Kinams trūksta turinio, Šiauliams – žmonių

Kinams trūksta turinio, Šiauliams – žmonių

Ki­nams trūks­ta tu­ri­nio, Šiau­liams – žmo­nių

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos Kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ir pa­ro­dų ku­ra­to­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė Čeng­du mies­te da­ly­va­vo Ki­ni­jos ir Cent­ri­nės bei Ry­tų Eu­ro­pos me­nų bend­ra­dar­bia­vi­mo fo­ru­me. „Jei mes gal­vo­ja­me, kaip pri­trauk­ti, edu­kuo­ti au­di­to­ri­ją, ki­nams ak­tua­les­nės tu­ri­nio pro­ble­mos: ką pa­ro­dy­ti, kaip įdo­miau pa­teik­ti“, – sa­ko E. Šim­kie­nė.

Čeng­du mies­te gy­ve­na 16 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų – dau­giau nei pen­kios Lie­tu­vos ar­ba 160 Šiau­lių. Mies­te nuo­lat ati­da­ro­mos nau­jos ga­le­ri­jos, sta­to­mos di­džiu­lės sa­lės.

Ži­vi­lė KA­VA­LIAUS­KAI­TĖ

zivile@skrastas.lt

Be imp­ro­vi­za­ci­jos

II-asis Ki­ni­jos ir Cent­ri­nės bei Ry­tų Eu­ro­pos me­nų bend­ra­dar­bia­vi­mo fo­ru­mas (2nd Chi­na-CEEC Arts Coo­pe­ra­tion Fo­rum) vy­ko bir­že­lio 10–15 die­no­mis. Ja­me be ki­nų da­ly­va­vo 16 Cent­ri­nės bei Ry­tų Eu­ro­pos ša­lių.

„Ki­nai sie­kia ko­mu­ni­ka­ci­jos su šiuo vals­ty­bių blo­ku“, – sa­ko E. Šim­kie­nė.

Lie­tu­vos de­le­ga­ci­ją su­da­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė (Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­ja), Egi­di­jus Stan­ci­kas (Kau­no dra­mos teat­ras), My­ko­las Na­ta­le­vi­čius (Lie­tu­vos kom­po­zi­to­rių są­jun­ga), Ing­ri­da Ger­bu­ta­vi­čiū­tė (Šo­kio in­for­ma­ci­jos cent­ras), Gab­rie­lė Iva­naus­kai­tė (Me­nų spaus­tu­vė), Ug­nius Lio­gė (šiuo­lai­ki­nės bal­tiš­kos mu­zi­kos lei­dyk­la „Dan­gus"), pri­si­jun­gė LR am­ba­sa­do­rė Ki­ni­jo­je ir Pie­tų Ko­rė­jo­je Ina Mar­čiu­lio­ny­tė.

E. Šim­kie­nė veik­lo­se, se­si­jo­se da­ly­va­vo su vaiz­duo­ja­mų­jų me­nų gru­pe. Prog­ra­ma bu­vo itin in­ten­sy­vi. Ki­nai fo­ru­mą or­ga­ni­za­vo la­bai kruopš­čiai, tal­ki­no sa­va­no­riai, ku­rie se­kė lai­ką, kur ir ka­da rei­kia bū­ti, ko­ne nu­ves­da­vo už ran­kos į vie­tą.

Di­de­lis dė­me­sys bu­vo ski­ria­mas sau­gu­mui. Nors da­ly­viai gy­ve­no ta­me pa­čia­me vieš­bu­ty­je, kur ir vy­ko fo­ru­mas, ry­tais ir grįž­tant po pie­tų tek­da­vo pe­rei­ti kruopš­čią pa­tik­rą.

Ki­nams itin svar­būs for­ma­lu­mai. Eu­ro­pie­čiams bu­vo keis­tas fo­ru­mo for­ma­tas: trū­ko lais­vo, ne­for­ma­laus bend­ra­vi­mo. Kon­tak­tų pa­si­kei­ti­mo mu­gė vy­ko pa­gal są­ra­šą, kas prie ko­kio sta­liu­ko tu­ri at­si­sės­ti, kas tu­ri priei­ti. Jo­kios imp­ro­vi­za­ci­jos.

