Naujausios
Kazimieras, Paulius ir Dievas
Su Kazimieru ir Pauliumi, šiuolaikiniais jaunuoliais (džinsai, kedai, sportas, gitara, autostopas, meilė) susitinkame eilinį trečiadienį šeštą valandą vakaro kiek neeilinėje vietoje — Šv. Ignaco bažnyčioje prie židinio. „Žadėjote būti trise“, — sakau. “Tai trise ir esam“, — juokauja vaikinai ir dėbteli į dangų. Apačioje, už stiklinės pertvaros, prasideda mišios. Trečias — Dievas.
Nijolė KOSKIENĖ
nikos@skrastas.lt
Apie kelią
Kazimieras Norkus ir Paulius Galinauskas, J. Janonio gimnazijos abiturientai, čia ateina kiekvieną trečiadienį — į Vyrų maldos grupę.
„Kai pirmą kartą atėjome, išsigandome, visiems — per 40 metų, bet pakerėjo nuoširdumas ir paprastumas, viskas tiesiai šviesiai, be jokios pompastikos“, — pradeda pasakoti Kazimieras.
Paulius jam pritaria: „Gerai, kad yra maldos pastovumas. Nors publika marga, bet supranti, kad visi iš Dievo, ir toks bendrystės jausmas apima...“.
Šiuolaikiniai jaunuoliai, tikintys Dievą — nėra kažkokia retenybė. Tačiau praktikuojančių katalikų tarp jų nėra daug.
Paulius praktikuojančiu kataliku save laiko vos metus. Viskas prasidėjo po to, kai pateko į Kairos rekolekcijas, per kurias patyrė stiprių vidinių išgyvenimų.
Pauliaus gyvenime po atsivertimo keitėsi viskas: pradedant draugais, vertybėmis, baigiant gyvenimo būdu ir atrastu gyvenimo džiaugsmu. Iki rekolekcijų Paulius sako buvo atsidūręs tokioje duobėje, kai niekas neįdomu, nieko nesinori ir viskas vis vien.
O Kazimiero senelis, irgi Kazimieras, net buvo įstojęs į Kunigų seminariją. „Šeimoje juokaujame, kad vienintelis geras sovietų valdžios darbas, kad senelį išmetė iš kunigų seminarijos. Kitaip ir manęs nebūtų buvę“, — sako jaunuolis.
Kazimieras neslepia: ir pats galvojo apie kunigystę, tačiau vienoje kelionėje susitiko draugę, ir viskas ir susidėliojo į savo vietas. „Pats nieko negali pakeisti, gali tik leistis pasroviui. Aš labai džiaugiuosi, kad ir mano draugė tikinti“, — sako Kazimieras.
Apie sistemą
Kazimieras ir Paulius — labai skirtingi ir labai panašūs. Abu priklauso kartai, stovinčiai ant slenksčio, ir besirenkančiai gyvenimo kelią sudėtingų reformų laiku.
Kaip tikėjimas padeda gyventi kasdien?
Kazimieras atsako netikėtai kategoriškai: „Tikint lengviau gyventi ir netgi vaikščioti į mokyklą, kuri visiškai nemoko mąstyti ir gamina bukus žmones...“.
Jis apgailestauja, kad jam prireikė 12 metų, kad tai suprastų. Mokykla, anot Kazimiero, bukina. Jam gaila, kad panelės graužiasi ir verkia septynetą gavusios ir kad keliasi mokytis ketvirtą ryto.
„Aš irgi mokausi, ir man nėra nusipjaut, kaip aš baigsiu. Kad ir kaip būtų gaila, mokslas — vienas didžiausių kriterijų, kuris įtakos tavo tolesnį gyvenimą “, — prieštarauja draugui Paulius.
„O man mokykloje ir “knisa“ ta žinomybė, kad viską žinai, kas bus rytoj ir kas bus, kai baigsi mokyklą. Visi žino, kaip reikia gyvent. O kai sakai mokytojui, kad nori šia diena gyventi, jis pyksta: “Ką tu čia šneki: visą gyvenimą nebūsi bomžu“, — sako Kazimieras.
