Kelionė į save Švento Jokūbo keliu

Kelionė į save Švento Jokūbo keliu

Ke­lio­nė į sa­ve Šven­to Jo­kū­bo ke­liu

Šiau­lie­tė ti­ky­bos mo­ky­to­ja Da­nu­tė Kra­tu­kie­nė, įvei­ku­si 100 ki­lo­met­rų žy­gį, net neį­si­vaiz­da­vo, kad ga­lės vie­na nuei­ti dau­giau ne­gu 1 000 ki­lo­met­rų į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą Is­pa­ni­jo­je. Šven­to Jo­kū­bo ke­lią ji va­di­na sa­vo gy­ve­ni­mo pi­lig­ri­mi­ne ke­lio­ne. Apie ke­lią ji pa­sa­ko­ja tar­si pa­ki­lu­si nuo že­mės, įkvėp­ta ir įkve­pian­ti ki­tus. „Tai ke­lio­nė iš di­džio­sios rai­dės“, – sa­ko Da­nu­tė.

Pak­laus­ta ki­tų pi­lig­ri­mų, ko­dėl rin­ko­si šį ke­lią, ji at­sa­ky­da­vo: „Dar ne­ži­nau, tik­riau­siai, kai nuei­siu į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą, ra­siu at­sa­ky­mą“. Bet at­sa­ky­mą ra­do praė­jus ke­liems mė­ne­siams, ir jis bu­vo vi­sai ki­toks.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Pa­lin­kė­ji­mas, ku­ris iš­si­pil­dė

Su Da­nu­te Kra­tu­kie­ne su­si­ti­ki­mą pla­na­vo­me be­veik du mė­ne­sius: tiek veik­los, tiek sa­va­no­rys­tės ir tiek įsi­pa­rei­go­ji­mų. Šiau­lių Ju­liaus Ja­no­nio gim­na­zi­jos ti­ky­bos mo­ky­to­ja, kla­sės va­do­vė, Šiau­lių vys­ku­pi­jos Ka­te­che­ti­kos cent­ro va­do­vė, Edin­bur­go her­co­go tarp­tau­ti­nių ap­do­va­no­ji­mų pro­gra­mos (Do­fE) žy­gių va­do­vė, o dar kur­sai jau­na­ve­džiams ir – pa­si­ruo­ši­mas Pa­sau­lio jau­ni­mo die­noms Pa­na­mo­je!

Su­si­tin­ka­me tik grį­žus iš Pa­na­mos. Lai­min­ga ji pa­sa­ko­ja apie ypa­tin­gą pa­tir­tį mels­tis kar­tu su po­pie­žiu­mi Pran­ciš­ku­mi ir 700 tūks­tan­čių pi­lig­ri­mų iš vi­so pa­sau­lio. Kas­dien jau­tė Pa­na­mos žmo­nių nuo­šir­du­mą, ge­bė­ji­mą da­ly­tis tuo, ką tu­ri: duo­na, van­de­niu, ku­rio la­bai sto­ko­ja, na­mų ši­lu­ma, nors kai ku­riuo­se na­muo­se tik plūk­ta as­la, o kai kur pra­ban­gūs apar­ta­men­tai su ba­sei­nu ar tar­nų kam­ba­riais.

Bet Pa­na­ma – tik vie­na sto­te­lė il­ga­me ke­lio­nių są­ra­še. Jos di­džio­ji gy­ve­ni­mo sva­jo­nė ir ke­lio­nė – Šven­to Jo­kū­bo ke­lias. Iš­gy­ven­tas ir pa­tir­tas šir­di­mi.

Da­nu­tė ro­do kny­ge­lę, ku­rią auk­lė­ti­niai pa­do­va­no­jo at­si­svei­kin­da­mi su my­li­ma mo­ky­to­ja. Jo­je kiek­vie­nas pa­ra­šė, ką mo­ky­to­ja tu­rė­tų pa­da­ry­ti per 10 me­tų iki jų su­si­ti­ki­mo: nu­vyk­ti į ke­lio­nę krui­zi­niu lai­vu, ves­ti pa­mo­kas su pi­ža­ma, pa­gau­ti žu­vį žve­jo­jant su vy­ru, iš­si­mau­dy­ti po kriok­liu, nar­dy­ti su ak­va­lan­gu... O vie­na mer­gi­na pa­lin­kė­jo įveik­ti Šven­to Jo­kū­bo ke­lią.

