Korbiko Madona tapo tremtinių kančios simboliu

Bistrampolio dvaro archyvo nuotr.
Kunigas Rimantas Gudelis Korbiko kapinėse.
Rytoj, Gedulo ir vilties dieną, Bistrampolio dvaro parke (Panevėžio r.) bus pristatytas dokumentinis filmas „Korbiko Madona – tremtinių motina“, kuriame pasakojama apie Sibiro lietuvių tremtinių kapus ir visų tremtinių kančių simboliu tapusią Švč. Mergelės Marijos skulptūrą. Ją išdrožė Jonas Maldutis (1927–2012), į lagerį išsiųstas būdamas Linkuvos (Pakruojo r.) gimnazistu.

Įamžino filme

Birželio 14-ajai skirtame Bistrampolio dvaro renginyje „Išgyvenę istoriją“ vyks dokumentinio filmo „Korbiko Madona – tremtinių motina“ premjera. Filmo režisierė – Ingrida Breivienė, operatorius – Osvaldas Kujalis, filmą prodiusuoja VšĮ Bistrampolio dvaras.

Koncerte skambės patriotinės bei partizanų dainos, bus rodomas filmas „Tarp pilkų debesų“ (rež. Marius Markevičius).

„Gerai žinomi Bistrampolio dvaro festivalis ir kultūriniai renginiai, šalia to mes jau aštuonerius metus kartu su Rusijos lietuvių bendruomene tvarkome Sibiro lietuvių tremtinių apleistus kapus. Dokumentinis filmas „Korbiko Madona – tremtinių motina“ vainikuoja mūsų aštuonerių metų darbą“, – sako kunigas, Bistrampolio dvaro valdytojas Rimantas Gudelis, buvęs Sankt Peterburgo seminarijos rektorius ir Rusijos lietuvių bendruomenės kapelionas.

Pasak kunigo, lietuvių bendruomenės Sibire atkreipė jo dėmesį, kad „Misija Sibiras“ daug kapų nesutvarko, nes tiesiog neįmanoma dvylikai žmonių per trumpą laiką daug nuveikti.

„Lietuvių bendruomenės nariai įvairiuose Sibiro miestuose, turėdami daugiau narių, savo techniką, gali padaryti daugiau. Taip ir dirbame Sibire, tiksliau, padedame tvarkyti kapelius Rusijos lietuviams, nes Kultūros taryba įvedė taisyklę, kad lėšų gali prašyti tik Lietuvoje esanti, registruota viešoji įstaiga ar asociacija. Mes padedame pagal gautą įgaliojimą“, – sako R. Gudelis.

Per tuos metus tvarkytos kapinės Tomsko, Omsko, Novosibirsko, Irkutsko srityse, Altajaus krašte, Buriatijoje, Karelijoje. Iš viso sutvarkyta daugiau nei 60 gyvenviečių kapinaičių, kasmet pastatoma 75–90 naujų kryžių. Pastatyti bendri atminimo kryžiai kapinaitėse liudija, kad čia ilsisi lietuvių tremtiniai. Irkutske, Novosibirske ir Bratske rymo tautodailininko Adolfo Teresiaus kurti rūpintojėliai tremtiniams atminti.

Šiemet sukurtame filme „Korbiko Madona – tremtinių motina“ pasakojama apie nuveiktus darbus, pakalbinti vietos gyventojai, lietuvių bendrijų vadovai. Išskirtinis dėmesys skiriamas skulptūrai – Madonai, kuri praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje buvo pastatyta netoli Sajanų esančiose Korbiko kapinėse.

„Lietuviai Sibire statydavo paprastus kryželius, buvo vargas ir sunkmetis, o čia – skulptūra! Korbiko kapinės su Madona išskirtinės, nes skulptūrą garbindavo ir aplinkiniai – buriatai, budistai. Prisimenu, kai atvažiavau pirmą kartą į Korbiko kapines, ant Marijos rankų buvo pririšta juostelių. Budistų užrišta juostelė – kaip mums padėta žvakutė, laimės, sėkmės, Dievo palaimos maldavimas. Prie jos uždegdavo žvakutę ir stačiatikiai. Madona buvo tokia paveikti, kad prašyti pagalbos atkeliaudavo ir iš tolimesnių vietovių. Nors ten beveik bekelė, atvykdavo jaunieji pasimelsti – tokios pasakojamos istorijos.“

Pasak R. Gudelio, apie 1975 metus gaisras sunaikino Korbiko gyvenvietę, nebėra nė pamatų pėdsako. Bet kapai ir Madona išliko. Kapinės tebeveikia – jose laidojami kaimyninio kaimo mirusieji.

„Kapinių viduryje – Švč. Marijos statula, tik ką nudažyta baltais aliejiniais dažais. Klasikinis veidas švyti taurumu. Lengvai krinta drabužių klostės“, – 2003 metais išleistoje knygoje „Obels žiedų ašaros“ rašė ekspedicijų į Sibirą dalyvis Antanas Sadeckas. Skulptūros nuotrauka buvo publikuota A. Sadecko albume „Negrįžusiems“ (2001).

Korbiko Madona, kurią sukūrė J. Maldutis, buvo pargabenta į Lietuvą 2010 metais, vietoje jos pastatyta Andriaus Salio Vilniuje sukurta kopija.

Restauruota originali skulptūra dabar yra Vilniaus katedros Tremtinių koplyčioje. 2018 metų rugsėjo 22-ąją, po susitikimo su jaunimu Katedros aikštėje, prie jos meldėsi popiežius Pranciškus.

