Kasdienybė „Godoje“ – įdomi ir prasminga

Artūro STAPONKAUS nuotr.
Socialinės dirbtuvės: Igoris ir Edita, padedami užimtumo specialistės Iridos Kantauskienės (centre), kepa sausainius.
Kai į šeimą ateina neįgalus vaikas, keičiasi visos šeimos kasdienybė. Toks žmogutis išlieka tėvams vaiku ir po pilnametystės, o ši kelionė trunka visą gyvenimą. Didžiulę pagalbą tokios šeimos gauna Šiaulių miesto savivaldybės globos namų dienos centre „Goda“. Jį pradėję lankyti negalią turintys žmonės nustebina savo tėvus netikėtai atrastu savarankiškumu ir išugdytais gebėjimais. Centro lankytojai ne tik išmoksta socialinių įgūdžių, užsiima kūrybiška veikla, bet ir dalyvauja projektuose, keliauja po kitas šalis.

Socialinės dirbtuvės – prasmingas projektas

„Mes tikrai nestovime vietoje, pas mus daug naujovių ir permainų“, – ryžtingai taria globos namų direktorė Danutė Akaveckienė ir pasakoja, kad „Godą“ lanko 79 psichinę ir protinę, o kai kurie ir fizinę negalią turintys žmonės nuo 18 metų. Vyriausiam lankytojui – 59 metai. Su šiais žmonėmis dirba apie 30 darbuotojų – socialiniai darbuotojai, jų padėjėjai, užimtumo specialistai ir kiti.

Neseniai buvo rekonstruotas dienos centro pastatas – apšiltintas, praplatinti koridoriai, kad patogiau būtų važinėti neįgaliojo vežimėliais, įrengti du keltuvai.

Po remonto sode prisodino vaismedžių, augina daržoves, kurias naudoja savo virtuvėje. Lauke įrengta kupolo formos pavėsinė, kurioje vyksta įvairios veiklos. Kiemo pakraštyje yra įrengtas lauko židinys, čia šiltu oru verda sriubas, kepa šašlykus ir panašiai.

Įstaigai judėti į priekį padeda vykdomi projektai. Naujausias projektas bus įgyvendinamas kartu su švedais. Penki dienos centro darbuotojai išvyks stažuotis į Švediją, o vėliau 5 šios šalies socialiniai darbuotojai atvyks padirbėti į „Godą“.

Sėkmingiausiu projektu direktorė vadina trečius metus veikiančias socialines dirbtuves. Jose – dviejų krypčių veikla: konditerija ir keramika. Kartu su užimtumo specialiste keli centro lankytojai kepa nerealaus skonio sausainius, jie fasuojami dailiose dėžutėse, taip pat gamina skanius mažus kibinus. Šią produkciją parduoda, įstaigoje yra įkurta krautuvėlė.

„Godos“ lankytojų kepami sausainiai jau pasklido po visą miestą ir yra puikiai vertinami. Kartais sulaukiama visai nemenkų užsakymų. D. Akaveckienė pažymi, kad geriausiai kepti sausainius ar kibinus sekasi vyrukams.

Su keramika buvo paprasčiau. Keramikos studija dienos centre veikė dar prieš atsirandant socialinėms dirbtuvėms. Įstaiga turėjo įsigijusi tam reikalingas krosnis. Tačiau pradėjus projektą buvo pritraukta daugiau žmonių, dirbančių su keramika, o pagaminti kokybiški gaminiai parduodami.

„Tokių žmonių veidų ir pasitenkinimo dar nebuvau mačiusi: pagaliau aš dirbu ir gaunu algą. Nors ta alga ir labai nedidelė, bet jie pasijuto reikalingi“, – džiaugėsi vadovė.

Socialinių dirbtuvių projektas baigiasi balandžio pabaigoje. Kadangi sutaupė pinigų, jas planuojama pratęsti iki birželio 1 dienos. Socialinių dirbtuvių produkcija darosi populiari mieste, o centro lankytojams ši veikla naudinga, yra vilčių, kad projektas bus pratęstas.

Dalis įstaigos lankytojų nori ir gali dirbti, kurie gali dirbti. Buvo kreiptasi į kelias socialiai atsakingas įmones, tačiau vis sulaukiama klausimų, o kas juos prižiūrės, nors socialinėse dirbtuvės jie įrodo, kad patys gali daug nuveikti.