„Aš sa­kiau: neį­ma­no­ma! – juo­kia­si Da­nu­tė. – Su jais esa­me žiū­rė­ję fil­mą „Ke­lias“, ku­ria­me pa­sa­ko­ja­ma is­to­ri­ja, kaip tė­vas ne­ša sū­naus, ku­ris žu­vo ta­me ke­ly­je, pe­le­nus iki pa­ties pa­sau­lio kraš­to. Sa­kiau, aš ga­liu tik pa­sva­jo­ti...“ Bet min­tis ne­pa­lei­do.

Li­kus ma­žiau ne­gu mė­ne­siui iki ke­lio­nės, ji už­si­sa­kė bi­lie­tus: iš Ry­gos į Lon­do­ną, iš Lon­do­no – į Pran­cū­zi­ją. Kir­tu­si Pran­cū­zi­jos ir Is­pa­ni­jos sie­ną, Irū­no mies­te su kup­ri­ne ant nu­ga­ros ir pi­lig­ri­mo pa­su išė­jo į sa­vo di­dį­jį ke­lią.

Sim­bo­liš­ki su­ta­pi­mai

– Ka­da pra­si­dė­jo jū­sų ke­lio­nė?

– Pra­dė­jau ke­lio­nę la­bai at­si­tik­ti­nai, ne­svars­ty­da­ma, ku­ri die­na tin­ka­miau­sia pra­džiai, bet taip nu­ti­ko, kad bu­vo lie­pos 13-o­ji, ma­no ma­mos gim­ta­die­nis. Tė­ve­liai do­va­no­ja gy­ve­ni­mą ir štai aš lei­džiuo­si į ke­lią, ku­ris lei­džia ap­mąs­ty­ti ma­no gy­ve­ni­mą, san­ty­kį su ar­ti­mai­siais, drau­gais ir pa­žįs­ta­mais, dė­ko­ti Die­vui už vi­sas do­va­nas ir ta­len­tus, pra­šy­ti už­ta­ri­mo ir at­si­pra­šy­ti už klai­das.

Bai­giau ke­lio­nę ir­gi la­bai sim­bo­liš­kai – į Sant­ja­go de Kom­pos­te­lą nuė­jau lie­pos 31 die­ną – 13 iš ki­tos pu­sės. Sa­ko­ma, Die­vas my­li tre­jy­bę, bū­damas pa­ts Tre­jy­bės san­ty­ky­je ir į jį pa­kvies­da­mas kiek­vie­ną iš mū­sų. Vi­są ke­lio­nę taip jau­čiau­si – tar­si Die­vas ve­da ma­ne už ran­kos. Ką ten ve­da! Ant ran­kų ne­ša!

Kai kal­bė­da­vau­si su pa­žįs­ta­mais, jie sa­ky­da­vo, kad neį­ma­no­ma taip grei­tai ei­ti ir įveik­ti šį ke­lią vos per 19-a die­nų, o aš juo­kau­da­vau: šven­ta­sis Jo­kū­bas tik­riau­siai ma­ne į ke­pu­rę įsi­me­tęs, o aš tik dai­rau­si kaip apuo­kas ir mė­gau­juo­si van­de­ny­no oši­mu, kal­nų gro­žiu, kai­me­lių su­bti­lu­mu, žmo­nių nuo­šir­du­mu.

