Naujausios
Kodėl mes braidome po dykumą
Jonas Trinkūnas — prieštaringa asmenybė krikščioniškoje Lietuvoje. Už liaudies dainas ir šventes kadaise išmestas iš Vilniaus universiteto dėstytojo pareigų. Maištautojas prieš bažnyčią? Istorikas iš pašaukimo? O gal senovės baltų žynys — krivis? Užkietėję katalikai šalia jo jaučiasi esantys kovinės parengties, o pasekėjai — pagonybės apaštalais.
Alvydas JANUŠEVIČIUS
Kraštotyros sąjūdis — pirmasis
Jonas Trinkūnas — lietuvių etnologas, folkloristas, religijotyrininkas, bendruomenės „Romuva“ įkūrėjas ir vyriausiuoju kriviu vadinamas. 1965 metais studijavo Vilniaus universiteto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultete. Nuo 1969 iki 1973 metų — VU Filologijos fakulteto filologijos katedros aspirantas ir dėstytojas, J. Basanavičiaus premijos laureatas.
J. Trinkūno asmenybė visuomenėje vertinama skirtingai. Krikščioniškasis pasaulis žvelgia skersai, nes romuviečiams bažnyčią atstoja ąžuolų giraitės ir akmeniniai aukurai. Liaudies dainas mėgstantis jaunimas žavisi pagonybės dvasia. Profesionalų nuomonė skyla. Vieni giria už originalumą, kiti — peikia, nes mano, jog žinių apie senąjį lietuvių tikėjimą, o ypač religines apeigas, nė su žiburiu nerasi.
Pats J. Trinkūnas sako konkretaus mokytojo neturėjęs. Jis lietuvybe ir senojo tikėjimo paieškomis užsikrėtė studijuodamas. Kiekvienais metais dalyvavo ekspedicijose, kuriose studentai bendravo su senais kaimo žmonėmis, užrašinėjo jų prisiminimus, dainas.
„Kas tavo mokytojas? Tokį klausimą girdėdavau iš saugumo per tardymus. Kaimo senukai buvo mano pirmieji mokytojai“, — susitikime su šiauliečiais pasakojo “Romuvos“ įkūrėjas.
Tapęs VU dėstytoju, jis kūrė kraštotyros sąjūdį. Vieną po kitos pradėjo rengti senovės lietuvių šventes: Vėlines, Rasas, Jorę.
„Už liaudies dainų dainavimą, o ne kokią politinę antitarybinę veiklą, buvau pašalintas iš universiteto 1974-aisiais, — pasakoja romuvietis. — Ir nesakykite “pagonis“. Tai krikščionių sugalvotas žodis, reiškiantis tamsuolį. Anaiptol, mes buvome pažangi ugnies garbintojų tauta.“
Dainose slypi žinios
J. Trinkūnas jau 40 metų ne tik dainuoja liaudies dainas, bet jas skaito kaip užkoduotą tekstą. Kiekvienas žodis dainoje neša informaciją apie anuometinį lietuvio pasaulio suvokimą.
„Informacijos apie mūsų kultūrą — kalnai. Dešimtmečius dainuojant dainas, galima pradėti suvokti tikrąją jų reikšmę ir prasmę. Aš tuo gyvenu. To niekada nepajus tas, kuris domisi paviršutiniškai arba tik teoriškai“, — sako J. Trinkūnas.
„Romuvos“ lyderis būtent dainose įžvelgė daugybę šventinių ritualų aprašymų, kuriuos jis atgaivino savo bendruomenėje. Teoretikai prieštarauja — pagonybė mirusi. Nėra likę jokių įrodymų, kad išvis vykdavo kokios nors apeigos.
„Romuvos“ įkūrėjas siūlo pasidomėti archeologo ir J. Basanavičiaus premijos laureato Vykinto Vaitkevičiaus įžvalgomis. Geriausia pačiam apsilankyti šventvietėse, kurių vien Žemaitijoje yra per tūkstantį. Būdamas toje aplinkoje, pajusi, kas čia žmones sutraukdavo.
Jo nuomone, daug dalykų neįmanoma paaiškinti, o ir nereikia. Galima kelti versiją, kad viskas gamtoje yra šventa, tačiau žmonės akivaizdžiai iš aplinkos pasirinkdavo, ką garbinti, ką laikyti šventu. Kiekvienas senas kaimas turėdavo savo akmenį. Šventi būdavo ne tik ąžuolai, bet ir pušys.
Krivis nedrįso sakyti, kad akmens ar medžio garbinimas yra šventumas: „Tačiau kažkokia energetinė akumuliacija yra. Ten žmonės kažkodėl rinkdavosi, tikėdami sulaukti atsakymų į jiems rūpimus klausimus.“
Šventumo beieškant
J. Trinkūnas savo sodyboje Aukštaitijoje yra įkūręs savotišką šventvietę, sudėliotą iš suskaldyto akmens luitų. Tą akmenį jis parsivežė iš gimtinės. Riedulys buvo gerbiamas vietinių gyventojų, tačiau sovietmečiu nuspręsta jį suskaldyti. Suskaldė ir niekam nepanaudojo. Neilgai trukus kaimo praktiškai neliko.
