Naujausios
Pradžia – nuo ekonomikos
Šiandien R. Virmauskienė gyvena naujakurystės nuotaikomis – mažutis, vos keliolikos kvadratinių metrų, jos įkurtas grožio salonas „Muse“ iš Tilžės gatvės iškeliauja į Aušros alėją, čia įsikurs erdviose 70-ies kvadratinių metrų patalpose. Kaip dirbs dar dažais kvepiančiame salone, Rūta iki galo nesuplanavusi, bet neabejoja, kad erdvios patalpos jai ir jos klientams patiks.
„Esu labai laiminga. Nuo ryto iki vakaro būdama tarp žmonių gaunu tiek teigiamų emocijų! Mano klientai man kaip draugai. Pasišnekame, pasiguodžiame, atsigeriame kavos. O būna, kad klientės užsuka tiesiog eidamos pro šalį. Manau, jeigu užsuka, vadinasi, kažką gerai darau“, – sako 39 metų kirpėja-stilistė Rūta.
Apie kirpėjos darbą, atvirai sako, niekada, skirtingai negu šią profesiją pasirinkusi vyresnė sesuo Ramunė, ji negalvojo. Baigusi mokyklą ir iš tėvų išgirdusi, kad turės studijuoti Šiauliuose, nes šeimos verslui reikia papildomų rankų, įstojo į Šiaulių universitetą studijuoti ekonomiką. Taigi kasdien padirbėjusi tėvų kepyklos ceche, spėdavo ir į paskaitas.
Įgijusi aukštąjį ekonomistės išsilavinimą, Rūta dirbo tėčio įkurtos transporto įmonės logistikos srityje, vėliau įsidarbino kitur. Dirbti reikėjo daug, todėl vaikų priekaištai dėl to, kad mama dirba ir dirba net per atostogas, kai visa šeima turi ilsėtis Palangoje, prie jūros, R. Virmauskienei atrodė suprantami. Tačiau kito įsivaizdavimo, kur galėtų dirbti, kad jos užtektų ir darbe, ir namiškiams, tuo laiku tiesiog neturėjo.
Bet vieną dieną paskambino sesuo Ramunė ir lyg tarp kitko prasitarė apie didelį darbo krūvį ir pasiteiravo, gal Rūta kartais pažįsta kirpėją, kuri norėtų dirbti pasidalijant dienomis.
„Tada pirmąkart pagavau save pagalvojant, kad aš norėčiau būti kirpėja. Gal tada galėčiau, svarsčiau, atostogas ir darbo grafiką rinktis pagal šeimos poreikius“, – prisimena žavi moteris.
Darbo logistikos įmonėje dar neatsisakė, bet ilgai nedvejodama pateikė dokumentus kirpėjų mokyklai „Mozaika“.
Žinia, kad profesionali ekonomistė sugalvojo tapti kirpėja, sukėlė nuostabos audrą tarp draugų ir artimųjų. Vieni, prisimena Rūta, kaip susitarę bandė atkalbėti, kad įgytas aukštasis ekonominis išsilavinimas nedera su „profkės“ lygio kirpėjos darbu. Kitiems atrodė, kad 30-metį peržengusiai moteriai ne tik neapsimoka, bet ir nesolidu keisti specialybę, juolab į tokią... Rūta įsitikinusi, kad tokia nuomonė apie šią profesiją greičiausiai atėjo iš tarybinių laikų, kai visi buvo kerpami vienodai, o kirpėjoms didelio mokslo bei daug žinių nė nereikėjo.
Nepaisant aplinkinių nuomonės, R. Virmauskienė buvo tvirtai apsisprendusi siekti tikslo ir neklausė nei raginimų mesti „tą reikalą“, nei replikų, nei atkalbinėjimų: dirbo, mokėsi, praktikavosi.
„Aišku, kad lengva nebuvo. Ir vidinių abejonių, ir nepasitikėjimo, ir nerimo – tai, manau, suprantama. Juolab kad šiai specialybei reikia daug praktikos, daug žinių ir nuolatinio tobulinimosi – be to nė iš vietos.“
Ir Rūta nesustojo. Ir dabar – mažiausiai penki seminarai per mėnesį kirpimo, plaukų stilistikos, koloristikos ir kitomis temomis, o kartais jų ir du per savaitę.
Po mokslų dirbo kartu su seserimi, išsinuomojo darbo vietą vienoje Šiaulių kirpykloje – sekėsi gerai. Ir vieną dieną iš tos kirpyklos savininkės sulaukė, atrodytų, visai nereikšmingos replikos: „Tu jau užaugai ir gali dirbti sau.“
Jei savininkė nebūtų taip pasakiusi, anot stilistės, ji greičiausiai nebūtų net pagalvojusi, kad gal tikrai jau laikas...
„Išsinuomojau 17 kvadratinių metrų patalpėlę ir pavadinau ją „Muse“, angliškai tai reiškia „mūza“, – šypsosi R. Virmauskienė, savo mažoje kirpyklėlėje gražinanti moteris, vyrus ir vaikus.
Plaukai turi derėti prie žmogaus
„Fainiausia, kad žmonės išeina su šypsena, kad paskui siunčia žinutes, dėkoja. Atlygis už darbą tokia forma yra neįkainojamas“, – sako šiaulietė.
Prieš būsimas plaukų procedūras ji su klientu pasikalba, išklauso pageidavimus, pataria – pabendravimas svarbus, kad pažintų žmogų.
„Pasakysiu paprastai: negali kanklininkui padaryti rokerio šukuosenos. Kirpimas, plaukų spalva turi derėti su žmogumi, su jo būdu, stiliumi“, – įsitikinusi stilistė.
Sako, kad lietuviai yra ganėtinai konservatyvūs žmonės ir tik nedidelė dalis linkusi drąsiai keistis. Rūta pataria nebijoti, nes kiekvienas pasikeitimas tai pažiūrėjimas į save kitomis akimis, kiekvienas suteikia kitokį pojūtį.
„Siūlau pažiūrėti nuotrauką, kurioje jūs prieš kokius 10 metų. Suklusti derėtų, jeigu šukuosena vis dar ta pati. Juk per tiek laiko pasikeitėte... Jei kažkada tiko ilga kasa, tai tikėtina, kad būnant 60-ies ji tikrai netiks.“
Nesidairant – į tikslą
Netrukus kirpėja Rūta savo verslą plėtos erdvesniame grožio salone. Sako, kad niekada dėl to, kaip pasikeitė jos gyvenimas, paėmus į rankas žirkles, nepasigailėjo, o meilė savo profesijai tik auga.
„Kartais grįžtu namo tik vėlai vėlai vakare. Ir, kas gerai, kad nuovargio nejaučiu, o laukiu kitos dienos ir naujų susitikimų“, – sako pašnekovė.
Sako, dabartiniame darbe jaučiasi puikiai ir šiandien nieko keisti nenorėtų.
„Patariu nebijoti kitų požiūrio, jei nuspręsite siekti savo tikslo, eikite į jį tiesiai ir nesidairydami bei atsiribodami nuo visų, kurie priverstų dvejoti apsisprendimu arba, dar blogiau, pakeisti nuomonę. Jei nusprendėte, drąsiai priimkite naujus iššūkius. Geriau surizikuoti, negu visą gyvenimą apie tai galvoti. Beveik neabejoju, kad, atkakliai siekiant, pavyks“, – įsitikinusi jauna moteris.