Lie­pos 31-oji – šven­to­jo Ig­na­co Lo­jo­los die­na, jis yra vie­nas iš Is­pa­ni­jos glo­bė­jų. Kiek­vie­nas, nu­ke­lia­vęs Šv. Jo­kū­bo ke­lią bent 100 ki­lo­met­rų, ga­li pa­siim­ti ofi­cia­lų do­ku­men­tą Com­pos­te­lą apie įveik­tą ke­lią, po to vi­si pi­lig­ri­mai ren­ka­si Šv. Jo­kū­bo ka­ted­ro­je. Šio­je ka­ted­ro­je yra di­džiau­sias pa­sau­ly­je apei­gų smil­ky­tu­vas, va­di­na­mas Bo­ta­fu­mei­ro. Tą die­ną pi­lig­ri­mų šv. Mi­šio­se pa­ma­čiau įspū­din­gą vaiz­dą. Smil­ky­tu­vą tik iš­skir­ti­niais at­ve­jais įsiū­buo­ja aš­tuo­ni vy­rai, kol jis pra­de­da ju­dė­ti 25–30 met­rų spin­du­liu ir be­veik sie­kia ka­ted­ros skliau­tus.

– Į ke­lią išė­jo­te vie­na. Ar ne­jau­tė­te ne­ri­mo, kad bus per sun­ku?

– Tik­rai bu­vo drau­gų, ku­rie no­rė­jo ei­ti kar­tu, bet ap­si­spren­džiau ei­ti vie­na. Di­džiau­sias ne­ri­mas bu­vo dėl tų žmo­nių, ku­riuos pa­lie­ku, o dėl sa­vęs bu­vau la­bai ra­mi. Į vis­ką žvel­giau op­ti­mis­tiš­kai su ti­kė­ji­mu ir vil­ti­mi – vi­sa išei­na į ge­ra my­lin­tiems Die­vą. Net jei­gu su­si­lau­žy­siu ko­ją ar svei­ka­ta pa­blo­gės, ta­da iš­ban­dy­siu, kaip vei­kia Is­pa­ni­jo­je 112, ko­kia me­di­ci­ni­nė prie­žiū­ra, žmo­nių dė­me­sin­gu­mas.

Net jei­gu ne­baig­siu ke­lio – nie­kam ne­tu­riu nie­ko įro­di­nė­ti, tai – ma­no ke­lias, ma­no ke­lio­nė. Grį­šiu ki­tais me­tais pa­baig­ti. Su­ti­kau ne vie­ną žmo­gų, ku­ris ke­lią ei­na dve­jus, tre­jus, ket­ve­rius me­tus, nes tu­ri ri­bo­tą lai­ką. Ei­na šei­mo­mis, jų nuei­ti at­stu­mai ne­bū­na il­gi. Bet man no­rė­jo­si mė­gau­tis ke­liu, ja­me pra­leis­ti kuo il­giau.

– Kas ke­ly­je bu­vo sun­kiau­sia?

– Man ne­truk­dė nei lie­tus, nei sau­lė. Bu­vo ge­ra. Aš steng­da­vau­si išei­ti la­bai anks­ti – apie šeš­tą va­lan­dą ry­to jau bū­da­vau ke­ly­je. Tam­sa, ry­ti­nė ty­la ir po tru­pu­tį bun­dan­ti gam­ta, sau­lės pa­te­kė­ji­mas ir vie­nas ki­tas vie­ti­nis gy­ven­to­jas lei­do mė­gau­tis ra­my­be, pa­jus­ti gam­tos gro­žį ir Kū­rė­jo di­dy­bę.

Apie 12 va­lan­dą pra­si­dė­da­vo karš­tis, kai ku­rie pi­lig­ri­mai tuo lai­ku ke­lio­nę baig­da­vo, bet man karš­tis ne­truk­dė – va­sa­rą ir tu­ri bū­ti karš­ta!

Bu­vo die­nų, kai tek­da­vo bū­ti liū­ty­je, il­giau­siai lie­tus tę­sė­si aš­tuo­nias va­lan­das. Ei­ni vi­sas šla­pias, ba­tai kliuk­si, o šir­dy­je ge­ra, net ta­da at­ran­di, kuo džiaug­tis: bar­be­nan­čiais į grin­di­nį la­šais, sa­vo spar­tes­niu žings­niu, ma­žes­niu troš­ku­liu. Ei­ni, gie­di, dai­nuo­ji ir šyp­sai­si. Aiš­ku, ga­li ir nei­ti, bet ne­ži­nai, kas ta­vęs lauks ry­toj. Iš­moks­ti priim­ti vi­sa, kas tą die­ną nu­tin­ka.