Vyriausioji socialinė darbuotoja Justina Pinčiauskaitė tikina, kad pora žmonių galėtų sėkmingai dirbti maitinimo įstaigos virtuvėje jiems pritaikytą darbą. Pavyzdžiui, jie išmoko, kokius sausainius reikia kepti, juos sėkmingai padaro. Kitų darbų jau reikėtų mokyti.

„Buvome Nyderlandų mieste Etene-Lere. Mus nusivedė į kavinę, kurioje neįgalieji gamina jų įžymiuosius sumuštinius. Tiesa, yra asistentas, kuris jiems padeda. Nuvažiavome į gamyklą, kurioje dirba tik tokie žmonės, padedami asistentų. Jie pagal tam tikras spalvas rūšiuoja gaminius, atlieka kitus darbus. Labai smagu buvo tai matyti“, – pasakojo Justina ir apgailestavo, kad pas mus vis dar įdarbinti neįgaliuosius nenorima.

Įstaigą puošia spalvinga keramika

Užėjus į „Godą“ iškart į akis krenta spalvingi informaciniai keraminiai užrašai ant durų, sienų. Įvairių spalvų raidės šoka net nurodydamos, kad čia – direktorės kabinetas. Ant sienų – iš keramikos detalių sudėlioti dienos centro lankytojų gimtadieniai, kitame stende – įstaigos darbuotojų gimimo dienos. Kitą sieną puošia vieno ugdytinio paroda – miesto simboliai. Iš keramikos atkartoti Ch. Frenkelio rūmai, katedra, Kryžių kalnas ir kiti objektai.

Į kokią grupę beužeitum, vyksta veiklos. Spalvų orkestre muzikuoja kartu su vadove Natalija Pugačiene. Virtuvėje kepa sausainius, kitoje grupėje piešia, dar kitoje – iš karpinių gamina dekoro detales, kurias panaudoja ir sausainių dėžutėms puošti. Stebina, kad neįgalūs žmonės turi tiek unikalių gebėjimų.

Pavargę jie gali prigulti, grupėse yra įrengti miegamieji.

Justina pareiškia, kad labai reikėtų multisensorinio kambario, kuriame neįgalieji galėtų nusiraminti, palavinti motoriką. Ir dar, jau turi vilčių, kad bus įrengtos išmaniosios grindys, jas irgi bus galima panaudoti veikloms.

Įgyja daugiau savarankiškumo

Centre „Goda“ dienas leidžiantys žmonės tikrai turi kuo užsiimti. Dieną pradeda nuo kūno kultūros užsiėmimų, kuriuos veda profesionalus kineziterapeutas. Toliau renkasi: dailės studiją, spalvų orkestrą, teatro studiją ir kita. Spalvų orkestras, teatro studija važinėja su savo programomis ir po kitus miestus.

„Psichinę negalią turintys žmonės pas mus įgauna socialinių įgūdžių. Jie išmoksta batus užsirišti, per gatvę pereiti, į parduotuvę nueiti, apsipirkti, mokosi anglų kalbos. Važiavome su keliais žmonėmis į Ispaniją, Graikiją. Įtraukiame juos į įvairias veiklas. Net ir sunkesnės būklės žmonės daug ką gali“, – tvirtina D. Akaveckienė.

Prieš Kalėdas dienos centras surengė koncertą, kuriame pasirodė visi centro lankytojai. Vieni vaidino, kiti dainavo, vieni pasirodė daugiau, kiti mažiau – atsižvelgiant į negalią. Direktorė pasakojo, kad labai džiaugėsi dienos centro lankytojų tėvai, sulaukta daug jautrių padėkos žodžių.

Buvimas kolektyve, bendravimas su kitais centro lankytojais keičia neįgaliųjų elgesį. Direktorė prisiminė mamą, kuri džiaugėsi, kad yra tokia bendruomenė, kad jos sūnus labai pasikeitė: ir namuose, ir vienas gali pabūti, ir namo iš centro pats pareina, ir valgyti pasišildo, to anksčiau niekada nedarydavo.