Se­si­jos bu­vo ver­čia­mos sinch­ro­niš­kai, bet no­rint vė­liau pa­si­kal­bė­ti, iš­kil­da­vo kal­bos bar­je­ras, re­tas ki­nas kal­bė­jo ang­liš­kai.

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos at­sto­vė fo­ru­me pri­sta­tė pro­jek­tus, pa­tir­tį, me­ni­nin­kus, at­si­žvelg­da­ma į tai, kas ga­lė­tų bū­ti įdo­mu ir ki­nams. Te­ko mo­de­ruo­ti vie­ną se­si­ją.

Fo­ru­me kon­tak­tai už­si­mez­gė ne tik su ki­nais, bet ir ko­le­go­mis iš Eu­ro­pos. E. Šim­kie­nė pa­ro­do pluoš­tą vi­zi­ti­nių kor­te­lių: ti­ki­si, kad nau­jos pa­žin­tys atei­ty­je išaugs į re­zul­ta­tą.

Au­di­to­ri­jos ne­trūks­ta

Fo­ru­mo te­ma bu­vo tra­di­ci­ja ir šiuo­lai­ki­nis me­nas.

„Tra­di­ci­jų ir šiuo­lai­ki­nio me­no te­ma ki­nams yra opi. Kraš­tas tu­ri gi­lias tra­di­ci­jas, tūks­tant­me­čio is­to­ri­ją, mes ži­no­me jų ka­lig­ra­fi­ją, tra­di­ci­nę ta­py­bą, me­džio dro­ži­nius. Vy­res­nės kar­tos at­sto­vai šiuo­lai­ki­nį me­ną su­vo­kia la­biau kaip ak­lą Va­ka­rų me­no se­ki­mą.“

Pa­sak E. Šim­kie­nės, apie XIX am­žiaus vi­du­rį pra­si­dė­ję kon­tak­tai su Va­ka­rų pa­sau­liu pa­vei­kė ir ki­nų me­ną.

Ki­nų mo­der­nu­sis me­nas už­gi­mė pa­na­šiai kaip ir Eu­ro­po­je, apie XIX am­žiaus vi­du­rį-pa­bai­gą. O šiuo­lai­ki­nio me­no užuo­maz­gos sie­ja­mos su praė­ju­sio am­žiaus aš­tun­tuo­ju de­šimt­me­čiu, kai bai­gė­si Mao Dze­dun­go era ir pra­si­dė­jo re­for­mos.

„Yra ži­no­mų pui­kių Ki­ni­jos me­ni­nin­kų, me­no rin­ko­je jie aukš­tai ver­ti­na­mi“, – sa­ko E. Šim­kie­nė.

Ki­ni­jo­je, juo­kia­si šiau­lie­tė, su­vo­ki sa­vo ma­žu­mą: mies­te, ku­ria­me vy­ko fo­ru­mas, gy­ve­na še­šio­li­ka mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų, dau­giau nei pen­kios Lie­tu­vos. Mies­te nuo­lat at­si­da­ro nau­jų ga­le­ri­jų, sta­to­mos di­džiu­lės sa­lės sce­nos me­nui. Ki­nai ne­sta­to ma­žes­nių sa­lių nei 1 200 vie­tų.

„Jei mes gal­vo­ja­me, kaip pri­trauk­ti, edu­kuo­ti au­di­to­ri­ją, ki­nams ak­tua­les­nės tu­ri­nio pro­ble­mos: ką pa­ro­dy­ti, kaip įdo­miau pa­teik­ti. To­dėl ir sie­kia bend­ra­dar­bia­vi­mo, – sa­ko E. Šim­kie­nė. – Sa­ko­ma, kad da­bar plin­ta Lie­tu­vos kul­tū­ros vi­ru­sas Ki­ni­jai, ak­ty­viai dir­ba Lie­tu­vos am­ba­sa­da, kul­tū­ros ata­šė. Ro­do­ma daug teat­ro, šo­kio, ypač po­pu­lia­rūs per­for­ma­ty­vūs me­nai. Jie tu­ri sa­les, au­di­to­ri­jas, mes tu­ri­me, ką pa­ro­dy­ti.“

Su­dė­tin­ga su­pras­ti

Nors pro­gra­ma bu­vo la­bai in­ten­sy­vi, E. Šim­kie­nė mie­go są­skai­ta sten­gė­si kuo dau­giau pa­ma­ty­ti.