Ei­ti vie­nai ne­bu­vo sun­ku. Pa­ma­tai ki­tą pi­lig­ri­mą, pa­si­svei­ki­ni, pa­si­kal­bi. Bu­vo nak­vy­nės vie­tų, kur bend­rai ga­min­da­vo­me mais­tą ir kal­bė­da­vo­mės iki de­šim­tos va­ka­ro, nes vė­liau ge­si­na­mos švie­sos, kad neuž­siš­vęs­tu­me dar ne­nuė­ję iki Sant­ja­go de Kom­pos­te­los.

Ke­lias pa­žy­mė­tas, be to, tu­rė­jau že­mė­la­pį, mo­bi­lią­ją pro­gra­mė­lę. Jei­gu bū­da­vo dvi ga­li­my­bės pa­si­rink­ti ke­lią, aš vi­sa­da rink­da­vau­si il­ges­nį ar su­dė­tin­ges­nį, man pa­tin­ka iš­šū­kiai. Ten at­ras­da­vau nau­jas pa­tir­tis, tai va­di­nu ma­lo­nės lai­ku.

Kas­dien – bent po 42 ki­lo­met­rus

– Ką apie sa­ve at­ra­do­te Šv. Jo­kū­bo ke­ly­je?

– Ši ke­lio­nė pir­miau­sia yra ke­lias į sa­ve. Aš pa­si­rin­kau ją ne kaip tu­ris­ti­nį ke­lią, o kaip pi­lig­ri­mys­tę.

Kai su­tik­da­vau ki­tus, daž­nai klaus­da­vau, ko­kiu tiks­lu jie ke­liau­ja. Žmo­nės at­sa­ky­da­vo la­bai skir­tin­gai. Vie­ni – kad su­stip­rin­tų drau­gys­tę, nes ke­liau­da­vo drau­gai, kar­tais po­ros, šei­mos, ar­ba vai­ki­nai – pa­tik­rin­ti fi­zi­nio pa­si­ren­gi­mo, ki­ti – pa­tu­ris­tau­ti, tre­ti ieš­ko­da­vo gy­ve­ni­mo pra­smės, pa­šau­ki­mo. Dar ki­ti mels­da­vo­si už sa­vo tau­tą, ša­lį, už tai­ką, lais­vę.

Aš daž­niau­siai at­sa­ky­da­vau, kad tik­riau­siai nuė­ju­si į Sant­ja­gą ten ra­siu at­sa­ky­mą. Praė­jus ke­liems mė­ne­siams aš tą at­sa­ky­mą at­ra­dau. Jis bu­vo vi­sai ki­tas. Tai bu­vo ma­nęs ruo­ši­mas tam tik­riems at­si­svei­ki­ni­mams ir nau­jiems at­ra­di­mams gy­ve­ni­me.

Pats gy­ve­ni­mas yra pi­lig­ri­mys­tė į Die­vo na­mus. Tu kiek­vie­ną die­ną at­si­ke­li su iš­šū­kiu, ką rink­tis – gė­rį ar blo­gį? Kaip la­biau my­lė­ti, at­leis­ti ir bū­ti žmo­gu­mi. Tik­riau­siai ta ke­lio­nė ir mo­kė nau­jai pa­žvelg­ti į tai, kas ma­no gy­ve­ni­me svar­biau­sia.

Ke­lio­nė­je iš­mo­kau daug pa­mo­kų – pir­miau­sia dė­ko­ti, pa­ste­bė­ti smulk­me­nas, priim­ti dos­nu­mą, da­lin­tis su ki­tais džiaugs­mu, ža­vė­tis gam­ta, mo­kiau­si ir nuo­lan­ku­mo bei pa­pras­tu­mo.

Vi­sa, ko tau rei­kia, tel­pa 8 ki­log­ra­mų kup­ri­nė­je.

