Kišeninių kalendoriukų paviliota

Ki­še­ni­nių ka­len­do­riu­kų pa­vi­lio­ta

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos In­for­ma­ci­jos ir kraš­to­ty­ros sky­riaus bib­lio­te­ki­nin­kė Da­lia Nor­vai­šie­nė ki­še­ni­nių ka­len­do­rių ko­lek­ci­jo­je skai­čiuo­ja be­veik 2 000 eg­zemp­lio­rių. Per pen­kio­li­ka me­tų jie at­ke­lia­vo iš skir­tin­gų ša­lių, per ko­le­gų, drau­gų, gi­mi­nai­čių ar vi­sai ne­pa­žįs­ta­mų žmo­nių ran­kas. Bib­lio­te­ki­nin­kei ka­len­do­riu­kų rin­ki­mas pa­de­da su­stab­dy­ti šiuo­lai­ki­nė­je kas­die­ny­bė­je pa­grei­tin­tai le­kian­tį lai­ką.

Lo­re­ta RIPS­KY­TĖ

loretar@skrastas.lt

Ir gam­tos vaiz­dai, ir – Juo­zas Stat­ke­vi­čius

Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos skai­tyk­lo­je iki Nau­jųjų me­tų veik­sian­čio­je pa­ro­do­je „Praė­ju­sio lai­ko pėd­sa­kai“ eks­po­nuo­ja­ma di­de­lė da­lis bib­lio­te­ki­nin­kės su­kaup­tos ki­še­ni­nių ka­len­do­riu­kų ko­lek­ci­jos. Ga­li­ma pa­var­ty­ti ir ke­lis seg­tu­vus su ne­til­pu­siais ant len­ty­nų eg­zemp­lio­riais. Ant ma­žu­čių sta­čia­kam­pių kar­to­no la­pe­lių, – to­kia daž­niau­sia ka­len­do­riu­kų for­ma, – ke­rin­čios gam­tos pei­za­žai, gy­vū­nai, uni­ka­lūs ar­chi­tek­tū­ros sta­ti­niai, tech­ni­kos nau­jo­vės, ani­ma­ci­nių fil­mu­kų he­ro­jai, įstai­gų, įmo­nių, or­ga­ni­za­ci­jų ar­ba so­cia­li­nių ak­ci­jų rek­la­ma. Apie to­kias ka­dai­se net ne­bū­tu­me gir­dė­ję. O da­bar ko­lek­ci­jo­je var­to­me ka­len­do­rė­lį, ku­ris ra­gi­na ko­vo­ti su vie­na iš ak­tua­lių šian­die­nos blo­gy­bių – smur­tu ar­ti­mo­je ap­lin­ko­je. Iš ma­žų kar­to­no la­pe­lių žvel­gia spor­to žvaigž­dės, po­li­ti­kai.

Ant sta­lo bib­lio­te­ki­nin­kė pa­de­da odi­nę įmau­tę, ku­rio­je – ka­len­do­riu­kas su di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus at­vaiz­du ir du kar­to­no la­pe­liai, rek­la­muo­jan­tys jo di­zai­no pa­slau­gas ir kve­pa­lus. Šią do­va­ną ga­vo iš vie­nos vil­nie­tės bi­čiu­lės, ku­rios drau­gė lan­kė­si ži­no­mo me­ni­nin­ko šių me­tų pavasario–vasaros ko­lek­ci­jos pri­sta­ty­me.

Nė­ra ne­gra­žių ka­len­do­riu­kų

Jo­niš­kio ra­jo­ne ak­ty­vi Že­mės ūkio mo­kyk­la, kas­met pa­ren­gian­ti nuo­trau­ko­mis pa­puoš­tą ka­len­do­riu­ką. Rek­la­muo­ja­si ir „Jo­niš­kio van­de­nys“, kai ku­rios par­duo­tu­vės, me­di­ci­nos pa­slau­gas tei­kian­čios įstai­gos, op­ti­kos.