„Aš iki šiol ne­sup­ran­tu, kas yra Ki­ni­ja“, – įver­ti­no fo­ru­mo ko­le­gė, ku­ri į šią ša­lį su pro­jek­tais vy­ko jau še­šis kar­tus.

Čeng­du ir Pe­ki­ną ap­lan­kiu­si E. Šim­kie­nė pri­ta­ria: Ki­ni­ją su­dė­tin­ga su­pras­ti. Sa­ky­ti „bu­vau Ki­ni­jo­je“, bū­tų tas pa­ts, kas nu­va­žia­vus į Ry­gą pa­reikš­ti, jog „bu­vau vi­so­je Eu­ro­po­je“.

„Ma­tai lyg ir kaž­ko­kį so­cia­liz­mą, o ša­lia – lais­va rin­ka. Nors, kai pa­si­gi­li­ni, lais­vė yra są­ly­gi­nė, val­džia pa­no­rė­ju­si ga­li už­draus­ti. Taip ir su me­nais: tai, kas ofi­cia­lu, yra ofi­cia­lu.“

Po fo­ru­mo šiau­lie­tė Pe­ki­ne ap­lan­kė šiuo­lai­ki­nio me­no zo­ną 798, įsi­kū­ru­sią di­de­lė­je fab­ri­ko te­ri­to­ri­jo­je. Nors ten ne­for­ma­lu­mo dau­giau, bet me­ni­nin­kams yra grės­mė vie­ną die­ną iš­girs­ti, kad dau­giau ne­be­dirbs. Ne­pai­sy­da­mi kont­ro­lės, me­ni­nin­kai ban­do, ieš­ko, ku­ria.

„Ki­nai ne­ga­li nau­do­ti „Fa­ce­book“, „Gmail“, „Google“, bet jie tu­ri „We­Chat“. Tar­si glo­ba­lu, pa­sie­kia­ma, bet nau­do­ja­me ki­tas ko­mu­ni­ka­ci­jos prie­mo­nes ir vėl esa­me lyg už sie­nos. Pa­ra­dok­sas.“

Vie­no vai­ko po­li­ti­kos Ki­ni­jo­je ne­bė­ra. Vis­gi jei šei­mo­je au­ga dau­giau at­ža­lų, ten­ka mo­kė­ti di­des­nius mo­kes­čius.

Prieš fo­ru­mo ati­da­ry­mą te­ko su­si­dur­ti su neįp­ras­tu reiš­ki­niu. Išė­ję pa­si­vaikš­čio­ti į Žmo­nių par­ką, fo­ru­mie­čiai pa­ma­tė apie 200 su­si­bū­ru­sių ki­nų su po­pie­riaus la­pais ir už­ra­šais ant jų. Iš­siaiš­ki­no, kad vyks­ta žmo­nių tur­gus, ma­mos ieš­ko duk­roms vy­rų. Vie­ni­šu­mo pro­ble­ma di­de­lė ir dar opė­ja: sa­va­no­rė pa­sa­ko­jo, kad mies­te gy­ve­na dau­giau mo­te­rų negu vy­rų, tad tė­vai ant­ros pu­sės ieš­ko to­kiu bū­du.

Dau­giau nei val­gis

„Su ki­nais tu­ri tris kar­tus pa­pie­tau­ti, kad tap­tu­mei drau­gais“ – po­sa­kio tei­sin­gu­mu įsi­ti­ki­no E. Šim­kie­nė.

