Kelionė į lietuvininkų žemę

Kelionė į lietuvininkų žemę

Ke­lio­nė į lie­tu­vi­nin­kų že­mę

32-ąjį pa­va­sa­rį gru­pė Šiau­lių kraš­to žmo­nių bei ke­le­tas pa­ne­vė­žie­čių va­žia­vo ap­lan­ky­ti Ma­žo­sios Lie­tu­vos, pa­gerb­ti Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio, su­si­tik­ti su lie­tu­viais, gy­ve­nan­čiais ir dir­ban­čiais Ka­li­ning­ra­do sri­ty­je. Ke­lio­nei tra­di­ciš­kai su­bū­rė ne­pails­tan­ti K. Do­ne­lai­čio drau­gi­jos Šiau­lių sky­riaus pir­mi­nin­kė Izo­li­na Na­ta­li­ja Lin­gie­nė.

Jur­gi­ta JUŠ­KE­VI­ČIE­NĖ

jurgita@skrastas.lt

Ke­liau­ja ne tuš­čio­mis

Anks­ty­vą pa­sku­ti­nio ge­gu­žės šeš­ta­die­nio ry­tą skve­re­ly­je Šiau­liuo­se ren­ka­si ke­liau­to­jai – kas pir­mą kar­tą, o kas ir dau­giau kaip dvi­de­šim­tą. Vie­ni iš­ti­ki­miau­sių ke­lio­nių da­ly­vių – Bo­les­lo­vas Veng­rys ir Da­lia Ba­ja­rū­nie­nė.

„Ma­nęs vy­ras klau­sia: „Ko tu ten va­žiuo­ji, ko tu ten dar ne­ma­čius?“ – šyp­so­si be­veik kas­met į Tol­min­kie­mį vyks­tan­ti gy­dy­to­ja Liu­da Gra­ži­na Be­ke­rie­nė.

Trau­kia ir kraš­tas, ir žmo­nės, su ku­riais su­si­tin­ka ke­lio­nės me­tu.

Ke­liau­to­jų pri­sė­da pil­nas au­to­bu­sas – 50 žmo­nių: nuo jau­ni­mo iki sen­jo­rų, įvai­riau­sių pro­fe­si­jų.

I. Lin­gie­nė šyp­so­si, kad pa­tek­ti į ke­liau­to­jų gre­tas nė­ra taip pa­pras­ta, yra di­de­lė kon­ku­ren­ci­ja. Pir­me­ny­bė su­tei­kia­ma K. Do­ne­lai­čio drau­gi­jos na­riams.

Or­ga­ni­za­to­rei no­rė­tų­si, kad į ke­lio­nę vyk­tų dau­giau jau­ni­mo, kad jis su­si­pa­žin­tų su K. Do­ne­lai­čio, Liud­vi­ko Rė­zos, Mar­ty­no Maž­vy­do, Ima­nue­lio Kan­to kraš­tu. I. Lin­gie­nė ap­gai­les­tau­ja, kad šie­met dvi Šiau­lių uni­ver­si­te­to stu­den­tės li­tua­nis­tės bu­vo pri­vers­tos at­si­sa­ky­ti ke­lio­nės, nes per­nai 11 eu­rų kai­na­vu­si vi­za šie­met pa­bran­go iki 30 eu­rų.

Ke­lio­nės šie­met ne­pa­rė­mė Šiau­lių mies­to sa­vi­val­dy­bė. I. Lin­gie­nei te­ko ieš­ko­ti ki­tų rė­mė­jų. Pu­sę ke­lio­nės iš­lai­dų pa­den­gė „Šiau­lių kraš­tas“.

Ke­liau­nin­kai tra­di­ciš­kai „ap­si­gink­la­vę“ kaup­tu­kais, grėb­liais, dal­giais, mai­šais šiukš­lėms, pirš­ti­nė­mis. Ve­ža­si ir gė­lių. Vie­nas pa­so­dins prie baž­ny­tė­lės, ku­rio­je ku­ni­ga­vo K. Do­ne­lai­tis, ki­tos skir­tos lie­tu­vy­bę Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je puo­se­lė­jan­tiems žmo­nėms. Mai­šas „Rū­tos“ sal­dai­nių – kon­cer­tuo­ti į Tol­min­kie­mį at­va­žiuo­jan­tiems vai­kams, šūs­nis lei­dyk­los „Sau­lės del­ta“ kny­gų – do­va­na pir­mą kar­tą ke­liau­jan­tiems ir iš­ti­ki­miems K. Do­ne­lai­čio kraš­to lan­ky­to­jams.