Ver­čia­me seg­tu­vą: 1973 me­tų ka­len­do­riu­kas siū­lo įsi­gy­ti ob­li­ga­ci­jų, 1986 me­tų – pri­sta­to Pran­cū­zi­jo­je 1937 me­tais pa­ga­min­tą gar­ve­žį. Se­niau­sias ko­lek­ci­jo­je, 1972 me­tų ka­len­do­rė­lis, švie­čia iš to­lo nu­fo­tog­ra­fuo­tu tuo­me­ti­nia­me Le­ning­ra­de, o da­bar – Sankt Pe­ter­bur­ge sto­vin­čiu Pet­ro I pa­mink­lu. Ki­tas la­pe­lis – 2011 me­tų, ant jo be­si­pui­kuo­jan­tis pa­va­di­ni­mas „Sno­ras“ kal­ba apie jau ne­beeg­zis­tuo­jan­tį ban­ką.

„Man nė­ra gra­žių ar ne­gra­žių ka­len­do­riu­kų, svar­bu, kad ne­si­kar­to­tų. To­kius ati­de­du, pa­skui kei­čia­mės su ki­tais ko­lek­cio­nie­riais. La­biau­siai mėgs­tu ne vaiz­de­lius su šu­niu­kais, ka­čiu­kais, ku­rie su­lau­kia žmo­nių dė­me­sio, bet in­for­ma­ty­vius, kur dau­giau už­ra­šųi: nu­ro­do­mas ad­re­sas, lo­go­ti­pas, pa­slau­gos ar ap­ra­šo­mas nuo­trau­ko­je esan­tis ob­jek­tas. Tur­būt įta­kos tu­ri tai, kad dir­bu In­for­ma­ci­jos ir kraš­to­ty­ros sky­riu­je, kur mes vis­ką fik­suo­ja­me, ap­ra­šo­me. Tad ir im­pul­sas ko­lek­cio­nuo­ti bu­vo dar­bi­nė veik­la, sa­vi­tai per­kel­ta į na­mų erd­vę“, – pa­sa­ko­ja bib­lio­te­ki­nin­kė.

Pra­džia – prieš 15 me­tų

Prieš 15 me­tų D. Nor­vai­šie­nei te­ko ma­lo­nu­mas ap­žiū­rė­ti vie­no ko­le­gos įvai­rią ki­tų daik­tų ko­lek­ci­ją. Jis tu­rė­jo ir ke­le­tą de­šim­čių ki­še­ni­nių ka­len­do­rė­lių, ku­riuos be gai­les­čio ati­da­vė. Taip ak­me­nė­lis nuo kal­no ir pa­rie­dė­jo.

„Jau­čiu azar­tą, ma­lo­nu­mą ieš­ko­ti vis nau­jų ka­len­do­riu­kų. Pats įdo­mu­mas ir yra „me­džiok­lė“, o su­dė­tin­giau­sia juos iš­skirs­ty­ti pa­gal te­mas, ypač kai ko­lek­ci­ja gau­sė­ja. Tam pa­ski­riu va­sa­ros ato­sto­gų da­lį. Ir šiais me­tais ato­sto­gau­da­ma vi­sas kam­ba­rio grin­dis ka­len­do­rė­liais nu­klo­jau“, – šyp­so­si bib­lio­te­ki­nin­kė.

Ka­len­do­riu­kų par­ve­ža ko­le­gos iš ke­lio­nių, se­mi­na­rų, drau­gai, bi­čiu­liai, gi­mi­nai­čiai. Jai pa­čiai „pjū­ties“ me­tas – rin­ki­mai ir va­sa­rio mė­ne­sį Vil­niu­je vyks­tan­ti kny­gų mu­gė.

Su­lau­kia ir ne­ti­kė­tų do­va­nų. Vie­na vil­nie­tė, ra­du­si Da­lios skel­bi­mą in­ter­ne­te, kad ieš­ko įvai­rių ki­še­ni­nių ka­len­do­riu­kų, per­lei­do jai sa­vo su­kaup­tų dau­giau kaip 300.