Kas diktuoja kriviui veiksmus? Tai neaišku ir pačiam J. Trinkūnui. Jis tik žino, kad daro, kaip jam širdis liepia. Jau kelis kartus lankėsi Indijoje. Bendravo su šios šalies dvasiniais vadovais ir įžvelgė ne vieną panašumą tarp mūsų senųjų kultūrų.
Pavyzdžiui, indai turi meditacijai naudojamą instrumentą — vadžirą. Jis beveik kaip mūsų Perkūno kirvelis: „Indija manyje sužadina gebėjimą matyti savo tradicijas. Iš indų religijos niekas neatėmė, o mes jau 600 metų nežinome, kas esame.“
J. Trinkūnas pasakoja, kad senovės prūsai turėjo tradiciją, pagerbdami žmogų, nusilenkti ir ranka paliesti žemę prie jo kojų. Indai tai daro daug kur: liečia žemę sutikę žmogų, tokiu pat judesiu pagerbia knygyno slenkstį. Tai jų tradicijose gyva ir kasdieniška.
Tai kur slypi lietuvio dvasiškumas? Indijoje? Ąžuolų giraitėje? Akmenyje?
„Užkeikimas arba jo tekstas pats iš savęs nieko nereiškia. Viskas priklauso nuo to, kiek mes tuo gyvename, kiek tikime“, — atsakė. Ir pridūrė, kad dabar mūsų šalyje yra dvasinė tuštuma, dykuma, kurią stengiamės užpildyti bet kokiais metodais.
Krikščionybė lietuviui svetima?
Kas kaltas, kad lietuviai yra dviveidžiai? Daugiau nei pusšimtis porų per metus susituokia ant alkakalnių — prie aukuro ugnies, nors tą pačią dieną stovėjo prie altoriaus. Laidojimo apeigose vis dažniau dainuojamos liaudies dainos. Vieni kunigai tai sveikina. Kiti — atsisako laidoti.
J. Trinkūno nuomone, sovietmetis — tik mažytis laikotarpis. Daugiausia lietuviškos kultūros sunaikino krikščionybė. Kone pusę tūkstantmečio ji draudė lietuviškas dainas, atėmė mūsų vardus, sunaikino papročius. Vytautas Didysis, kurį mes laikome didvyriu, anot J. Trinkūno, yra didžiausias tautos nusikaltėlis.
„Kaip manote, kodėl jį saugojo totorių pulkas? Tarp savų jam jau buvo nesaugu“, — sako J. Trinkūnas ir pabrėžia, kad su krikščionybės atėjimu Lietuva tapo dviveidžių baudžiauninkų tauta. Dviveidiškumas savotiškai padėjo išgyventi iki šių laikų ir išsaugoti bent jau dainas ir kai kurių švenčių dvasią: Rasų, Vėlinių, Kalėdų, Velykų.
O kaip kunigai, kurie davė Lietuvai mokslą arba sovietmečiu buvo politiniais rezistentais? Kaip katalikų kronika, kuri padėjo Lietuvai atgimti sovietmečiu?
„Mūsų šventės neturi nieko bendra su krikščionybe, o šalis nebuvo atsilikusi. Vardai ir tradicijos buvo atimti iš Amerikos indėnų ir afroamerikiečių. Mums buvo ruošiamas jų likimas. Primenu, kad kraštotyros sąjūdis prasidėjo gerokai anksčiau, nei atsirado katalikų kronika. Bažnyčia tiesiog savais kanalais tai išreklamavo po visą pasaulį“, — atsakė J. Trinkūnas.
„Kas iš tų pagoniškų apeigų, jei nėra ryto ir vakaro maldos“, — klausė J. Trinkūno krikščionišką Lietuvą išpažįstantis susitikimo Šiauliuose dalyvis.
„O kam man taip dažnai melstis? Gal man užtenka kartą per mėnesį padainuoti. Senovės lietuvis buvo laisvas, o apeigos neapsieidavo be kūrybinių elementų“, — atkirto J. Trinkūnas.
POZICIJA: Jonas Trinkūnas teigia, kad krikščionybė lietuvį pavertė baudžiauninku, atėmė iš jo vardą, sunaikino tradicijas.
KRIVIS: Jonas Trinkūnas įšventintas vyriausiuoju kriviu. Baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivio įšventinimo apeigos surengtos Vilniuje, ant Gedimino kapo kalno Kalnų parke 2002— aisiais.
Autoriaus nuotr.
Kęstučio Vanago (ELTA) nuotr.