Pro de­be­sis iš­len­da sau­lė. Die­na ža­da bū­ti gra­ži. Ne pir­mą kar­tą ke­liau­jan­tie­ji sa­ko, kad šią die­ną be­veik vi­sa­da bū­na ge­ras oras.

Dvi su pu­se va­lan­dos ke­liau­ja­me iki Ky­bar­tų, dar pu­sant­ros už­trun­ka­me pa­sie­ny­je (pa­ty­rę ke­liau­to­jai ti­ki­na, kad už­gai­šo­me la­bai trum­pai) ir pa­ga­liau mes Ma­žo­jo­je Lie­tu­vo­je.

Gra­ži tra­di­ci­ja

I. Lin­gie­nė pir­mą kar­tą į Tol­min­kie­mį nu­vy­ko 1986 me­tų pa­va­sa­rį. Į ke­lio­nę ją pa­kvie­tė pusb­ro­lis moks­lų dak­ta­ras Sau­lius Bu­čas, ku­ris ta­me kraš­te jau bu­vo lan­kę­sis ne kar­tą.

„Tai bu­vo nuo­sta­bi ke­lio­nė, ku­rio­je su­si­pa­ži­nau ir su­si­ža­vė­jau pa­gy­ve­nu­sia mo­te­ri­mi Ely­te. Ji be ga­lo nuo­šir­džiai bend­ra­vo su mu­mis, ir man tai bu­vo ge­ra pa­mo­ka, kaip rei­kia tar­nau­ti žmo­gui, o ne bū­ti pa­si­kė­lu­siam į pui­ky­bę“, – pri­si­me­na Izo­li­na.

Ki­tą pa­va­sa­rį jau pa­ti I. Lin­gie­nė pra­dė­jo bur­ti gru­pę, no­rin­čių­jų nu­va­žiuo­ti į Tol­min­kie­mį. Krei­pė­si į Šiau­lių in­ži­nie­rių na­mų va­do­vą Vac­lo­vą Ving­rą, ku­ris mie­lai su­ti­ko skir­ti de­vy­nių vie­tų mik­roau­to­bu­są ke­lio­nei.

Taip ke­lio­nė kiek­vie­ną pa­va­sa­rį į Ka­ra­liau­čiaus sri­tį pa­ma­žu ta­po tra­di­ci­ja. Ke­liau­to­jų ra­tas plė­tė­si, au­to­bu­są skir­da­vo tai vie­na, tai ki­ta Šiau­lių įmo­nė ar or­ga­ni­za­ci­ja.

Pir­mai­siais me­tais nuo­la­ti­niai ke­lio­nių da­ly­viai bu­vo Šiau­lių „Ra­sos“ pro­gim­na­zi­jos me­no ko­lek­ty­vo „Čiu­tu­lis“, In­ži­nie­rių na­mų cho­ro, Šiau­lių ka­me­ri­nio cho­ro „Bi­čiu­liai“ na­riai, Gin­kū­nų mo­kyk­los mo­ky­to­jai ir moks­lei­viai, ki­ti Šiau­lių kraš­to žmo­nės. Po tal­kos Tol­min­kie­my­je, šiau­lie­čiai su­reng­da­vo kon­cer­tą.

Šak­nys

Da­bar jau ke­lin­ti me­tai iš ei­lės pa­sku­ti­nį ge­gu­žės šeš­ta­die­nį į Tol­min­kie­mį su­si­ren­ka lie­tu­viš­kų šak­nų tu­rin­tys moks­lei­viai iš vi­sos Ka­li­ning­ra­do sri­ties.

Šį kar­tą at­vy­ko apie 90 vai­kų. Po baž­ny­čios skliau­tais skam­bė­jo lie­tu­viš­kos ei­lės, nors ir su ru­siš­ku ak­cen­tu, bet raiš­kiai, su in­to­na­ci­ja ir ge­ra nuo­tai­ka. Ki­taip su­skam­bė­jo ir lie­tu­vių liau­dies dai­nos, at­lie­ka­mos sla­viš­ku tem­pe­ra­men­tu. Aud­rin­giau­sių ap­lo­dis­men­tų nu­si­pel­nė sod­raus bal­so at­li­kė­jas iš ko­lek­ty­vo „Ma­lū­nė­lis“, su­dai­na­vęs lie­tu­vių liau­dies dai­ną „Leisk man, tė­ve­li, žir­gu­žio gir­dyt“.

