Knyga – kaip karūna operos karaliui

Kny­ga – kaip ka­rū­na ope­ros ka­ra­liui

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je pri­sta­ty­ta mu­zi­ko­lo­gės Jū­ra­tės Ka­ti­nai­tės kny­ga „Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka“ apie ži­no­miau­sią Lie­tu­vos bo­są, iš Ža­ga­rės ki­lu­sį ope­ros so­lis­tą Vac­lo­vą Dau­no­rą. Kraš­tie­tis įsi­min­ti­nų vaid­me­nų kū­rė­jas nea­ki­vaiz­džiai su­grį­žo, su­si­rin­ku­siems klau­san­tis jo at­lie­ka­mų ari­jų įra­šų ir kny­gos au­to­rės pa­sa­ko­ji­mo apie ber­niu­ką iš sun­kiai be­si­ver­tu­sios šei­mos, ka­dai­se pės­čio­mis pa­sie­ku­sį Vil­nių, bai­gu­sį moks­lus, pel­niu­sį įvai­rių ap­do­va­no­ji­mų, o po ke­lių de­šimt­me­čių, kai dau­ge­lis dai­ni­nin­kų jau ar­tė­ja prie kar­je­ros pa­bai­gos, pa­si­ro­džiu­sį Niu­jor­ko „Met­ro­po­li­tan Ope­ra“ sce­no­je ir dir­bu­sį JAV ope­ros teat­ruo­se dar ge­rą de­šimt­me­tį.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Anš­la­go ne­si­ti­kė­jo

Kny­gos „Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka“, ku­rio­je su­dė­ti Vac­lo­vo Dau­no­ro me­mua­rai ir ko­le­gų, bi­čiu­lių, mo­ki­nių, ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mai, iš­pirk­tas jau ant­ras ti­ra­žas. Ruo­šia­mas tre­čia­sis, ku­rio da­lis bus at­vež­ta į šių me­tų Ža­ga­rės Vyš­nių fes­ti­va­lį, ja­me pla­nuo­ja da­ly­vau­ti ir pa­ts ope­ros gran­das.

O šį kar­tą už jį kal­bė­jo kny­gos su­da­ry­to­ja, mu­zi­ko­lo­gė, taip pat kraš­tie­tė, iš Jo­niš­kio ki­lu­si Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė: „He­ro­jus – ypa­tin­gas žmo­gus, la­bai pa­siilg­tas, bet kad kny­ga su­lauks to­kio an­šla­go, tik­rai ne­si­ti­kė­jo­me. Pris­ta­ty­me Vil­niu­je bu­vo pa­sta­ty­ta apie pu­sant­ro šim­to kė­džių, o atė­ju­sių­jų bu­vo gal 500. Žmo­nės rams­tė sie­nas. Ir aš su­pra­tau, kad at­min­tis te­be­gy­va. Vac­lo­vo Dau­no­ro at­lie­ka­mos dai­nos, ari­jos man pri­me­na vai­kys­tės, paaug­lys­tės me­tą, ki­ti tuo pat me­tu au­go, bren­do, kaip ir so­lis­tas.“

Ka­ra­liš­ka lai­ky­se­na

V. Dau­no­ras, pa­sak J. Ka­ti­nai­tės – ne­pap­ras­tai stip­raus cha­rak­te­rio žmo­gus, ryš­ki as­me­ny­bė, am­žiams įstri­gęs jo ka­ra­liaus Pi­ly­po vaid­muo ope­ros spek­tak­ly­je „Don Kar­las“. Toks pat ka­ra­liš­kas jis at­ro­dė ir 2017-ųjų va­sa­rį, kai Lie­tu­vos na­cio­na­li­nis ope­ros ir ba­le­to teat­ras jam de­di­ka­vo mi­nė­tą spek­tak­lį. Tą­syk ope­ros gran­das bu­vo jau ne sce­no­je, sė­dė­jo vy­riau­sy­bi­nė­je lo­žė­je, iš pra­džių ne­pas­te­bė­tas. Ta­čiau tar­si ko­kia au­ra tvy­ro­jo sa­lė­je, žmo­nės su­si­vo­kė ir ėmė grę­žio­tis at­gal, plo­ti, tryp­ti, šauk­ti: „Bra­vo!“ Ta­da V. Dau­no­ras at­si­sto­jo, pa­dė­ko­jo ir ran­kos mos­tu tar­si ka­ra­lius nu­til­dė sa­lę, kad spek­tak­lis bū­tų tę­sia­mas.

Tad ne vel­tui kny­gai pa­si­rink­tas toks pa­va­di­ni­mas, o ope­ros so­lis­tė ir V. Dau­no­ro bi­čiu­lė Gied­rė Kau­kai­tė ją pa­va­di­no ka­rū­na ka­ra­liui.

