Naujausios
Valio moliūgui!
Ši vasara, pasak L. Kančauskienės, moliūgams augti nebuvo labai dėkinga. Alinantis karštis, koks buvo liepą, smarkiai išvargino šių augalų lapus, išretino žiedus. Dėl to gausiai sužydę daržo milžinai tuo savo pasirodymą ir baigė: daug vaisių neužsimezgė, nužydėjo ir sunyko, palikdami augintojams tik dalį laukto derliaus.
Kančauskai sako, kad nepaisant to, jog šiųmetis moliūgų derlius ženkliai menkesnis už tą, kokį savame darže užsiaugindavo ankstesniais metais, šių vaisių (taip, taip – moliūgai yra vaisiai!) įvairiems patiekalams gaminti pakaks iki pavasario.
Puiki šeimininkė L. Kančauskienė apie moliūgų naudingąsias savybes žino labai daug. Be to, kad jie tinka kone prie visų mėsos patiekalų, troškinių, kepsnių ir kt., moliūgas nepamainomas įvairių salonų sudėtyje, kaip niekas kitas gardus troškintas, keptas, marinuotas.
Moliūgas – vitaminų bei mineralų šaltinis, be to, organizmo valytojas, turintis nedaug kalorijų. Dar moliūgas – viena iš tų daržo gėrybių su labai naudingomis sėklomis.
L. Kančauskienė juokauja už visas naudingas savybes labai pagarbiai į moliūgą žiūrinti, stengiasi neišmesti nė vieno gabalėlio. Tik štai bėda: kad šis daržo dičkis nemėgsta prapjautas būti.
„Jei jau prapjauni, reikia skubiai valgyti pačiam arba su kaimynu dalytis, kitaip iš moliūgo gali likti tik krūva pūvančios masės“, – juokiasi šeimininkė, jau patyrusi, kokią išdaigą jai vienais metais buvo iškrėtęs virtuvėje, po suoliuku, paliktas pustažandis moliūgas.
Tikras skanumėlis
Su moliūgais – įvairiomis jų rūšimis ir porūšiais – šiauliečiai Kančauskai draugauja ne vieną dešimtmetį. Prisimena, prieš daugel metų nuvyko į rudens derliaus šventę Žemaitijoje. Ten išvydo nerealaus dydžio – bemaž 300 kilogramų svorio – moliūgą, kurį užauginęs ūkininkas į šventę atgabeno pakrautą priekaboje.
„Prieš daug metų moliūgas Lietuvoje nebuvo labai populiarus. Gal sėklų prekyboje ir buvo, bet kad žmonės masiškai jį augintų, neatmenu. Važiuodavom moliūgų pirkti į Rygos turgų“, – sako 73 metų šeimininkė.
Prisimena, būtent po to, kai pamatė minėtą milžiną Žemaitijoje, patys užsigeidė kažką tokio užsiauginti savo darže. Nuo tada moliūgas šeimoje tapo itin mėgstamas.
Dabar retą dieną ant jų stalo neatsiranda iš šio dičkio pagamintas koks patiekalas. Labai mėgsta blynus. Gabalas sutarkuoto moliūgo, keli kiaušiniai, keli šaukštai manų kruopų, žiupsnelis druskos, ir viskas. Suplaki paminėtą masę iki putų, ir ant aliejuotos keptuvės.
Kai anūkams blynus kepa, šeimininkė į tešlą kartais įtarkuoja šiek tiek obuolio – tampa kiek aštresnio skonio. Jei užsinori pažaisti su spalvomis, įtarkuoja morkos, pageidauja kvapo – įberia šiek tiek vanilės – viskas priklauso nuo kepėjos fantazijos.
„Niekada nežiūriu griežtų receptūrų. Blynai – ne koks nors kepinys, į kurį pamiršus įdėti kokį ingredientą, rezultato nebus. Čia galima laisvai improvizuoti“, – čiauška ponia Laimutė.
Panašiai, pasak L. Kančauskienės, ir su moliūgo sriuba. Užkaičia vandens, nuluptą moliūgą supjausto kubeliais ir – į puodą. Jei nesitingi, galima pridėti kopūsto, morkos, nesunokusios pupelės ar bulvės, bet jei alkis kamuoja, užteks tik moliūgo. Druska paskanintos apvirusios daržovės sutrinamos ir vėl pakaitinamos. Laimutės sutuoktiniui Edmundui moliūgo sriuba neatsiejama nuo spirgučių ir grietinės – tikras skanumėlis!
