Naujausios
Saviizoliacijos rezultatas
„Kelionių įspūdžius rašiau seniai, o karantino metu, neturėdama ką veikti, sudėjau į vieną vietą. Yra keli per karantiną parašyti esė, bet didžioji dalis – per 10 metų kaupti užrašiukai“, – sako L. Kasparė.
Moteris šypsosi: prieš paskelbiant Lietuvoje karantiną, iš Austrijos spėjo grįžti kone pro adatos skylutę. Kovo mėnesį su drauge išvyko paslidinėti. Tik nuvažiavus, pasipylė žinios apie uždaromas sienas ir raginimai kuo skubiau grįžti namo. Parskrido likus dviems valandoms iki Lietuvos sienų uždarymo. Teko saviizoliuotis. Laimei, nesusirgo.
Sėdo peržiūrėti senus užrašus. Taip gimė knyga.
„Aš esu labai daug išvertusi svetimų tekstų, nes mano specialybė – anglų kalba. Norėjosi parašyti kažką savo – kiek galiu kartoti svetimas mintis“, – juokiasi L. Kasparė.
Vaikystė – Tolimojoje Šiaurėje
Išskirtinė kelionė – į praeitį. L. Kasparė gimė toli nuo Lietuvos – Intoje, Komijos Respublikoje, politinių kalinių šeimoje.
„Ši vieta, įrašyta mano pase, lydės mane visą gyvenimą, sukeldama klausimų įvairių šalių pasienio policininkams ir kaskart primindama apie praėjusius sovietinius laikus. Dėl šios vietos įrašo pase kitados negavau dėstytojos vietos tuometiniame Vilniaus universitete; iš tikrųjų tai džiaugiausi apskritai buvusi priimta jame studijuoti, nes su tokia gimimo vieta žmonės Lietuvoje buvo vadinami „liaudies priešais“ ir, švelniai tariant, nelabai būdavo mylimi“, – 2009 metų rugsėjo 8 dieną, prieš kelionę, rašė L. Kasparė.
Jos tėvai Liucija ir Mykolas Kasparavičiai susipažino ir susituokė Tolimojoje Šiaurėje, lageryje atvargę po maždaug 8 metus. Moteris trumpai papasakoja jų istorijas.
M. Kasparavičius buvo ką tik baigęs Kelmės gimnaziją ir įstojęs mokytis į Kauno medicinos institutą – lemtingą 1947 metų vasarą leido tėviškėje Kelmės rajone, netoli Liolių esančiame Jogeliškės kaime. Gavęs kvietimą susitikti su miške jau buvusiu klasės draugu, pateko į pasalą.
L. Kasparės mama Liucija, keturias klases baigusi kaimo Kėdainių rajone mergina, apkaltinta esanti ryšininkė.
Ir Mykolas, ir Liucija nuteisti už tėvynės išdavimą, abiems buvo atseikėta po 25 metus. Keliai susitiko Intoje, kai po Stalino mirties buvo paleisti į tremtį.
„Iš kalėjimo paleido be nieko. Ten gyveno vieni lietuviai, jau truputį įsikūrę, pas juos dviejų kambarių namelyje gyveno gal aštuoni žmonės – visi, kas išeidavo iš lagerio, pas juos, Malinauskus, ir ateidavo, – sako L. Kasparė. – Taip aš atsiradau 1958 metais. Tada jau leido išvažiuoti, bet nebuvo, kur – viskas nacionalizuota, atimta. Tėčio šeima buvo grįžusi į Lietuvą, bet kas iš to – buvusiame jų name tedavė vieną kambariuką.“
Gyvendami Intoje, Kasparavičiai vasaromis atvykdavo į Lietuvą. L. Kasparė neatsimena, koks buvo pirmasis jos apsilankymas tėvų žemėje, bet šeimos legenda byloja, kad 2,5 metų mergaitė atvažiavo su savo naktiniu puoduku.
„Važinėdavome kas antrus metus, apsistodavome Kėdainiuose pas tetą – knygoje dažnai miniu Vidugirius. Ir keliaudavome pas visas gimines. Man susidarė įspūdis: jei į Lietuvą atvažiuoji, būtinai reikia važiuoti per gimines!“
Prisimindama vaikystę, L. Kasparė šypsosi: patiko ir ten. Buvo mylima, globojama ne tik tėvų, bet ir aplinkinių. Lankė rusų pradinę mokyklą, namie kalbėjo lietuviškai. Klasėje buvo internacionalas: du vokiečiai, azerbaidžanietis, baltarusiai, ukrainiečiai, estė, lietuviai...