– Kaip at­ro­dė jū­sų die­nos ru­ti­na?

– Iš va­ka­ro pa­da­ry­da­vau na­mų dar­bus – tai ki­tos die­nos pla­nas. Pa­si­žiū­rė­da­vau, ko­kias vie­tas ga­lė­čiau ap­lan­ky­ti, ko­kius mies­te­lius praei­siu, kiek kop­siu į kal­nus, kur ap­si­sto­siu. Per die­ną vi­du­ti­niš­kai nuei­da­vau apie 46 ki­lo­met­rus, dau­giau­sia nuė­jau 62 ki­lo­met­rus. Dar ir da­bar tai skam­ba ne­rea­liai.

Vi­sų pi­lig­ri­mų die­nos la­bai pa­na­šios. Ry­ti­nė ruo­ša, ke­lia­vi­mas, pie­tūs, ap­si­sto­ji­mas nak­vy­nės na­muo­se, tvar­ky­ma­sis, va­ka­rie­nė, na­mų dar­bai ir mie­gas. Ma­no die­ną pa­pil­dė ry­te ro­ži­nio mal­da iki sau­lės pa­te­kė­ji­mo, die­ną – Šven­tojo Raš­to, mo­ky­mų klau­sy­mas. Po pie­tų – mu­zi­ka, dai­nos, gies­mės, taip pat ir ty­los lai­kas. Ži­no­ma, mau­dy­nės van­de­ny­ne, poil­sis kal­nuo­se ar ki­to­je gra­žio­je vie­to­je.

Bu­vo sma­gus nu­ti­ki­mas: aš gie­du sau iš vi­sos šir­dies ir gir­džiu, kaž­kas pri­ta­ria. O ten ei­na is­pa­nas die­du­kas. Aš už­ve­du, jis ati­ta­ria, jis už­ve­da – aš pra­tę­siu: trau­kia­me kaip su­si­ta­rę – kai ku­rios gies­mės yra ži­no­mos vi­sa­me pa­sau­ly­je. Po to mie­lai vie­nas ki­tam pa­mo­ja­vo­me ir be žo­džių iš­si­sky­rė­me.

Aš sten­giau­si gy­ven­ti pi­lig­ri­mi­ne dva­sia. Taip, ga­li nu­si­pirk­ti pa­tį so­čiau­sią keps­nį, bet no­rė­jau pa­jus­ti ir ne­pri­tek­lių, išuos­ti duo­nos kva­pą, mė­gau­tis obuo­lio kąs­niu.

Di­des­nia­me mies­te­ly­je ap­si­sto­ju­si išei­da­vau pa­si­vaikš­čio­ti. Di­de­lis džiaugs­mas, jei­gu pa­vyk­da­vo švęs­ti šv. Mi­šias.

Nak­vy­nės al­ber­gė­se kai­nuo­da­vo 6, 8, 12 eu­rų ar­ba už au­ką. Išs­kir­ti­nė pa­tir­tis – la­bai sve­tin­gos šei­mi­nin­kės is­pa­nės Mon­sės na­muo­se, ku­ri pi­lig­ri­mus prii­ma ne­mo­ka­mai. Pir­ma­sis aukš­tas skir­tas pi­lig­ri­mams, o ji gy­ve­na ant­ra­me aukš­te. Bu­vau su­ža­vė­ta jos dos­nu­mo ir vai­šin­gu­mo. Pa­ga­mi­no va­ka­rie­nę, pa­ruo­šė pus­ry­čius, lei­do nau­do­tis vis­kuo, kas yra jos na­muo­se. Išei­da­ma su­pran­ti, kad tai, ką ji tau pa­do­va­no­jo, neį­kai­no­ja­ma, tai di­džiu­lė mei­lė ar­ti­mam. Net dvi­gu­bai di­des­nė pa­lie­ka­ma au­ka neat­ly­gi­na to dė­me­sio, ku­rį ji pa­ro­dė.