Pauliaus požiūris į mokyklą ir į sistemą nuosaikesnis: „Mokykloje susikoncentruoji į mokslą, į egzaminą... Tu priklausai tai pačiai sistemai, tą patį ir darai. Gerai, kad mes suprantame, kad egzaminai — nėra galas, ir geras darbas — ne galutinis tikslas“.
Apie Gyvenimą po mokyklos
O koks tas galutinis tikslas. Kas bus po mokyklos?
„Nerašykit, dar tėvai sužinos“, — juokiasi vaikinai.
Kazimieras išsitaria kol kas nesvajojantis studijuoti ir pasirinkti „dirbk, pirk, mirk“ gyvenimą. “Nemanau, kad visi baigę mokyklą turi pulti studijuoti. Kartais tėvai vaikams kompleksus įvaro: va, aš nieko nebaigiau, tai tu jau varyk. O gal jis visai ne tam skirtas?“
Kazimieras patenkintas savo tėvais. „Jie nereguliuoja, mane supranta, yra tolerantiški, į viską reaguoja ramiai, jiems svarbu, kad laimingas būčiau“.
Anot Kazimiero, labai daug abiturientų dar nežino, ko nori, jiems yra gėda, kad nežino, bet jie bijo bandyti gyventi kitaip.
Kazimieras nori keliauti. Kiek metų keliaus, nesvarbu. Tik ne po Europą. Ji Kazimierui atrodo sintetinė. Gal, kaip dabar madinga, į Rytus? Jau gavo kvietimą žiemos atostogas praleisti Irake pas draugą. Susipažino tranzuodami.
Paulius planuoja atsargiai, nes „viena galvoji, kita planuoji, trečia išeina...“. Norėtų studijuoti inžineriją, tačiau dar nenusprendė, kur...
Paulius juokiasi: „Aš tik žinau, kad būsiu laimingas. Aš taip atsakau, kai manęs klausia, kur studijuosiu“.
Paulius ir dabar jaučiasi laimingas. Gyvena vadovaudamasis šūkiu: gyvenk šia diena, nes ji gali būti paskutinė. Aišku, apie tai kaskart negalvoja, tiesiog stengiasi džiaugtis dabar ir čia.
Apie santuoką ir gyvenimą susimetus
Katalikų tikėjimas formuoja vertybes, požiūrį į santuoką, į moterį, į vyro ir moters santykius, o bažnyčia netoleruoja gyvenimo ne santuokoje. Ar nekyla konflikto tarp jaunystės ir bažnytinių dogmų?
Paulius sako, kad jam kurti šeimą minčių dar nekyla. „Nežinau, kiek čia lemia katalikų tikėjimas, bet gyventi susimetus nenoriu. Bendras gyvenimas turi būti apsisprendimas“, — tvirtina.
„O aš apie šeimą svajoju. Kai tuokiesi iš meilės“, — sako Kazimieras ir patikslina į santuoką žiūrintis labai rimtai, “rimčiau nei rimtai“.
„O gyvenimą susimetus galima lengvai išspręsti. Pasiperši, ir gyveni“, — juokiasi vaikinas, išsprendęs jaunystės ir bažnyčios dogmų problemą.
Prieš septynias į bažnyčią pradeda rinktis Vyrų maldos grupė. Kazimieras ir Paulius su visais — pažįstamais ir nepažįstamais — sveikinasi nuoširdžiai apsikabindami... Netrukus Paulius paims gitarą ir visi pradės: „Aš garbinsiu tave visomis jėgomis“...
TIKĖJIMAS: Kazimieras (kairėje) ir Paulius sako, kad tikėjimas jiems padeda neatbukti ir džiaugtis šia akimirka.
ATRADIMAS: Paulius iš Kairos rekolekcijų grįžo supratęs, kad niekada nebus vienišas. „Gali būti vienas, bet ne vienišas...Ta mintis — kiekvieno tikinčio žmogaus širdyje“, — sako jaunuolis.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
citata: „Tikint lengviau gyventi ir netgi vaikščioti į mokyklą, kuri visiškai nemoko mąstyti ir gamina bukus žmones...“