Mais­tas – neat­sie­ja­ma kul­tū­ros da­lis, so­cia­li­za­ci­jos prie­mo­nė. E. Šim­kie­nė juo­kia­si: kad ir ko­kie sko­niai bū­tų, tre­čią die­ną eu­ro­pie­čiai pra­dė­jo ieš­ko­ti ba­to­no ir kiau­ši­nio.

Si­čua­nio pro­vin­ci­ja gar­sė­ja gi­lias tra­di­ci­jas tu­rin­čia itin ašt­ria vir­tu­ve. Jos vi­zi­ti­nė kor­te­lė – Si­čua­nio pi­pi­rai, jaz­mi­nų ar­ba­ta. Sko­nių pa­sau­lis ža­vi ir glu­mi­na. Nuo lo­to­so šak­nies apel­si­nų pa­da­že iki kir­mi­nų.

„Ki­nai val­go vis­ką, kas skren­da, iš­sky­rus lėk­tu­vus, vis­ką, kas šliau­žia, iš­sky­rus trau­ki­nius, ir vis­ką, kas plau­kia, iš­sky­rus lai­vus“, – pa­ci­tuo­ja ki­nų po­sa­kį E. Šim­kie­nė.

Šiau­lie­tė fo­tog­ra­fi­jo­se įam­ži­no gat­vė­se par­duo­da­mo mais­to įvai­ro­vę, bet vis­ko neiš­ra­ga­vo.

La­bai po­pu­lia­rus val­gy­mo bū­das Hot Pot – azi­jie­tiš­kos sriu­bos puo­das. Sta­lo vi­du­ry­je di­de­lia­me puo­de ver­da sul­ti­nys, į jį de­da­mi įvai­rūs pro­duk­tai. Kom­pa­ni­ja sė­di prie di­de­lio sta­lo, val­go, bend­rau­ja. Ne tik mais­tas, bet ir sma­gus ri­tua­las.

Ka­vi­nės dir­ba il­gai, tik su­si­kal­bė­ti su­dė­tin­ga. Kal­bos bar­je­rą pa­da­vė­jai įvei­kia iš kar­to ties­da­mi te­le­fo­ną: pa­sa­kyk, ko no­ri, iš­si­vers. Kad ka­vi­nė bai­gia dar­bą, lan­ky­to­jai su­pra­to iš pa­ro­dy­tų už­merk­tų akių. Ne­pai­sant to, dar­buo­to­jai priė­mė už­sa­ky­mą.

Ang­liš­kai ne­kal­ba ir tak­sis­tai.

„Nie­kur ne­nu­va­žiuo­si, jei ne­pa­ro­dai hie­rog­li­fais, kur va­žiuo­ti. Net ir že­mė­la­py­je te­le­fo­ne jiems keb­lu su­si­gau­dy­ti. Va­žiuo­jant iš oro uos­to tak­sis­tas su­sto­jo vi­du­ry­je aš­tuo­nių juos­tų ke­lio, ban­dė iš­si­vers­ti su dviem te­le­fo­nais, kur jam rei­kia va­žiuo­ti!“

Įs­pū­din­gos vie­tos

„Si­čua­nio pro­vin­ci­ja Ki­ni­jo­je – nuo di­džių­jų pan­dų vei­si­mo cent­ro, tūks­tant­me­tės mu­zie­ji­nės is­to­ri­jos, tradicinės/netradicinės ki­nų šo­kio ope­ros, keis­čiau­sių valgomų/nevalgomų da­ly­kų iki ža­lios jaz­mi­nų ar­ba­tos bei vi­so­kių ki­tų įdo­my­bių“, – taip so­cia­li­nia­me tink­le švie­žius įspū­džius fik­sa­vo E. Šim­kie­nė.

Čeng­du mies­tas, pel­nęs pri­zą už tu­riz­mą, di­džiuo­ja­si di­džių­jų pan­dų vei­si­mo cent­ru. Iš čia pan­dos sko­li­na­mos pa­sau­lio zoo­lo­gi­jos so­dams. Vei­si­mo cent­re gy­ve­na apie 100 pan­dų, įskai­čia­vus iš­ke­lia­vu­sias, bus apie 170. E. Šim­kie­nė gro­žė­jo­si ne tik suau­gu­sio­mis pan­do­mis, bet ma­tė ir pa­čias ma­žiau­sias – dar au­gi­na­mas in­ku­ba­to­riu­je.

