Naujausios
Labai asmeniškas, unikalus susitikimas
„Tai labai asmeniškas susitikimas ir unikalus, nes tik Žagarė yra miestas, kur galiu ištarti, kad čia gyveno ir dirbo mano senelis gydytojas, aušrininkas, publicistas, tautosakos rinkėjas, visuomenės veikėjas Mikalojus Kuprevičius, vietinių tarme šauktas „Kupreviče“. Na, ir gal dar Šiauliai, kur taip pat gyveno seneliai ir globojo dabar nepopuliarų ir sumenkintą poetą Julių Janonį, kuris savaip įsivaizdavo, kaip žmonės galėtų būti laimingi. Bet jis buvo idealistas. Mano senelis irgi buvo savitai mąstantis, laisvamanis, palaidotas netoliese (Kruopiuose – aut. past.) laisvamanių kapinėse, – pradėjo pokalbį su publika kompozitorius Giedrius Kuprevičius. – Jis surinko 12 tūkstančių lietuvių patarlių, mįslių, jas suklasifikavo, tačiau kažkam gal atrodė, kad yra geresnių, kad gali palaukti. Aš, gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, norėjau šį darbą atlikti. Bet esu muzikantas, ne filologas. Tad ieškojau specialistų, kas galėtų viską paruošti spaudai, sakiau, kad sumokėsiu už darbą, keliones, „už šnicelį“, už leidybą, bet neatsirado tokio mokslininko, kuris imtųsi.“
Kompozitorius paminėjo ir Kęstučio gatvę Žagarėje, kurioje senelis kadaise gyveno.
Gyveno, dirbo ir Žagarėje
Mikalojus (Mykolas) Kuprevičius buvo išskirtinė, nestandartinė asmenybė. Jis 1891 metais, baigęs Kazanės universitetą, buvo nusiųstas į Pavolgį kovoti su dėmėtąja šiltine. Pasirašinėdamas slapyvardžiais M. Sk., M. Skiedra ir kitais bendradarbiavo laikraščiuose „Aušra“, „Varpas“, „Apšvieta“. 1893 metais grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo gydytoju Griškabūdyje, vėliau Grinkiškyje, kur įkūrė slaptą švietėjų būrelį „Atžala“, skatino jos narius rinkti lietuvišką tautosaką.
1900–1909 metais jis vėl dirbo Rusijoje. 1909–1914 metais buvo Biržų valsčiaus ligoninės vedėjas, keturklasės mokyklos gydytojas. 1912 metais įkūrė dramos ir muzikos draugiją „Lyra“, kurios pirmininke išrinkta jo žmona Viktorija Kuprevičienė, vadovavusi ir jos pačios įkurtai nuolatinei dramos trupei.
Pirmojo pasaulinio karo metais M. Kuprevičius buvo karo gydytojas, po to dirbo gydytoju Žagarėje. Nuo 1921 metų M. Kuprevičius tapo Žagarės miesto savivaldybės tarybos nariu ir pirmininku, dirbusiu bene dešimtmetį. Juokaudamas Giedrius Kuprevičius jį lygino su Kauno meru Visvaldu Matijošaičiu.
Kompozitorių dinastija
Mykalojaus Kuprevičiaus sūnus tapo kompozitoriumi, jo abu sūnūs – taip pat.
„Esu kompozitorių dinastijos atstovas. Nereikia to vengti ir menkinti, kaip tik verta didžiuotis. Juk iš kartos į kartą perduodama patirtis. Juk profesinis genas, einantis iš kartos į kartą, yra nuostabus dalykas“,– savo požiūrį į dinastijas dėstė svečias.
Koncerte skambėjo ne tik Giedriaus Kuprevičiaus, bet ir jo tėvo Viktoro Kuprevičiaus, japonų kompozitorės Yoko Kanno kūriniai, kuriuos atliko ir pats garbus svečias, ir Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorė Sabina Martinaitytė, jos studentė, Kauno muzikinio teatro solistė, tarptautinių konkursų laureatė Gabrielė Bukinė, akompanuojant Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos profesorei Audronei Eitmanavičiūtei. Renginyje įvyko ir premjera – pirmą kartą nuskambėjo Giedriaus Kuprevičiaus pagal Juozo Tysliavos eiles parašyta daina, kurią jis pavadino „Tysliavos valsas“. J. Tysliava buvo savitas, individualaus braižo poetas, nepritapęs nė prie vienos XX amžiaus pirmosios pusės literatūrinės srovės. Kompozitorius sakė, kad jam patiko pastarojo poetinis chuliganizmas.
Neįtikėtina motyvacija
Giedrius Kuprevičius susitikime Žagarėje kalbėjo apie įvairius dalykus, nutikimus, priartindamas juos prie šių dienų įvykių, pritaikydamas šiuolaikinius, dažnai vartojamus terminus – tolerancija, motyvacija. Apie neįtikėtiną motyvaciją jis paliudijo savo asmenine istorija.
2020-ieji buvo paskelbti Japonijos diplomato Čijunės Sugiharos, kuris Antrojo pasaulinio karo laiku padėjo apie 6000 Lietuvos, Lenkijos ir Vokietijos žydų pabėgti iš Europos, išduodamas jiems tranzitines Japonijos vizas, metais. Japonijos ambasada Lietuvoje organizavo jam skirtą reginį ir kompozitorių Giedrių Kuprevičių pakvietė atlikti japonų kompozitorės Yoko Kanno kūrinį „Žiedai vėl bus žiedai“, įkvėptą baisiųjų 2011 metų įvykių – žemės drebėjimo ir cunamio, kuris tapo tarsi himnu, kviečiančiu būti kartu, padėti vienas kitam.
Renginys turėjo vykti vasarį, o prieš tai besibaigiant metams gruodžio mėnesį G. Kuprevičiui staiga atėmė kairę ranką ir koją.
„Valgiau imdamas stalo įrankius tik viena ranka, o į kitą galėjau tik žiūrėti. Kaip organizatoriams pranešti, kad mane ištiko negalia? Kaip apvilti tiek milijonų žmonių turinčią tautą? Jie išgyveno cunamius, žemės drebėjimus, ir nepalūžo. Viskas praėjo ir iškart – senas ar jaunas, visi ėjo dirbti, tvarkytis, sukūrė aplinką dar gražesnę nei iki nelaimės. O aš, negi pasiduosiu? Negaliu! Štai kokia motyvacija, – išraiškingai pasakojo kompozitorius. – Važiavau į Kulautuvą (reabilitacinę ligoninę – aut. past.), kur turėjau kasdien po aštuonias procedūras, atstatančias rankų ir kojų motoriką. Po truputį pradėjau judinti pirštus, paskui jau ir visas galūnes. Nors ir dabar koja nėra visai atsistačiusi, bet kai reikėjo – nuvažiavau į renginį ir sugrojau.“
Tas pats Y. Kanno kūrinys nuskambėjo ir Žagarėje, atliekant pačiam maestro.
Tą patį vakarą mokytoja Alma Kančelskienė palydėjo kompozitorių Giedrių Kuprevičių prie namo Kęstučio gatvėje, kur kadaise gyveno jo senelis Mikalojus Kuprevičius. Ant jo, stovinčio sankryžoje ties autobusų stotimi, pakabinta lentelė su įrašu, primenančiu apie čia gyvenusį garbų asmenį.