Esu į al­ber­gę atė­ju­si ir šeš­tą va­lan­dą va­ka­re, ta­da te­ko mie­go­ti ant že­mės. Pa­la­pi­nės ne­si­ne­šiau, bet ne­šiau­si ki­li­mė­lį, nes tu­rė­jau sva­jo­nę vie­ną nak­tį mie­go­ti po at­vi­ru dan­gu­mi. Tik nak­ti­mis la­bai daž­nai li­jo, to­dėl tos sva­jo­nės neį­gy­ven­di­nau, bet yra vil­tis, kad kaž­ka­da ji taps rea­ly­be.

– Vėl ruo­šia­tės ei­ti Šv. Jo­kū­bo ke­liu?

– Bi­jau drą­siai sva­jo­ti, nes sva­jo­nės pil­do­si. Yra ne vie­nas ke­lias, no­rė­tų­si juos iš­ban­dy­ti: gal­būt tra­di­ci­nį pran­cū­ziš­ką­jį ke­lią, po­rtu­ga­liš­ką­jį, gal­būt ki­tą. Kiek­vie­nas ke­lias pa­do­va­no­ja vis ki­tą pa­tir­tį.

– Ke­lio­nė­je ra­šė­te die­no­raš­tį, ar jį da­bar pa­skai­to­te?

– Tas lai­kas, ku­ris yra mū­sų šir­dies lai­kas, jo ne­ga­li­ma pa­mirš­ti. O die­no­raš­tis ir nuo­trau­kos, tai su­stab­dy­tos aki­mir­kos, pa­tir­tys, ku­rios iki šios die­nos su­tei­kia la­bai daug džiaugs­mo. Kai žvel­giu į tas nuo­trau­kas, jos man to­kios gra­žios. Džiaugs­mo, ra­my­bės ir švy­tė­ji­mo neį­ma­no­ma pa­slėp­ti.

Žy­giai do­va­no­ja daug at­ra­di­mų

– Jūs or­ga­ni­zuo­ja­te žy­gius ir moks­lei­viams, esa­te Edin­bur­go her­co­go tarp­tau­ti­nių ap­do­va­no­ji­mų pro­gra­mos (Do­fE) žy­gių va­do­vė. Ko­dėl žy­giai to­kie svar­būs žmo­gui?

– Jau­nas žmo­gus žy­giuo­se ga­li kel­ti sa­vo ta­pa­tu­mo, pa­šau­ki­mo pra­smės klau­si­mus, ga­li pa­žin­ti sa­ve: koks aš esu, kai man sun­ku, kai esu pa­var­gęs, ar ga­liu ki­tą pa­ste­bė­ti, ar pa­sku­ti­nį šo­ko­la­do ga­ba­lė­lį ga­liu pa­da­lin­ti į dvi da­lis, ar nu­si­su­kęs pa­ts su­val­gy­ti?

Žy­gy­je tu su­ren­ki sa­ve, iš ga­ba­lė­lių su­si­da­rai bend­rą vaiz­dą. Kol esi pa­to­giai ant so­fos įsi­tai­sęs, ga­li sa­ve la­bai gra­žiai api­bū­din­ti: esu mie­las, pa­slau­gus, drau­giš­kas – vi­sas asor­ti­men­tas gra­žių sa­vy­bių. Bet po žy­gių tą klau­si­mą rei­kė­tų dar kar­tą pa­kar­to­ti: koks aš esu, kai pa­ti­riu ne­pa­to­gu­mus, kai ma­tau ki­tą ša­lia sa­vęs? Ar esu toks pat mie­las, pa­slau­gus ir drau­giš­kas?

Žy­giai iš­mo­ko džiaug­tis ma­žais da­ly­kais, pa­ste­bė­ti gam­tą, at­si­trauk­ti nuo tech­no­lo­gi­jų pa­sau­lio, pa­kel­ti akis į dan­gų. O jei­gu tai yra ir ti­kė­ji­mo ke­lio­nė, ji pa­de­da at­sa­ky­ti į gi­lu­mi­nius klau­si­mus: ko­kia ma­no gy­ve­ni­mo pra­smė, ką man reiš­kia ti­kė­ti ir pa­si­ti­kė­ti, dėl ko aš čia esu, ką man reiš­kia ki­tas žmo­gus, kaip prii­mu sun­ku­mus ar už juos mo­ku dė­ko­ti, kaip už gy­ve­ni­mo pa­tir­tį.