E. Šim­kie­nė ap­lan­kė gar­siuo­sius ob­jek­tus – La­mos šven­tyk­lą, Užd­raus­tą­jį mies­tą, Di­džią­ją ki­nų sie­ną.

„Kaip ją sta­tė? Kaip žmo­nėms ki­lo to­kia idė­ja?“ – šie klau­si­mai jau­di­no me­ni­nin­kę. – Ki­nų sie­na – vie­nin­te­lis žmo­gaus ran­kų dar­bas, ma­to­mas iš kos­mo­so. Tai da­ro įspū­dį.“

Ei­da­ma E. Šim­kie­nė ban­dė įsi­vaiz­duo­ti gar­sio­sios per­for­man­sų meist­rės Ma­ri­nos Ab­ra­mo­vič ke­lio­nę.

M. Ab­ra­mo­vič su my­li­muo­ju Ulay su­ta­rė, kad pe­reis ki­nų sie­ną, su­si­tiks vi­du­ry­je ir su­si­tuoks. Star­tuo­da­mi prie­šin­go­se pu­sė­se, tu­rė­jo nu­ke­liau­ti po 2 tūks­tan­čius ki­lo­met­rų. Kol po­ra su­de­ri­no vi­sus lei­di­mus, pa­ty­rė san­ty­kių kri­zę. Bet ke­lią vis tiek įvei­kė. Tik su­si­ti­ki­mo taš­kas 1988 me­tais ta­po iš­si­sky­ri­mo vie­ta.

Užd­raus­ta­sis mies­tas – Ming ir Čing di­nas­ti­jų im­pe­ra­to­riaus rū­mai Pe­ki­ne, da­bar – me­no mu­zie­jus.

Užd­raus­tą­jį mies­tą per die­ną ap­lan­ko apie 80 tūks­tan­čių žmo­nių (nuo pie­tų bi­lie­tai ne­be­par­duo­da­mi). Ne­pa­mirš­ta­mą įspū­dį pa­lie­ka di­džiu­lės erd­vės, aug­me­ni­ja, tur­tin­gos pa­ro­dos ir ko­lek­ci­jos.

La­mos šven­tyk­la, dar ži­no­ma Yong­he var­du, yra vie­na įspū­din­giau­sių šven­tyk­lų Pe­ki­ne. Ją su­da­ro pen­kios di­de­lės sa­lės ir pen­ki kie­mai. Šven­tyk­los komp­lek­se gy­ve­na bu­dis­tai vie­nuo­liai – juos ga­li­ma su­tik­ti vaikš­tan­čius ar me­di­tuo­jan­čius. Ore tvy­ro smil­ka­lų kva­pas.

Apo­ka­lip­ti­nis vaiz­das

Oras ke­lio­nės me­tu bu­vo lie­tin­gas, ap­niu­kęs, ne­bu­vo die­nos, kad at­si­ver­tų žyd­ras dan­gus. „Ne­sup­ran­ti, ar smo­gas, ar ap­si­niau­kę“, – svars­to E. Šim­kie­nė.

Prieš ke­lio­nę bu­vo smal­su, kaip at­ro­do gy­ve­ni­mas dau­gia­mi­li­jo­ni­nia­me mies­te.

„Žmo­nės iš­si­skirs­to, nes mies­tas uži­ma di­de­lę te­ri­to­ri­ją. Bet kai pa­ma­tai ne­si­bai­gian­čią ko­kių 30-ies aukš­tų be­to­ni­nių na­mų ei­lę, mū­sų aki­mis, be­to­ni­nė ply­nė at­ro­do kaip apo­ka­lip­ti­nis vaiz­das.“

Nus­te­bi­no šva­ra. Net­gi nė­ra šiukš­lių dė­žių! Kaž­kas ei­na iš pa­skos ir šluo­ja: vi­si tu­ri tu­rė­ti dar­bą.