„Dažną rytą keliamės abu ir tariamės, ką valgyti. Ogi moliūgų košę su manais! Ir sotu, ir virškinimui labai sveika. Kitos tokios daržovės nežinau“, – sako šeimininkė.
Pasak jos, moliūgas ir nemažiau šeimos mėgstama cukinija – pora numeris 1 jau vien dėl to, kad prie bet kokios mėsos, prie bet kokios daržovės, kulinarijoje ir konditerijoje puikiai tinka – prisiderina ir net perima skonį.
Kelionė iš daržo
Šiauliečiai negaili pagyrimų moliūgams ir dėl to, kad jie auginti neišrankūs – pamesi sėklą atokesnėje vietoje, išdygs, pamesi ant komposto krūvos – padėkos gausiu derliumi. Svarbu, kad būtų saulės ir lietaus – moliūgų derlius nustebins ir pradedantį daržininką.
Laimutė ir Edmundas valgyti moliūgus kiekvieną sezoną pradeda tada, kai jau labai jų užsinori – nelaukdami keliauja į daržą, nuskina ir – į virtuvę.
Šie šiauliečiai savo sklype kiekvienais metais užsiaugina gausybę rūšių moliūgų. Bet vaišintis, sako, pradeda paprastai nuo „makaroninių“ – tų, kurie plyšta pailgai lyg makaronai.
Baigę „makaroninius“, skanauja visus iš eilės.
Rudeniop Kančauskai namo garaže visus moliūgus tradiciškai išrikiuoja ant stalo ir lentynų. Išrikiuoti, sako, būtina, kad vienas su kitu nesiliestų, kad oro tarpai liktų.
Prieš išrikiuodami, kiekvieną moliūgą stropiai apžiūri – ar neįplyšęs, nenubrozdintas, kitaip nepažeistas – to moliūgas, jau minėta, tikrai netoleruos ir ims gesti. Pažeistuosius būtina kuo skubiau suvalgyti.
Ir šiemet, kaip jau kelis dešimtmečius, šiauliečių garaže vėl vėpso nuotaikingos moliūgų galvos – oranžinio, neproporcingai pasvirusio, išraiška truputį liūdna, geltonasis ironiškai šypsosi, banguotasis – nuotaikingai išsipūtusiais žandais – visi anksčiau ar vėliau iš garažo iškeliaus į augintojų virtuvę.
Šeimininkei labiausiai gaila, kad per Šiurpnaktį (plačiau žinomą Heloviną) jos mėgstama daržovė ne maistui sunaudojama, o pjaustoma, siekiant pagąsdinti. Liūdniausia poniai Laimutei, kad be naudos išmetama naudingiausia jos dalis, o laikinam pasilinksminimui paliekama tik žievė.
Vertingasis moliūgas
Moliūgų vaisių minkštime yra 4–11 procentų cukraus, 92 procentai vandens, 5–14 procentų angliavandenių, 1,1-1,7 procento pektinų, provitamino A, vitaminų B1, B2, C, K, PP, karotinoidų, silicio rūgšties, mineralinių druskų (natrio, kalcio, kalio, magnio, geležies, fosforo, mangano, cinko, fluoro, molibdeno, kobalto).
Moliūgo sėklose labai gausu baltymų ir nesočiųjų augalinių riebalų, aprūpinančių organizmą vitaminu E. Daug vitaminų (B grupės, taip pat C, E), cinko, geležies, šiek tiek riebalų bei mitybai reikalingų skaidulų, nikotino rūgšties, dervinių medžiagų, organinių rūgščių, karotinoidų, beta karoteno ir riebalinio aliejaus, fitosterino.
Moliūgas skatina šlapimo išsiskyrimą, šalina iš organizmo chloridus ir cholesterolį ir gerina virškinimo trakto darbą.
Moliūgo sėklos varo šlapimą, varo tulžį, malšina uždegimą, laisvina vidurius.
Daugiau: Magnio nauda