„Mamos neturi drąsos neįgaliems vaikams suteikti daugiau savarankiškumo, juos labai saugo. Pradėjusios pas mus vesti savo vaikus sunkiai patiki, kad jie gali būti kur kas savarankiškesni. Pavyzdžiui, mūsų Edvinas, turintis autizmo sindromą, laisvai kalba angliškai, dabar mokosi vokiečių, po kelis žodžius pasako dar ir kitomis kalbomis. Puikiai dainuoja, turi absoliučią klausą. Kai mama atvedė, nemokėjo nieko, net galvos išsiplauti. Dabar važiuoja į koncertus, namo pareina pats“, – pasakoja D. Akaveckienė.

Centro lankytojai išvyksta į koncertus, stovyklas, kurios trunka savaitę. Jie savarankiškai turi nusimaudyti, tvarkingai apsirengti, vyrukai – nusiskusti barzdą. Viskas jiems pavyksta.

Justina prisiminė kitą mamą, kuri pasakojo, kad vaikas savarankiškai nevalgo, reikia jį maitinti. Centre jis gražiausiai pavalgo pats. Arba įspėja, kad kažko nevalgo, tačiau kartu su kitais valgo viską.

„Yra dar užsidarusių šeimų. Pakalbėjus su tėvais, sako, kad jiems buvo gėda išeiti į miestą su neįgaliu vaiku. Į jį atsigręžia praeiviai, todėl niekur kartu neišeina. Aš juos bandau įtikinti, kad gėda turėtų būti tiems, kurie atsigręžia, o ne jiems. Vis dar dažna nuoskauda: kodėl man, o ne kitam tokia dalia teko. Norisi tuos, kurie dar sėdi namuose, pakviesti pas mus apsilankyti arba ieškoti kitų būdų išeiti, džiaugtis gyvenimu. Tai duos grąžos ir tėvams. Vaikai taps savarankiškesni“, – aiškina direktorė.

Svarbu, kad gyventų bendruomenėje

Žmonės, kurie „Godoje“ leidžia dienas, oficialiai vadinami labai biurokratiškai – socialinių paslaugų gavėjais. Iš tiesų tai įvairaus lygio negalią turintys žmonės. Penkis iš jų globoja globos namai. Keli stipresni žmonės gyvena socialiniuose būstuose. Jie gyvena savarankiškai, tačiau socialinė darbuotoja aplanko, patikrina, ar sumokėjo mokesčius, ar palaiko tvarką ir panašiai.

„Nereikia užmerkti akių, turime pripažinti, kad socialinio darbuotojo pagalbos jiems reikia, tačiau jie gali gyventi savarankiškai. Nebereikia jų apgyvendinti tam tikrose institucijose“, – sakė Justina Pinčiauskaitė.

„Goda“ netoliese turi įsigijusi būstą. Jame įsikūrė 4 vyrukai, prižiūrimi socialinės darbuotojos. Jie visai neblogai tvarkosi, tačiau po vieną gyventi jiems būtų per sunku. Socialinio darbuotojo padėjėja aplanko juos kiekvieną dieną. Jiems reikia surašyti, ką turi nuveikti, ką nusipirkti ir panašiai.

Įstaiga turi ir dar vieną butą, tačiau jis yra išnuomotas pagal projektą. Ten gyvena keturios merginos, irgi padedamos socialinio darbuotojo. Visos jos laukia eilėje socialinio būsto. Projektas vyksta penktus metus, tačiau jau eina į pabaigą. Direktorė turi vilčių, kad Savivaldybė jį pratęs.

„Svarbiausia, kad tie žmonės negrįžtų į globos namus, kad gyventų bendruomenėje. Tik reikia truputėlį keisti požiūrį. Kol mes išnuomojome butą, turėjome problemų. Kai tik pasakydavome, kas ten gyvens, iškart sulaukdavome: ne, ne, ne. Išnuomojo mums jį buvusi socialinė darbuotoja, pati išvykusi gyventi į užsienį. Ji džiaugiasi – butas prižiūrėtas, tvarkingas“, – pasakojo D. Akaveckienė.

„Godoje“ buvo įsteigta uždara grupė sunkų autizmo spektro sutrikimą turintiems žmonėms. Grupę lankė 4 tokie neįgalieji. Buvo sumanyta šią grupę išardyti, o šiuos žmones integruoti į kitas grupes.