– Ar ne­bi­jo jau­ni­mas tų žy­gių, į ku­riuos jūs ei­na­te, apie ku­riuos taip įkve­pian­čiai kal­ba­te?

– Vie­ni sa­ko – taip iš­šū­kiams, ki­ti no­ri sau­ges­nio va­rian­to. Bet vi­si gau­na di­džiu­les pa­mo­kas.

Do­fE žy­giuo­se ne­ga­li­ma nau­do­ti na­vi­ga­ci­jos prie­mo­nių, jau­nuo­liai tu­ri pa­tys iš­mok­ti skai­ty­ti že­mė­la­pį, ap­ra­šy­ti marš­ru­tą, iš­si­kel­ti tiks­lą, ne­ga­li tu­rė­ti te­le­fo­no ar pra­šy­ti ap­lin­ki­nių pa­gal­bos, tu­ri mo­kė­ti už­kur­ti lau­žą, pa­sta­ty­ti pa­la­pi­nę, pa­si­ga­min­ti mais­tą. Žy­giuo­se su­grįž­ti prie žmo­giš­ko bend­ra­vi­mo prie lau­žo gam­tos ap­sup­ty­je.

Ban­do­ma­ja­me žy­gy­je ste­biu, kaip jiems se­ka­si, už­duo­du la­bai daug klau­si­mų, lei­džiu jiems ieš­ko­ti at­sa­ky­mų, ku­riu si­tua­ci­jas. Tai pa­si­ruo­ši­mas vi­siš­kai sa­va­ran­kiš­kai veik­ti kva­li­fi­ka­ci­nia­me žy­gy­je. Ja­me kar­tu su ver­tin­to­ju ste­bi­me, kaip se­ka­si jau­ni­mui. Kar­tais ten­ka sė­dė­ti krū­muo­se ir ne­ri­mau­ti, jei­gu vė­luo­ja bent 5 mi­nu­tes, kar­tu su jais džiū­gau­ti, iš­gir­dus ver­tin­to­jo žo­džius: „Žy­gis įskai­ty­tas“.

– Ar žy­giai kei­čia ir jus, ar Šv. Jo­kū­bo ke­lias pa­kei­tė?

– Tik­riau­siai taip. Iš­mok­tos pa­mo­kos man yra auk­so ver­tės. Me­tų ei­go­je sa­vęs la­bai daug iš­da­li­nu. Esi pa­šauk­tas ne dėl sa­vęs nu­gy­ven­ti gy­ve­ni­mą. Atei­na lai­kas su­rink­ti sa­ve, pa­si­trauk­ti į ty­lą, mal­dą, kad vėl su džiaugs­mu ei­tum į prie­kį. Šv. Jo­kū­bo ke­lias man lei­do su­rink­ti sa­ve, „pe­rins­ta­liuo­ti“ šir­dies pro­gra­mą, iš­trin­ti ken­kė­jiš­kus vi­ru­sus, pa­krau­ti ele­men­tus.

Ke­lio­nė­je net ry­šys su ar­ti­mai­siais ta­po stip­res­nis. Kiek­vie­ną die­ną sten­gie­si pa­skam­bin­ti jiems ir pa­si­da­ly­ti tuo, kuo gy­ve­nai, ką su­ti­kai, apie ką sva­jo­jai ir priim­ti jų pa­si­da­li­ji­mą.

– Ke­lio­nė­je tu­rė­jo­te stip­rų už­nu­ga­rį – sa­vo ti­kė­ji­mą. Ką pa­tar­tu­mė­te žmo­gui, ku­ris nė­ra toks stip­rus ti­kė­ji­mu, bet no­rė­tų ei­ti Šv. Jo­kū­bo ke­liu ir ne­si­ryž­ta?