„Kai mes tvarkėme kapelius, senoji skulptūra jau buvo išvežta, stovėjo naujoji. Jos – kaip dvynės, tik skirtingai nudažytos. Restauruotosios nuimtas dažas, sutvirtinta balta polichromija. Kapinėse stovinčios Madonos mėlyna skraistė, baltas rūbas. Genocido centras ir kiti pozicionuoja, kad Madona yra tremtinių motina. Kadangi nemažai kapelių esame tvarkę, todėl taip ir pavadinome filmą. Madona tampa tarsi mūsų Lietuvos kančios simboliu, tremtinių simboliu, kilo noras žmonėms plačiau paaiškinti, kas ji yra“, – sako R. Gudelis.

Filmo kūrėjai buvo susisiekę su Jono Maldučio artimaisiais. Skulptūros autoriaus brolio sūnus dėl šlubuojančios tėvo sveikatos patarė kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centrą, kuriam perduota medžiaga.

Sukūrė grįžęs iš lagerio

„Šiaulių kraštas“ prieš porą metų rašė apie Korbiko Madoną ir jos autorių Joną Maldutį, susitiko su Ziniūnuose (Joniškio r.) gyvenančiu broliu Juozu Maldučiu („Sibiro Madona“, 2018 m. spalio 13 d.). Ši istorija publikuojama ir knygoje „Trispalvė Irkutsko karštyje“.

Atsekti Jono Maldučio istoriją padėjo pakruojietė Zita Buržaitė-Vėžienė, tremtinių atminties saugotoja, knygų autorė ir sudarytoja. Korbiko kapinėse liko palaidota jos močiutė Emilija Naglytė-Šveterienė.

Z. Buržaitei-Vėžienei yra tekę bendrauti su J. Maldučio bendrabyle Elena Macyte-Pikeliene – 1946 metų kovo 4 dieną už Linkuvos gimnazijoje leidžiamą pogrindinį laikraštėlį „Nepavergtos mintys“ buvo suimti keturiese: E. Macytė, Vytautas Maliauskas, Adelė Kazlauskaitė ir Jonas Maldutis, apipavidalinęs laikraštėlį.

Jonas Maldutis buvo nuteistas 10 metų lagerio ir 8 metus tremties „su spec. priežiūra“.

Jonas Maldutis, gimęs 1927 metais, per Kūčias, buvo vyriausia Maldučių šeimos atžala. Paskui į pasaulį atėjo Birutė, Kęstutis ir Juozas.

Brolis Juozas prisiminė, kad Jonas buvo gabus nuo vaikystės, turėjo auksines rankas, gimnazijoje garsėjo talentu, piešdavo šventines dekoracijas. Žinia, kad Jonas suimtas, šeimą pasiekė per giminaičius.

„Pranešė, kad jau suimtas. Iš pradžių galvojome, gal nieko baisaus. Pats man yra pasakojęs: jis to laikraštėlio net nepaskaitė, gimnazistai paprašė apipavidalinti. Papaišė – jis juk menininkas buvo didžiulis Linkuvoje. Jis menininkas, vadinasi, jis ir paišė. O kas rašė, aišku kaip dieną, kad išaiškino“, – sakė brolis.

Pirmus 3 metus J. Maldutis kalėjo Velsko lageriuose, Archangelsko srityje. Likusius 7 metus – Vichorevkos lageryje, Irkutsko srityje.

1948 metais iš Mikoliškio kaimo (Pakruojo r.) buvo ištremta likusi Maldučių šeima: tėvai su trimis vaikais. Tremties vieta – Krasnojarsko kraštas, Sovetsko rajonas (dabar Mansko), Korbiko gyvenvietė.

Po 10 metų lagerio Jonas Maldutis atvyko į Korbiką – pas savo šeimą.

Joniškietis Julius Lukys, gyvenęs tame pačiame barake su Maldučių šeima, gerai prisiminė ir pirmąją Korbiko tremtinių netektį: mirė Tadas Kragas iš Ziniūnų. Jo kapas buvo Korbiko kapinių pradžia.

Marijos skulptūra jose pastatyta apie 1956 metus.

„Kai brolis grįžo pas mus, į tremtį, Juliaus motina, kitos moterėlės pradėjo sakyti: „Jonai, gal gali išskaptuoti Mariją?“ Jis sako, jokio įrankio neturiu. Įrankius padarė lietuvis kalvis – reikia tai reikia. Moterys kažkokį paveiksliuką rado. Žmonės jam truputį sudėjo pragyvenimui, kad padarytų Mariją“, – prisiminė Juozas Maldutis.

Kapinės su Švč. Mergelės Marijos skulptūra tremtiniams tapo susitikimų, maldų, tikėjimo ir vilties vieta.

Jonas Maldutis su šeima į Lietuvą grįžo tik atgavus nepriklausomybę, apsigyveno Ukmergėje. Skulptūrų daugiau nekūrė. Kai gavo pasiūlymą padaryti Marijos kopiją, nebeapsiėmė.

Sibiro Madonos autorius amžinybėn išėjo 2012 metais. Prieš tai dar pamatė savo kūrinį. 2011 metais, minint pirmųjų tremčių 70-metį, nerestauruota skulptūra buvo eksponuota Lietuvos nacionalinio muziejaus parodoje „Sugrįžimas“.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.