D. Akaveckienė prisimena, kad dėl tokio sprendimo labai nerimavo tėvai, jie nenorėjo sutikti su tokiomis permainomis, baiminosi, kaip vaikai elgsis naujoje erdvėje, kaip priims naujus žmones.

„Aš pažadėjau, kad jeigu bus blogai ir vėl sugrįšime į tą atskirą grupę.“ Prieš Kalėdas Justina sulaukė jų padėkos. „Tie jaunuoliai nekalba, bet jie stebi kitus, valgo kartu, sėdi kartu. Tai buvo mūsų pasiekimas – integravome ir nebeatskirame žmonių pagal negalią“, – dalijosi patyrimu vadovė.

Per mesendžerį sukūrė grupę, kurioje tėvai gali pamatyti vaizdo transliaciją iš įstaigos, stebėti, ką veikia jų vaikas.

„Mums sakė: neįmanoma. Tokias transliacijas gali daryti tik darželiai arba mokyklos. Tačiau viskas įmanoma. Reikia į procesą įtraukti tėvus, nes jie netiki, kad jų vaikai gali atlikti vieną ar kitą veiklą“, – sakė D. Akaveckienė.

„Goda“ kuria ir naujas tradicijas, kviečia bendrauti kitų aplinkinių miestų panašias įstaigas. Štai praėjusiais metais Kultūros centro Mažojoje salėje suorganizavo bendrą renginį įstaigų, turinčių savo himnus. Šįmet planuoja koncepciją keisti. Kvies pristatyti dainas apie savo miestus.

Kitų panašių socialinių įstaigų kolektyvus „Goda“ pakvietė ir į bendrą kalėdinę diskoteką, kuri vyko Kultūros centre. Surengė tikrą karnavalą. Žmonės susirinko su karnavaliniais rūbais, šoko, žaidė žaidimus.

Liūdni rūpesčiai

D. Akaveckienė pasidžiaugė, kad, gerėjant neįgalių žmonių socialinio gyvenimo sąlygoms, ilgėja jų amžiaus vidurkis. Tačiau tai kelia kitų rūpesčių. Sensta lankytojų tėvai. Kai kurie jų yra visai senyvo amžiaus ir viliasi, kad jų vaikais ateityje pasirūpins „Goda“. Tačiau čia tik dienos centras, o pagal savo diagnozes didelė jų dalis Šiaulių globos namuose gyventi negali, nes jie – bendro profilio.

Globos namų direktorė pasakojo, kad nuo sunkios ligos mirus vieno lankytojo mamai, jiems teko ir laidotuves suorganizuoti, ir neįgaliu vyru pasirūpinti.

„Labiausiai liūdina, kai dėl kokio menko turtelio pas mane atėję giminės pradeda pyktis, bartis. Ir į prokuratūrą teko vaikščioti, tačiau džiaugiuosi, kad ten pirmiausia ginamos neįgaliųjų teisės“, – apie įvairias įstaigos veiklos peripetijas pasakojo direktorė.

Pagalba senjorams

„Praėjusį mėnesį „Godoje“ atsirado naujas padalinys – senjorų dienos centras. Jį lanko sergantys Alzheimerio liga, senatvine demencija, kitomis ligomis. Čia juos atveža ir per dieną palieka dirbantys jų artimieji ir negalintys jų nuolat prižiūrėti. Senjorų dienos centras jau turi 7 lankytojus. Jie čia taip pat mankštinasi, užsiima įvairiomis veiklomis. Tokie žmonės turi daug įgytų žinių – megzti kojines, gaminti žaislus ar panašiai. Čia bandoma priminti jiems jų turėtus įgūdžius – pasidaryti valgyti, megzti ar panašiai.

Paslaugos yra mokamos pagal valstybės patvirtintus įkainius, atsižvelgiant į žmogaus gaunamas pajamas.

„Gerai čia yra, pasikalbame. Namuose – gi keturios sienos. Čia jaučiamės, kad esame žmonės. Televizoriaus nebesinori, akys nebe tos. Labai gerai, kad yra tokia įstaiga mūsų amžiaus žmonėms. Mes visi dirbome, turėjome darbus. Dabar – tušti namai, tik vakare susitinkame ir tai vaikai skuba valgyti daryti, savo vaikais pasirūpinti. Sūnus atveža ir palieka čia per dieną“, – džiaugėsi nuo šaškių lentos pakilusi Dema.