Ko­lek­ty­ve „Ma­lū­nė­lis“ mu­zi­kuo­ja per 30 lie­tu­vių tau­ty­bės vai­kų. Iš vi­so Ka­ra­liau­čiu­je yra sep­ty­ni lie­tu­viš­ki vai­kų me­no mė­gė­jų ko­lek­ty­vai.

Kad vai­kai į šven­tę ne va­ru at­va­ry­ti, o mė­gau­ja­si tuo, ką da­ro, liu­di­jo tai, kad kon­cer­to me­tu dė­me­sin­gai klau­sė­si vie­ni ki­tų, plo­jo ir lin­ga­vo į tak­tą.

Jau­nuo­sius at­li­kė­jus I. Lin­gie­nė ap­da­li­jo tau­ti­nė­mis juos­te­lė­mis.

Ka­ra­liau­čiaus sri­ties lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­kas Alek­sas Bar­t­nin­kas dė­ko­jo mo­ky­to­jams, ku­rie mo­ko vai­kus lie­tu­vių kal­bos, ei­lė­raš­čių, dai­nų, nes tai nė­ra leng­va. Vai­kai ne vi­sa­da su­pran­ta tai, ką dek­la­muo­ja ar dai­nuo­ja, pra­šo mo­ky­to­jų, ar­ti­mų­jų iš­vers­ti.

„Dau­gu­ma šių vai­kų gi­mę miš­rio­se šei­mo­se ir lie­tu­viš­kai na­muo­se ne­šne­ka, bet lie­tu­vių kal­bos ir et­ni­nės kul­tū­ros mo­ky­mo, ug­dy­mo po­rei­kis mū­sų kraš­te yra, ir ti­ki­mės, kad Lie­tu­vos ins­ti­tu­ci­jos, vi­suo­me­ni­nės or­ga­ni­za­ci­jos, pa­pras­ti žmo­nės mums skirs dau­giau dė­me­sio“, – sa­kė A. Bart­nin­kas ir pa­si­džiau­gė, kad šiau­lie­čiai ne­pa­mirš­ta šio kraš­to ir kas­met ap­si­lan­ko.

Kas­met A. Bart­nin­kas jau­nie­siems lie­tu­vai­čiams, lie­tu­viš­kų me­no ko­lek­ty­vų na­riams or­ga­ni­zuo­ja sto­vyk­lą Šven­to­jo­je. Į ją pa­kon­cer­tuo­ti nu­vyks­ta ir „Bi­čiu­lių“ cho­ras, per­nai vai­kams ei­les skai­tė Vals­ty­bi­nio Šiau­lių dra­mos teat­ro ak­to­rius Vla­das Ba­ra­naus­kas.

Tal­ka

I. Lin­gie­nė pri­si­me­na pir­mas ke­lio­nes į Tol­min­kie­mį. Na­pa­leo­no Kit­kaus­ko rū­pes­čiu bu­vo at­sta­ty­ta baž­ny­čia (baig­ta 1979 me­tais), įkur­tas K. Do­ne­lai­čio me­mo­ria­li­nis mu­zie­jus. Prie pat baž­ny­čios ap­lin­ka bu­vo tvar­ko­ma, pa­so­din­ta gė­lių, bet to­lė­liau – brūz­gy­nai, žo­lė iki ke­lių.

Vie­nos ke­lio­nės me­tu be­brai­dy­da­ma po aukš­tą žo­lę Izo­li­na už­kliu­vo už kaž­ko­kio ak­mens. Ati­džiau įsi­žiū­rė­ju­si pa­ma­tė, kad tai – ant­ka­pis. Pa­si­ro­do, už­žė­lu­si vie­ta bu­vo se­nos ka­pi­nai­tės. „Drau­gai jas pa­skui pa­va­di­no Izo­li­nos ka­pi­nai­tėm“, – juo­kia­si mo­te­ris.

Ki­tos ke­lio­nės me­tu šiau­lie­čiai at­si­ve­žė dal­gių, pjūk­lų, grėb­lių, kaup­tu­kų ir puo­lė tvar­ky­ti ka­pi­nai­čių, ap­so­di­no jas gė­lė­mis. Nuo ta­da kas­met tvar­ko ka­pe­lius, už­de­ga žva­ku­čių.