„Mokytoja buvo apsiskaičiusi, mūsų nelaikė liaudies priešais, visada pagirdavo: namie kalbame lietuviškai, esu absoliuti pirmūnė. Kai grįžome į Lietuvą, mokytoja net buvo atvažiavusi aplankyti. Intoje buvo savo kompanija ir nesinorėjo išvažiuoti – draugai, mokykla. Baugino, kad Lietuvoje bus sunku mokytis lietuviškai. Bet tėvų buvo nuo kūdikystės įskiepyta: Lietuva – aukso kraštas, anksčiau ar vėliau grįšime, trūks plyš. Jei taip gerai – važiuosiu.“
Kasparavičių šeimos kelionė namo prasidėjo 1969 metais, po to, kai tėvelis neakivaizdžiai Maskvoje baigė universitetą, tapo inžinieriumi.
Pirmasis į Lietuvą parvažiavęs M. Kasparavičius apsistojo Kėdainiuose, gavo darbą chemijos gamykloje. Maždaug po pusmečio turėjo atvykti Intoje likusi šeima.
„Bet prasidėjo SSRS nesutarimai su Kinija, mamytė išsigando, kad kils naujas karas, mus per savaitę supakavo ir vieną gražią dieną, niekam nieko nesakę, atvykome į Lietuvą.“
Laimutei tuomet buvo vienuolika metų.
Mama Lietuvoje buvo priimta labai nesvetingai. Nepavyko prisiregistruoti, jai buvo pasiūlyta važiuoti atgal. Užsisuko uždaras ratas: kol žmogus neregistruotas, negauna darbo; negauna darbo, jei neregistruotas.
Galiausiai po pusmečio pavyko prisiregistruoti kaime pas tolimą giminaitį. Gyvenimas aprimo.
Laiškai iš praeities
„Tėvelis buvo inžinierius, bet labai poetiškas. Būdamas ten, į juodą sąsiuvinį rinko intiškių parašytus eilėraščius. Tą sąsiuvinį bijojo pas save laikyti – grėsė mažiausiai 8 metai. Paslėpė pas tetą Kėdainiuose, namo palėpėje. Tikėjosi, gal kam nors prireiks“, – sako L. Kasparė.
Prireikė – 1989 metais išleista Intos tremtinių kūrybos rinktinė „Benamiai“, joje buvo panaudoti ir juodajame sąsiuvinyje užrašyti eilėraščiai. Vienoje iš nuotraukų L. Kasparė parodo savo tėtį, įsiamžinusį Sibire 1955 metais su bendraminčiais.
Knyga – daugybę kartų skaityta, vartyta. M. Kasparavičius ypač mėgo tremties draugo Broniaus Kielos poemą „Tremtinio laiškas“, ją deklamuodavo atmintinai. Šias eiles moka ir L. Kasparė.
„Menu, brolau, laimingą dieną: man brangų laišką parašei...“
L. Kasparė išskleidžia nedidukus trikampius lapelius – išsaugotus tėvo lageryje rašytus laiškus į tėviškę ir į Irkutsko sritį, Zimos rajoną, Zulumajų, kur buvo atitremta jo šeima.
„Brangioji mamyte, tėveli, Jadzyte, Bronele, Antanai, Pranai, pirmaisiais žodžiais mano mylimieji sveikinu ir išsiilgęs karštai visus bučiuoju. Pagaliau po ilgo ir nekantraus laukimo gavau Antano laiškutį, rašytą I. 6. Su dideliu džiaugsmu perskaitęs sužinojau, kad jūs gyvi ir sveiki. Tiesa Antanėlis rašai, kad Jums perskaitė ministrų tarybos nutarimą apie ištrėmimą Sibiran visam amžiui (...)“ – 1948 metų vasario 9 dieną namiškiams rašė M. Kasparavičius.
Išliko ir vienas mamos – L. Kasparavičienės – iš lagerio į namus rašytas laiškas, pilnas ilgesio ir šilumos.
Tėvai, sako L. Kasparė, apie lagerio metus kalbėjo mažai. Niekada nieko nekaltino.