„Mu­ži­kas iš Ža­ga­rės“

Kny­gos gi­mi­mas bu­vo il­gas ir su­dė­tin­gas. Daug me­tų sklan­dė gan­das, kad į JAV emig­ra­vęs V. Dau­no­ras la­bai pyks­ta ant Lie­tu­vos ir ne­da­li­ja in­ter­viu. Ta­čiau bū­tent tar­pi­nin­kau­jant G. Kau­kai­tei jis su­ti­ko pa­bend­rau­ti mu­zi­ko­lo­gės Jū­ra­tės Ka­ti­nai­tės ve­da­mo­je lai­do­je. Tai bu­vo pir­mas toks jaut­rus, vie­šas il­gas kal­bė­ji­mas Lie­tu­vos au­di­to­ri­jai.

O po po­ros die­nų Vac­lo­vas Dau­no­ras pa­ts pa­skam­bi­no Jū­ra­tei Ka­ti­nai­tei ir pa­siū­lė ra­šy­ti kny­gą. Jos ren­gi­mas už­si­tę­sė ke­le­rius me­tus, nes su­gu­lę at­si­mi­ni­mai – skaus­min­gi, juo­se pri­si­me­na­mi konk­re­tūs žmo­nės. Nie­kam ne pa­slap­tis, kad bu­vo konf­lik­tas tarp dvie­jų me­ni­nin­kų, as­me­ny­bių Vir­gi­li­jaus No­rei­kos ir Vac­lo­vo Dau­no­ro.

„Aš ne­no­rė­jau bū­ti ar­bit­re tarp ope­ros gran­dų. Ir Vac­lo­vo svei­ka­ta su­dė­tin­ga. Kar­tais ga­lė­da­vo­me kal­bė­tis, o kar­tais – ne. Konf­lik­to šal­ti­nis tarp šių pri­pa­žin­tų ope­ros so­lis­tų – neaiš­kus, juk vie­nas – bo­sas, ki­tas – te­no­ras, tad vis­kas glū­di kaž­kur gi­liau nei pa­pras­ta kon­ku­ren­ci­ja. Švie­saus at­mi­ni­mo so­viet­me­čio par­ti­nis vei­kė­jas, sig­na­ta­ras Lion­gi­nas Še­pe­tys sa­vo at­si­mi­ni­muo­se, ku­rie at­ro­do jo pa­ties daug re­da­guo­ti, apie V. Dau­no­ro ir V. No­rei­kos trin­tį už­si­me­na dar 1971 me­tais, – pa­sa­ko­jo Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė. – Rei­kia su­pras­ti, kad jų gy­ve­ni­mo pra­džia ne­pa­ly­gi­na­ma: Vir­gi­li­jus No­rei­ka bu­vo ki­lęs iš eli­ti­nės so­vie­ti­nės šei­mos, no­menk­la­tū­ri­nin­kas, o Vac­lo­vas Dau­no­ras au­go skur­džiai, į Vil­nių atė­jo pės­čias, no­rė­da­mas sto­ti mo­ky­tis dai­na­vi­mo. Iš pir­mo kar­to nie­ko ne­ra­do, ne­su­si­kal­bė­jo, per­mie­go­jęs bul­vie­no­juo­se grį­žo na­mo į Ža­ga­rę. Po to ban­dė ant­rą kar­tą, tre­čią. Pa­si­se­kė, kai bu­vo priim­tas į an­samb­lį „Lie­tu­va“, ėmė stu­di­juo­ti. Bet jis vi­sa­da iš­li­ko ne­pa­ran­kus val­džiai, an­ti­sis­te­mi­nis žmo­gus.“

Di­de­lę pa­ska­tą įro­dy­ti, kas jis yra ir ko ga­li pa­siek­ti, V. Dau­no­rui tu­rė­jo ir mei­lė pia­nis­tei Al­do­nai Dva­rio­nai­tei, jų ry­šiui ypa­č prie­ši­no­si jos ma­ma, ne­lai­kiu­si ope­ros dai­ni­nin­ko, „mu­ži­ko iš Ža­ga­rės“, tin­ka­ma po­ra duk­rai.

Pa­sie­kė aukš­tu­mas ir JAV

Nors Vac­lo­vui Dau­no­rui bu­vo su­teik­tas LTSR ir TSRS nu­si­pel­niu­sio ar­tis­to var­das, jis du­so šio­je ap­lin­ko­je ir 1979 me­tais pa­ra­šė gar­sų­jį laiš­ką So­vie­tų Są­jun­gos va­do­vui Leo­ni­dui Brež­ne­vui, pra­šy­da­mas lei­di­mo emig­ruo­ti. Tai bu­vo įžū­lus akib­rokš­tas. O kur dar 1976-ie­ji, kai V. Dau­no­ras pa­ska­ti­no ir be­veik or­ga­ni­za­vo jau­nes­nio­jo bro­lio Ri­čar­do, taip pat ope­ros dai­ni­nin­ko, pa­si­trau­ki­mą į Va­ka­rus. Už tai jam nie­ka­da neat­leis­ta, pa­te­ko į KGB aki­ra­tį.

Į JAV V. Dau­no­ras iš­va­žia­vo 1993 me­tais, bū­da­mas 57-erių, kai ope­ros dai­ni­nin­kui jau ar­tė­ja sau­lė­ly­dis. Ir dar kar­tą įro­dė, kad jis ga­li pa­da­ry­ti neį­ma­no­mus da­ly­kus – kuo la­biau spau­džia­mas ap­lin­kos, tuo kie­tes­nis ir at­kak­les­nis tam­pa.