Šie­met tal­ki­nin­kams bu­vo ne­daug dar­bo. Baž­ny­čios ap­lin­ka bu­vo tvar­kin­gai nu­šie­nau­ta, gė­ly­nai nu­ra­vė­ti, net iš­kirs­ta ke­le­tas se­nų me­džių, krū­mų, dėl to nuo baž­ny­čios kal­ne­lio at­si­vė­rė Tol­min­kie­mio pa­no­ra­ma. Šiau­lie­čiams be­li­ko tik ap­so­din­ti ka­pus at­si­vež­to­mis va­sa­ri­nė­mis gė­lė­mis.

I. Lin­gie­nė sa­ko, kad per tuos tris de­šimt­me­čius kei­tė­si ir vi­so kraš­to vaiz­das.

„Anks­čiau tai bu­vo la­bai ap­žė­lęs, ap­leis­tas kraš­tas. Tik gal prieš 15 me­tų nau­jie­ji ru­sai pra­dė­jo įdir­bi­nė­ti že­mę. Po tru­pu­tė­lį jau ir so­dy­bos gra­žė­ja“, – pa­ste­bi Izo­li­na.

Va­žiuo­jant marš­ru­tu Sta­lu­pė­nai (Nes­te­ro­vas) – Tol­min­kie­mis (Čis­ty­je Pru­dy) – Gum­bi­nė (Gu­se­vas) – Til­žė (So­viets­kas) vie­to­mis gel­to­nuo­ja rap­sų jū­ros, o vie­to­mis – ap­leis­ti lau­kai, ku­riuos bai­gia at­si­ka­riau­ti gam­ta. Dau­gy­bė ba­lų, eže­rė­lių, pel­ku­čių. Už­tat gand­rams čia tik­ras ro­jus. Nie­kur ki­tur tur­būt ne­pa­ma­ty­si­te tiek gand­ra­liz­džių ir gand­rų kaip Ka­ra­liau­čiaus kraš­te. Švie­žiai suar­tas lau­kas net bal­tuo­ja nuo gand­rų gau­sos. Kaž­kas au­to­bu­se svars­to: „Gal čia jau su jau­nik­liais?“ „Ko­kie jau­nik­liai ge­gu­žę?“ – už­gin­či­ja ki­tas bal­sas.

Va­sa­rai per­si­ver­tus į ant­rą pu­sę gand­rų bū­rys bus dvi­gu­bai di­des­nis.

Šven­tė

Pa­ke­liui į Gum­bi­nę už­su­ka­me į K. Do­ne­lai­čio gim­tuo­sius Laz­dy­nė­lius. Mi­nint ra­šy­to­jo 275 me­tų ju­bi­lie­jų 1989-ai­siais čia bu­vo pa­so­din­ta 275 ąžuo­liu­kų gi­rai­tė. Da­bar ąžuo­liu­kai jau ge­ro­kai pa­si­stie­bę, su­si­py­nę ša­ko­mis.

1992 me­tais N. Kit­kaus­ko rū­pes­čiu pa­sta­ty­tas pa­mink­li­nis ak­muo. Prie jo fo­tog­ra­fė Bi­ru­tė Mus­nec­kie­nė I. Lin­gie­nei įtei­kia do­va­ną – pluoš­tą fo­tog­ra­fi­jų, pri­me­nan­čių apie ke­lio­nes į šį kraš­tą.

Gum­bi­nė­je pa­sku­ti­nį ge­gu­žės šeš­ta­die­nį šven­čia­ma mies­to šven­tė. Įva­žia­vus į mies­tą pa­si­tin­ka šven­ti­nis šur­mu­lys, mu­zi­ka. Trum­pam su­si­bu­ria­me bend­rai nuo­trau­kai prie K. Do­ne­lai­čio pa­mink­lo ir pa­sklin­da­me po mies­tą. Kas į vais­ti­nę, kas į mu­gę mies­to cent­re, kas į pre­ky­bos cent­rą.