Pe­ki­ne E. Šim­kie­nė vie­ną nak­tį pra­lei­do hu­ton­guo­se. Hu­ton­gai – siau­ros gat­ve­lės su tra­di­ci­nės ar­chi­tek­tū­ros na­mais. Bu­vo įdo­mi pa­tir­tis at­si­kraus­ty­ti iš 5 žvaigž­du­čių vieš­bu­čio į vie­to­vę su sty­ran­čiais, ka­ban­čiais, iš­si­raiz­giu­siais lai­dais. Hu­ton­gai nyks­ta: daug jų iš­griau­ta pa­sta­rai­siais de­šimt­me­čiais, tie­siant nau­jus ke­lius, sta­tant nau­jus ra­jo­nus.

Pe­ki­ne tie, ku­riems ge­riau se­ka­si, už­dir­ba 1 500–2 000 eu­rų. Rin­ka di­džiu­lė: jei kaž­kas pa­vy­ko, ir gy­ve­ni­mas pa­vy­ko.

Ki­ni­jos sos­ti­nė­je daug gar­sių ir bran­gių pre­kės ženk­lų, jie skir­ti ne­di­de­lei gy­ven­to­jų da­liai pa­ly­gin­ti su gy­ven­to­jų skai­čiu­mi. Mū­sų aki­mis, tur­tin­gų­jų skai­čius ša­ly­je įspū­din­gas.

„Kraš­tas au­gan­tis, po­ten­cia­las la­bai di­de­lis, bet sve­ti­miems į rin­ką įei­ti sun­ku“, – api­bend­ri­na si­tua­ci­ją E. Šim­kie­nė.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos Kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ir pa­ro­dų ku­ra­to­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė iš bend­ra­dar­bia­vi­mo fo­ru­mo, vy­ku­sio Ki­ni­jo­je, par­si­ve­žė daug įspū­džių.

As­me­ni­nės nuo­tr.

Di­džio­sios ki­nų sie­nos Mu­tia­nyu at­kar­pa.

Lo­to­so žie­das.

Šiau­lių dai­lės ga­le­ri­jos Kul­tū­ri­nių ren­gi­nių ir pa­ro­dų ku­ra­to­rė Er­nes­ta Šim­kie­nė II-aja­me Ki­ni­jos ir Cent­ri­nės bei Ry­tų Eu­ro­pos me­nų bend­ra­dar­bia­vi­mo fo­ru­me, vy­ku­sia­me Čeng­du mies­te.

Čeng­du mies­to tur­gus.

Ki­ni­jos spal­vos ir kas­die­ny­bė.

Pan­dų jau­nik­lis in­ku­ba­to­riu­je.

Di­džių­jų pan­dų vei­si­mo cent­ro gy­ven­to­ja.

Lėkš­tė­se – kiau­lių sme­ge­nys.

Tra­di­ci­nė ta­py­ba ant vė­duok­lių.

Pa­ra­gau­ti kir­mi­nų – ne kiek­vie­no skran­džiui.

Že­lė su gė­lė­mis.

Se­nie­ji nyks­tan­tys Pe­ki­no hu­ton­gai.

Pe­ki­no hu­ton­gų lai­dų raiz­ga­ly­nė.

Pe­ki­no me­no zo­na 798, įsi­kū­ru­si di­džiu­lė­je bu­vu­sio fab­ri­ko te­ri­to­ri­jo­je.

Tra­di­ci­nis Hot Pot – sriu­bos puo­das.

La­mos šven­tyk­los smil­ka­lai.

La­mos šven­tyk­los vie­nuo­lis.

Užd­raus­ta­sis mies­tas – itin lan­ko­mas ob­jek­tas Pe­ki­ne.

Dvi­ra­tis – po­pu­lia­ri trans­por­to prie­mo­nė.

Vaiz­das pro vieš­bu­čio lan­gą Čeng­du. Mies­te gy­ve­na 16 mi­li­jo­nų žmo­nių.