– Jei­gu atei­na sva­jo­nė į ta­vo šir­dį, tik­riau­siai tu­ri leis­ti sva­jo­nei skris­ti ir pa­kil­ti, tap­ti rea­ly­be.

Ti­kė­ji­mas – do­va­na, ku­rią ne vi­sa­da gau­ni pir­mo­jo gim­ta­die­nio pro­ga ar­ba ne vi­sa­da prii­mi. Kar­tais Vieš­pats pa­ren­ka keis­čiau­sias ap­lin­ky­bes, ka­da ti­kė­ji­mas pa­ža­di­na mus iš snau­du­lio. Mėgs­tu sa­ky­ti, kad kar­tais ir asi­lui bliau­nant įvyks­ta at­si­ver­ti­mas. Jei­gu žmo­gus ieš­ko gi­lu­mi­nių da­ly­kų, ma­nau, Die­vas ruo­šia dir­vą, tik lai­ko klau­si­mas, ka­da žmo­gus at­vers sie­los du­ris.

Mes vi­si trokš­ta­me pa­na­šių da­ly­kų: lai­mės, mei­lės, pra­smės, gy­ve­ni­mo pil­nat­vės. Kar­tais gy­ve­ni­me tu­ri praei­ti daug ke­lių ir klyst­ke­lių, su­tik­ti daug įvai­riau­sių žmo­nių ir iš­gy­ven­ti pa­tir­čių, kol at­ran­di tik­rą­jį ke­lią. Ti­kė­ji­mas, ma­nau, su­tei­kia pra­smę, vil­tį, ra­my­bę ir be­ga­li­nį džiaugs­mą.

– Ir išė­jęs tu­ris­tas su­grįš pi­lig­ri­mu?

– Bū­tų pui­ku! Mes nie­ka­da ne­grįž­ta­me to­kie pa­tys, jei­gu prii­ma­me iš­šū­kį. Vyks­ta virs­mas mū­sų vi­du­je. Tą pa­tį ga­lė­tų pa­sa­ky­ti žmo­nės, iš­gy­ve­nę skau­džią ne­tek­tį ar­ba li­gą. Jei­gu Šv. Jo­kū­bo ke­lias tau ga­li bū­ti virs­mas, tik­riau­siai nie­ka­da ne­grį­ši toks pat, koks išė­jai.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Kai drau­gai klau­sia, ko­dėl rei­kė­jo taip grei­tai ei­ti, Da­nu­tė Kra­tu­kie­nė at­sa­ko: „Man ėji­mas bu­vo toks džiaugs­mas, toks ma­lo­nu­mas, kad ne­ga­lė­jau su­sto­ti!“

As­me­ni­nės nuo­tr.

Pir­mo­ji ke­lio­nės die­na. Pi­lig­ri­mo pa­sas – ran­ko­se. Da­nu­tė Kra­tu­kie­nė pa­si­rin­ko šiau­ri­nį Šv. Jo­kū­bo ke­lią, ku­ris yra sun­kes­nis, bet ma­žiau žmo­nių. Apie 75 pro­cen­tai pi­lig­ri­mų ren­ka­si ki­tą, va­di­na­mą­jį pran­cū­ziš­ką­jį ke­lią.

Da­nu­tė Kra­tu­kie­nė šyp­so­si, kad ke­lio­nę įvei­kė ne su žy­gio ba­tais, o su sa­vo bė­gi­mo ba­te­liais ir san­da­lais. Vie­nas iš jos pa­ta­ri­mų, ku­ris ga­li pra­vers­ti ke­liau­to­jams – ko­jas pa­si­tep­ti kre­mu, kad są­ly­tis su ba­tu bū­tų sli­des­nis, o san­da­lus au­tis tik su ko­ji­nė­mis.

Vi­są ke­lio­nę į pi­lig­ri­mo pa­są bu­vo de­da­mi Šv. Jo­kū­bo ke­lią liu­di­jan­tys ant­spau­dai. 815 km iki Sant­ja­go de Kom­pos­te­los, plius ke­lias iki van­de­ny­no – iš vi­so dau­giau ne­gu 1 000 nuei­tų ki­lo­met­rų.