekada nekilo tokia mintis. Dabar būtų net negarbinga.
Bet džiaugiuosi savo sūnumi, kuris pradėjo karjerą Londone. Jis — operos dainininkas, labai malonaus tembro bosinis baritonas. Jo grafikas pusantrų metų suplanuotas į priekį.
Ten irgi yra pinigai, bet jei turi vertybę — šiuo atveju — balsą, tai yra vertinama. Ir aš džiaugiuosi, kad jis ten, ne čia, šioje lietuviškoje kloakoje, kur verda nepakantumas, intrigos. Jaunam žmogui labai lengva pasijusti nereikalingam.
Bet jis nori grįžti. Gerus genus pasėjau. Jam nereikia ilgesnio dolerio arba svaro.
— O Jūsų muzikiniai planai?
— Džiaugiuosi šia diena, kad normalizavosi sveikata ir galiu dirbti. Judinu naują kompaktinį diską.
Žinantieji mano istoriją šiose dainose išgirs daugiau, nei tik žodžius ir muziką. Pirminis disko pavadinimas „Pagirios“ — jos būna ir nuo gyvenimo.
SUKRĖTIMAS: Kostas Smoriginas tiki: jei tauta ištvėrė represijas nuo caro laikų, ištvers ir dabar. Tik viliasi sukrėtimo, po kurio žmonės susivoktų ir būtų nuoširdesni savo siekiuose.
KOMEDIJA: Kostas Smoriginas, pastaruoju metu režisavęs ne vieną didelio populiarumo sulaikusią komediją, sako, jog vaidinti komedijoje ne lengviau nei tragedijoje. Svarbiausia žiūrovui nebrukti blogo skonio.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.