Naujausios
Kolekcininkų namuose sugyvena šiandiena ir senovė
Lygumuose (Pakruojo rajonas) gyvenančių kolekcininkų Algimanto ir Vilmos Bartkų namuose šalia šiuolaikinių daiktų rikiuojasi tokie, kurie kelis kartus vyresni už šeimininkus. Kovo pabaigoje Bartkai dalį savo kolekcijos eksponavo miestelio seniūnijoje.
Janina ŠAPARNIENĖ
pakruojis@skrastas.lt
Karinės relikvijos
Lygumų seniūnaitis ir šeimos galva Algimantas Bartkus suranda ir laiko, ir pinigų senovinių daiktų, ypač kariškų, kolekcijai.
Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų daiktų, ginklų kolekcija Bartkų svečiams krenta į akis, vos pamačius židinį. Žmona Vilma ant jo sukomponavo ir įvairių rūšių durtuvus, ir autentišką kepurę, ir laiko apgadintą karinį ženklą. Ant aliumininio puodelio išlikę Antrojo pasaulinio karo fronte kovojusio rusų kario išraižyti linkėjimai išgerti už pergalę bei priešų žlugimą. Iš suplotos sviedinio tūtos padaryta spingsulė pasišviesti tamsoje. Iš Kuršo (Latvija) Algimantas parsivežė kolekcijai papildyti autentiškus agitacinius lapelius, raginančius pasiduoti.
Garbingą vietą ant židinio užima ir A. Bartkaus senelio iš mamos pusės Felikso Žilvičio, buvusio nepriklausomos Lietuvos kariškio, fotografija. Netoliese — tarpukario kariuomenės šauktinio skrynelė, ant kurios dar išlikę fabriko antspaudai, liudijantys, kad ji pagaminta Lietuvoje. Algimantas sakė, kad skrynelė dar nėra sukomplektuota, inventoriuje trūksta kai kurių daiktų.
„Pirmojo pasaulinio karo metais kaizerio armijos lėktuvai mėtydavo priešų užnugaryje ant kelių vadinamus “ežius“, užaštrintus metalinius trikampius. Kaip tą trikampį benumesi, vienas iš smailųjų galų visada bus viršuje. Užmins ant tokio kareivis ar arklys — ir viskas, koja sužalota“, — pasakojo A. Bartkus, rodydamas karinės kolekcijos eksponatus.
Lygumietis prieš kurį laiką filmavosi švedų režisieriaus kuriamame dokumentiniame filme apie Lietuvos istoriją — vaidino pokario rezistentą, nes turi visą atkurtą partizanų būrio nario uniformą. Sagos, kitos kai kurios detalės šioje aprangoje — autentiškos. O šiuo metu rekonstruoja Nepriklausomos Lietuvos kūrimosi laikmečio kario aprangą.
A. Bartkus — kandidatas į Kaune veikiantį karinės istorijos klubą „Grenadierius“, su bendraminčiais palaiko ryšius ir internetu, dalyvauja šios veiklos entuziastų forumuose. Algimantas — neretas svečias sendaikčių turguje Vilniuje, pasiekia ir Latvijos prekybininkus.
Seni daiktai — gyva istorija
Bartkai nebesuskaičiuoja, kiek jų namuose yra senų daiktų. Pasak šeimininkų, didesniųjų prikrauta pilna palėpė, dokumentai, knygos užima spintas bei spinteles.
Šalia šiuolaikiškų baldų, kompiuterio, kitos technikos namuose puikiausiai telpa prieškario ugniagesių kirvukai, ant sieninio laikrodžio pūpso skirtingų rūšių jų šalmai. Virtuvėje ant spintelių išsirikiavę senoviniai grūstuvėliai prieskoniams, daugiau nei šimtmetį skaičiuojantys caro laikų indai, tarpukario Lietuvos kavamalių rinkinys, buteliai. Dviem eksponatais iš pastarosios kolekcijos šeimininkai ypač džiaugiasi: tarpukario degtinės butelaičiu su išlikusia autentiška etikete bei praėjusio amžiaus pradžios Ropų dvaro alaus daryklos firminiu buteliu, kurio stikle — įrašai apie Pakruojį. Šio butelio Algimantas kitiems kolekcininkams nepardavė nė už pusę tūkstančio litų.
Atskira Bartkų kolekcijos dalis — spaudiniai. Šimtus knygų, vadovėlių turintys lygumiečiai neseniai miestelio seniūnijoje buvo surengę parodą apie tarpukario Lietuvos mokyklą. Yra kolekcijoje 1903— aisiais leistas satyrinis žurnalas „Kliuv“, 1914— ųjų metų Kauno gyventojui išduotas kvitas, sumokėjus už elektrą, kitų XX amžiaus pradžios dokumentų.
Algimantas itin saugo, spėjama, maždaug 1943— aisiais išėjusį laikraštį „Tarybų Lietuva“. Šis leidinys — laikraščio analogišku pavadinimu, leisto po 1940— ųjų, parodija. Ir jame pasakojama, kuo virto sovietų okupacija Lietuvai — apie Rainių žudynes, kitus skaudžius įvykius, sarkastiškai pašiepiami okupantams talkinę žmonės.