Bū­da­mas jau 59-erių jis de­biu­ta­vo di­džiau­sio­je ir gar­siau­sio­je pa­sau­ly­je Niu­jor­ko „Met­ro­po­li­tan Ope­ra“ sce­no­je ir ak­ty­viai dir­bo dar de­šimt­me­tį. 2003 me­tais jam bu­vo diag­no­zuo­ta Par­kin­so­no li­ga ir, nors įti­ki­nė­ja­mas va­dy­bi­nin­kų, kad tai įta­kos ne­tu­ri, bal­sas pui­kus ir jis ge­rai ju­da, po tre­jų me­tų pa­ts nu­spren­dė pa­si­trauk­ti.

Vie­to­je dai­na­vi­mo rink­tų­si dai­lę

Li­gai la­biau paū­mė­jus V. Dau­no­ras nu­spren­dė grįž­ti į Lie­tu­vą, nes ne­pa­no­ro gy­ven­ti slau­gos na­muo­se JAV. Ka­dan­gi ant­ro­ji žmo­na Eg­lė So­dai­tis – Ame­ri­kos lie­tu­vė, ten užau­gu­si ir įau­gu­si kul­tū­ri­ne so­cia­li­ne pra­sme, ten jos vai­kai ir anū­kai, abie­jų su­ta­ri­mu ji li­ko gy­ven­ti už At­lan­to. Kas­dien jie bend­rau­ja in­ter­ne­tu.

Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė už­si­mi­nė ir apie ki­tą V. Dau­no­ro ta­len­tą – ta­py­bą. Vil­niu­je bu­vo su­reng­ta jo pa­veiks­lų pa­ro­da, ruo­šia­ma ir ant­ro­ji. Ke­le­tas dar­bų pa­te­ko į kny­gą. Net ir da­bar, spau­džia­mas li­gos, jis dar kar­tais ta­po, lie­ja ak­va­re­les.

„Vac­lo­vas Dau­no­ras sa­ko, kad jei­gu da­bar rink­tų­si gy­ve­ni­mo ke­lią iš nau­jo, bū­tų dai­li­nin­kas, nes ta­da nuo nie­ko ne­prik­lau­sy­tų, o ope­ros so­lis­tas nuo­lat tu­ri kau­tis, var­žy­tis“, – pa­ste­bė­jo mu­zi­ko­lo­gė, po mi­nė­tos kny­gos „Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka“ dar la­biau be­si­gi­li­nan­ti į so­viet­me­čio ope­rą pra­dė­to­se dok­to­ran­tū­ros stu­di­jo­se.

Ren­gi­ny­je skam­bė­jo V. Dau­no­ro įra­šai, kny­gos su­da­ry­to­ją J. Ka­ti­nai­tę svei­ki­no sa­vi­val­dy­bės, bib­lio­te­kos at­sto­vai, bu­vę bend­rak­la­siai, mo­ky­to­ja. Ra­jo­no ta­ry­bos na­rys Liu­das Jo­nai­tis, ku­rio se­suo ope­ros so­lis­tė So­fi­ja Jo­nai­ty­tė bu­vo Vac­lo­vo Dau­no­ro stu­den­tė, iš­sa­kė min­tį, kad bū­ti­na V. Dau­no­rui su­teik­ti Jo­niš­kio gar­bės pi­lie­čio var­dą. Jis bu­vo skir­tas so­vie­ti­niais me­tais, bet ano laik­me­čio ti­tu­lai ne­be­ga­lio­ja.

Au­to­rės nuo­tr.

Mu­zi­ko­lo­gė Jū­ra­tė Ka­ti­nai­tė pa­sa­ko­jo, kad kny­gos ren­gi­mas už­si­tę­sė ke­le­rius me­tus, nes su­gu­lę at­si­mi­ni­mai – skaus­min­gi, juo­se pri­si­me­na­mi konk­re­tūs žmo­nės; nie­kam ne pa­slap­tis, kad bu­vo konf­lik­tas tarp dvie­jų as­me­ny­bių Vir­gi­li­jaus No­rei­kos ir Vac­lo­vo Dau­no­ro.

Kny­gos „Ka­ra­lių ku­ria ap­lin­ka“, ku­rio­je su­dė­ti Vac­lo­vo Dau­no­ro me­mua­rai ir ko­le­gų, bi­čiu­lių, mo­ki­nių, ar­ti­mų­jų pa­sa­ko­ji­mai, iš­pirk­tas jau ant­ras ti­ra­žas ir ruo­šia­ma­si leis­ti tre­čią.

Re­dak­ci­jos ar­chy­vo nuo­tr.

Vac­lo­vas Dau­no­ras, grį­žęs iš JAV gy­ven­ti į Lie­tu­vą, ne kar­tą vie­šė­jo Ža­ga­rė­je, da­ly­va­vo Vyš­nių fes­ti­va­liuo­se, ir ke­ti­na vėl at­vyk­ti va­sa­rą bū­tent Ža­ga­rė­je pri­sta­ty­ti kny­gos.