Kaip ka­len­do­riu­kus su­gru­puo­ti, kla­si­fi­kuo­ti, su­si­gau­dy­ti jų gau­so­je, pa­ta­ri­mais pa­dė­jo ki­ta ko­lek­cio­nie­rė Jū­ra­tė Kirk­lie­nė iš Šiau­lių.

Tarp įpras­tų at­si­ran­da ir ne­stan­dar­ti­nių ka­len­do­riu­kų: iš­lanks­to­mas kaip akor­deo­nas su ar­chi­tek­tū­ri­niais ele­men­tais iš Ang­li­jos, kny­gų skir­tu­kai, pa­dėk­liu­kai puo­de­liams, li­niuo­tės.

„Kar­tais žmo­nės klau­sia: o kas iš to? Ką tai duo­da? Ma­te­ria­lia­me pa­sau­ly­je dau­ge­lis iš bet ko­kios veik­los ti­ki­si fi­nan­si­nio at­ly­gio. Ta­čiau man svar­bu ki­ti da­ly­kai: ge­ros emo­ci­jos, bend­ra­vi­mas su ki­tais ko­lek­cio­nie­riais. Žiū­ri­nė­da­mas, skai­ti­nė­da­mas, ypač se­nes­nius ka­len­do­rius, su­grįž­ti į praei­tį, trum­pam su­stab­dai lai­ką, ku­ris da­bar be pro­to le­kia, – aiš­ki­na D. Nor­vai­šie­nė. – Man at­ro­do, kad dau­ge­lis žmo­nių ką nors ko­lek­cio­nuo­ja, tik to ne­ži­no. Ke­liau­to­jai ren­ka įspū­džius, pa­tir­tis, jie fo­tog­ra­fuo­ja. Ap­lan­kiu­sį de­šim­tis ša­lių jau ga­li­ma va­din­ti ko­lek­cio­nie­riu­mi. Ar­ba gė­lių my­lė­to­jai, ku­rie au­gi­na po ke­lio­li­ka ar ke­lias­de­šimt rū­šių įvai­rių gė­lių. Ga­li­ma ko­lek­cio­nuo­ti ir šyp­se­nas, gra­žius žo­džius. Pa­ti tu­riu ne vie­ną są­siu­vi­nį, pri­ra­šy­tą ci­ta­tų iš įvai­rių kny­gų.“

Bib­lio­te­ki­nin­kės sva­jo­nė – su­rink­ti kuo dau­giau ir kuo se­nes­nių ka­len­do­riu­kų. Ypač no­rė­tų gau­ti iš­leis­tą sa­vo gi­mi­mo – 1966-iai­siais – me­tais.

Au­to­rės nuo­tr.

Jo­niš­kio Jo­no Avy­žiaus vie­šo­sios bib­lio­te­kos In­for­ma­ci­jos ir kraš­to­ty­ros sky­riaus bib­lio­te­ki­nin­kės Da­lios Nor­vai­šie­nės ko­lek­ci­jo­je yra ir ne­stan­dar­ti­nių ka­len­do­riu­kų.

Šį ka­len­do­riu­ką su di­zai­ne­rio Juo­zo Stat­ke­vi­čiaus at­vaiz­du ir dar dviem rek­la­mi­niais la­pe­liais bei odi­ne įmau­te bib­lio­te­ki­nin­kė ga­vo iš vie­nos vil­nie­tės bi­čiu­lės.

Iš ma­žų kar­to­no la­pe­lių žvel­gia žvaigž­dė – fut­bo­li­nin­kas Dei­vi­das Bek­he­mas ir ki­ti spor­ti­nin­kai.

Bib­lio­te­ki­nin­kė jau tu­ri ir 2018 me­tams skir­tų dai­li­nin­kės Si­gu­tės Ach api­pa­vi­da­lin­tų lei­dyk­los „Nie­ko rim­to“ ka­len­do­riu­kų.

Se­ni so­vie­ti­niai ka­len­do­riu­kai neap­siė­jo be sa­vos sim­bo­li­kos.

Spal­vin­gi, gra­žūs ir in­for­ma­ty­vūs mu­zie­jų ka­len­do­riu­kai.