Vie­nas iš ke­liau­to­jų įspė­ja: „Ka­dan­gi vyks­ta šven­tė, mies­to cent­re al­ko­ho­lio ne­nu­si­pirk­si­te.“

Už­su­ka­me į įvai­rių pre­kių krau­tu­vę. Ap­žiū­ri­nė­da­mos pre­kes su bend­ra­ke­lei­ve nu­si­ste­bi­me, kad bran­gu. „Ne­gi pas jus pi­giau? – taip pat nu­si­ste­bi par­da­vė­ja. – Bu­vom per­nai pas jus, la­bai iš­si­lei­dom. Ma­nau, kad prie li­to jūs ge­riau gy­ve­not.“

Ry­šiai

Daug me­tų šiau­lie­čiai vež­da­vo lie­tu­viš­kų kny­gų į Mar­ty­no Maž­vy­do gim­ti­nę Ra­gai­nę (Ne­ma­ną), kur prie baž­ny­čios bu­vo įsi­kū­ru­si lie­tu­vių bend­ruo­me­nės bib­lio­te­ka. Bet pa­tal­pos bu­vo ne­re­mon­tuo­tos, drėg­nos, ir dau­ge­lis kny­gų pra­žu­vo.

Prie baž­ny­čios su­sto­jo­me ir šį kar­tą. Keis­tas pa­sta­tas iš išo­rės res­tau­ruo­tas. Vie­na­me ga­le įsi­kū­ru­si sta­čia­ti­kių cerk­vė, ki­ta­me ga­le sek­ma­die­niais vyks­ta ka­ta­li­kiš­kos pa­mal­dos, per vi­du­rį – siau­bin­gai vi­du­je ap­leis­tas dviaukš­tis bend­ra­bu­tis, pir­ma­me aukš­te dar įsi­kū­ru­si dė­vė­tų rū­bų ir nau­do­tų daik­tų krau­tu­vė­lė bei ke­lios ki­tos įstai­gos. Ža­da­ma, kad pa­sta­te at­si­ras vie­tos ir nau­jai lie­tu­viš­kai bib­lio­te­kai.

Kaž­ka­da ne­to­li šios baž­ny­čios bu­vo lie­tu­vio dar­žas. Šiau­lie­čiai at­vy­kę į Ra­gai­nę su­si­tik­da­vo su se­no­liu, pa­si­šne­kė­da­vo, da­bar jau se­no­kai ne­be­su­tin­ka. Grei­čiau­siai bus iš­ke­lia­vęs ana­pi­lin, svars­to Izo­li­na.

Sau­lė spar­čiai ri­ta­si link ho­ri­zon­to, tad pa­ke­liui link Til­žės tik trum­pam stab­te­lim gy­ven­vie­tė­je, ku­rio­je dunk­so ap­griu­vu­si pi­lis. Tik ne dėl jos su­sto­jam, o dėl gand­ra­liz­džių, ku­rių čia vie­no­je vie­to­je ga­li­ma pa­ma­ty­ti net de­šimt.

Per­si­ri­tus per sie­ną I. Lin­gie­nė ap­do­va­no­ja ke­liau­to­jus kny­go­mis, dė­ko­ja už ke­lio­nę, tal­ką, bend­ra­vi­mą ir jau svars­to apie ki­tą ke­lio­nę – rei­kės ra­šy­ti pro­jek­tą, gal ta­da bus pi­giau ir pa­vyks pri­trauk­ti dau­giau jau­ni­mo.

Bi­ru­tės MUS­NEC­KIE­NĖS nuo­tr.

Gau­sus ke­liau­to­jų bū­rys Gum­bi­nė­je (Gu­se­vas) prie Kris­ti­jo­no Do­ne­lai­čio pa­mink­lo.

Tol­min­kie­my­je prie baž­ny­čios esan­čius ka­pe­lius šiau­lie­čiai nuo­lat pa­puo­šia gė­lė­mis, už­de­ga žva­ke­lių.

Kristijono Do­ne­lai­čio baž­ny­čio­je lie­tu­viš­kas dai­nas dai­na­vo ir ei­lė­raš­čius dek­la­ma­vo lie­tu­vių kil­mės moks­lei­viai iš vi­sos Ka­li­ning­ra­do sri­ties.

Izo­li­na Lin­gie­nė už rū­pi­ni­mą­si lie­tu­vy­be ke­ra­mi­niu an­ge­lu ap­do­va­no­jo Ka­li­ning­ra­do sri­ties lie­tu­vių kal­bos mo­ky­to­jų aso­cia­ci­jos pir­mi­nin­ką Alek­są Bart­nin­ką.