„Pokariu už tokį namuose rastą laikraštį grėsė jau nebe Sibiras — greičiausiai visą šeimą būtų prie sienos pastatę ir sušaudę. Niekur kitur tokio leidinio daugiau neteko matyti“, — sakė A. Bartkus.
Atskirai sudėtos senos fotografijos, kuriose — prieš šimtmetį gyvenę žmonės — pakruojiečiai, kitų rajonų ar miestų gyventojai. Gerai išlikusios nuotraukos liudija, kaip rengėsi to meto įvairaus amžiaus ir padėties žmonės, netgi su kokiomis įkapėmis laidojo mirusiuosius.
„Seni daiktai, leidiniai, nuotraukos — gyva mūsų istorija. Renkantieji juos tą istoriją ar bent jos dalį išsaugo. Nes ne visiems žmonėms svarbi tautos praeitis, slypinti tokiuose dalykuose. Ne kartą teko girdėti, kad mirus kokiam garbaus amžiaus žmogui, jo įpėdiniai tiesiog sudeginę ar kitaip sunaikinę velioniui priklausiusius senus dokumentus, nuotraukas. O vėliau labai nustebdavę, kad tokiais dalykais kažkas domisi ir juos vertina“, — sakė A. Bartkus.
Kolekcionavimas tapo šeimos pomėgiu
Algimantas senų daiktų kolekcionavimu rimtai užsikrėtė maždaug prieš ketvertą — penketą metų, pradėjęs bendrauti su vilniečiu gydytoju Gintaru Urbonu. Tada ir ėmęs vertinti jų svarbą. Prasidėjo lygumiečio išvykos su bendraminčiais į įvairius Lietuvos (ir ne tik) pakraščius, laipiojimai po senų namų palėpes, susitikimai ir ilgaamžių pasakojimai. Kai kuriuos sendaikčius Algimantas perka — nuolat skelbiasi apie tai spaudoje, lipdo skelbimus ant stulpų. Dalį išmaino su bendraminčiais. Ne vieno norimo daikto kolekcininkui teko atsisakyti dėl pardavėjų užprašytos didelės kainos.
Savo pomėgiu Algimantas užkrėtė žmoną Vilmą. Ir ji neprieštarauja, kai dalis šeimos pinigų skiriama būtent kolekcijai papildyti, prisideda restauruojant naujai įsigytus daiktus.
„Kartą skambina mano mama, klausia, ką veikiu? Pinigus lyginu, sakau. Mama nustebo — vadinas, labai gerai gyvenam“! — pasakojo Vilma.
Pasak šeimininkės, į kolekciją patekusius senovinius popierinius pinigus pirmiausiai ir prisieina išlyginti, o tik tada dėti į jiems skirtus aplankus.
Vilma suranda namuose vietą ir kitiems eksponatams, prižiūri juos.
Įpratę gyventi tarp senovinių daiktų Bartkai juokauja, kad namuose užtenka vietos ir geranoriškiems bildukams. Kad tokių esama, šeimininkai spėja iš kartais pasitaikančių įvykių. Antai nei iš šio, nei iš to ima skambėti prieš šešiasdešimt septynerius metus pagamintas pianinas. Arba kambarinis šunelis loja, įsižiūrėjęs į kokią vieną vietą, nors joje — tuščia. Pasitaikė, kad vienam kambaryje buvę šeimininkai išgirdo kitame krentant kažką sunkaus. O kai nuėjo sutvarkyti — visus daiktus rado stovinčius vietose.
Bartkai ankstesniais metais ketino Lygumuose įrengti nuolat veikiančią krašto istorijos ekspoziciją. Tam tikslui sakė miestelyje nusipirkę namą, pradėję jį tvarkyti. Tačiau šeimos planus sustabdė užgriuvusi krizė.
REKONSTRUKCIJA: Pokario rezistento uniformą rekonstravęs Algimantas su ja turėjo progą filmuotis juostoje apie Lietuvos istoriją.
PARODA: Lygumų seniūnijoje Algimantas ir Vilma Bartkai surengė parodą iš savo kolekcijos apie tarpukario Lietuvos mokyklą.
LEIDINIAI: Seni leidiniai — atskira lygumiečių rinkinių dalis.
KARAI: Pirmąjį bei Antrąjį pasaulinį karą primena ginklai bei daiktai iš tų laikų.
EKSPOZICIJA: Įstiklintuose rėmeliuose — senovinių sagų ekspozicija, taip sudėta Vilmos. Viršuje — XX amžiaus pradžios Ropo dvaro eigulio ženklas su rusišku užrašu „miško sargas“. 
„EŽIAI“: Pasak šeimininko, Pirmojo pasaulinio karo metais tokie metaliniai “ežiai“ buvo skiriami priešo užnugariui.
UŽRAŠAS: Ant caro laikų butelio yra išlikę užrašai, kad jis — iš Pakruojo alaus daryklos.
SANTARVĖ: Vilmos virtuvėje sutaria ir daugiau nei prieš šimtmetį Rusijoje pagamintas indelis grietinėlei, kiek jaunesnių kavamalių kolekcija, ir už šeimininkės nugaros esanti šiuolaikiška buitinė technika su lipdukais, vaikų piešiniais.
Autorės nuotr.