„Abu su mama iki tol jie buvo patyrę tiek daug vargo ir neteisybės, kad visa tai, ką išgyveno grįžę į Lietuvą, buvo tik į gera. Jie lankė buvusius lagerio draugus, dabar jau irgi gyvenančius Lietuvoje, augino vaikus ir anūkus ir po truputį seno.“
Tėtis anapilin išėjo 2004, mama – 2011 metais.
Kelionė į gimtinę
Po 40 metų L. Kasparė grįžo į Intą.
„Žurnalistei Aušrai Vaitkevičienei užsiminiau apie tetos išsaugotus tėčio rašytus laiškus. Jai kilo mintis, kad laiškai negali taip gulėti, parašė paraišką Lietuvos tūkstantmečio fondui, 2009 metais gavo finansavimą filmui kurti. Išvažiavome keturiese.“
Po kelionės buvo sukurtas filmas „Dingusi karta“ – pasakojimas apie tremtinio Mykolo Kasparavičiaus gyvenimą.
Intą L. Kasparė rado tokią, kokią paliko. Atrodė, jog laikas sustojęs. Stovėjo toje pačioje autobusų stotelėje, iš kurios važinėdavo į mokyklą. Stotelė tebebuvo neperdažyta.
Namas, kuriame gyveno, nugriautas, pastatyti daugiaaukščiai. Rado likusį kaimynų Kašubų namą – bakūžę.
„Šachtos užsidariusios, likusi tik viena. Viskas traukiasi, žmonės bando išvažiuoti. Miestelis nedidelis, dar šiek tik funkcionuoja, viskas nunykę, apleista, – sako L. Kasparė. – Vaikščiodama galvojau: ačiū, ačiū, ačiū tėvams, kad mane parvežė, kad nepasiliko ten gyventi.“
L. Kasparė tikėjosi Intoje pasimatyti su savo mokytoja, bet sužinojo, kad ji jau išvažiavusi gyventi į Belgorodą. Susitiko su jos sūnumi.
Kelionę į Intą L. Kasparė stengėsi aprašyti smulkiai, įspūdžius pavadino „Inta: „Jums tai patiks!“. Rašė galvodama, kad prisiminimai liks vaikams.
Apkeliautas pasaulis
„Mano likimas susiklostė taip, kad galėjau apkeliauti daugybę šalių“, – sako L. Kasparė.
Kelionių metas prasidėjo, kai 1991 metais tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute L. Kasparei buvo patikėta kurti užsienio ryšių skyrių – megzti ryšius su užsienio universitetais.
Entuziastingas darbas davė vaisių – aukštoji mokykla įsitraukė į tarptautinius projektus, gavo finansavimą iš Europos Sąjungos.
Pirmasis projektas buvo susijęs su neįgalių vaikų, turinčių specialių poreikių, mokymu bendrojo lavinimo mokyklose. Kitas projektas – socialinio darbuotojo rengimo, iki tol Lietuvoje nebuvo tokios pareigybės.
„Buvau viena iš tų, kurie ardė buvusį didelių specialiųjų mokyklų tinklą. Dirbau labai intensyviai, kur galėjau, ten važiavau – konferencijos, susitikimai įvairiose šalyse. Per tą laiką daug kas nutiko, iširo šeima. Mano draugas, olandas, labai mėgo keliones – kartu apkeliavome labai daug šalių. Vėliau prasidėjo ir kelionės su draugais.“
L. Kasparė vardija egzotiškų aplankytų šalių pavadinimus: Šri Lanka, Dominikos Respublika, Brazilija, Venesuela, Meksika, Malaizija, Madagaskaras, Seišeliai, Kuba, Mauricijus, Japonija...
Įdomiausios akimirkos, įspūdžiai liko užrašyti.
„Savęs neverčiu rašyti. Kelionėse rašau, jei turiu laiko ir noro. Įkvepia daugybė dalykų – pati šalis, mintis, kad draugams bus įdomu, kad kažką nekasdieniško papasakosiu.“
Daugiausia norisi papasakoti iš „keistų“ šalių. O ypatingas ryšys sieja su Portugalija – šioje šalyje neseniai dalyvavo dukters vestuvėse.
„Vandenynas, kalnai, vynas, neišlepę žmonės“, – vardija mėgiamos šalies privalumus L. Kasparė. Ir visiems rekomenduoja apsilankyti.
