Kartoninėje dėžėje gulėjo... mamuto iltis

Loretos RIPSKYTĖS nuotr.
Spėjamos mamuto ilties likučiai bus eksponuojami Žagarės regioninio parko direkcijoje
Į Žagarę iš Naujosios Akmenės atsikėlę Judita ir Juozas Grigaliūnai įsigytoje sodyboje aptiko netikėtą radinį – namo palėpėje paprastoje apdulkėjusioje kartoninėje dėžėje gulėjo mamuto ilties dalys. Kad tai yra būtent šio istorinio gyvūno likučiai, beveik įsitikinęs Vilniaus Universiteto Geologijos ir minerologijos katedros lektorius dr. Andrejus Spiridonovas, kuris savo spėjimo šimtu procentų nepatvirtina tik todėl, kad konsultaciją suteikė pagal matytas fotografijas, o ne gyvai eksponatą įvertinęs.
J. ir J. Grigaliūnai spėjamos mamuto ilties likučius atidavė Žagarės regioninio parko direkcijai, kur ji ateityje bus eksponuojama.

Radinys gulėjo pastogėje

Judita ir Juozas Grigaliūnai Žagarėje prieš porą metų įsigijo sodybą.

„Per nesandarų stogą sunkėsi vanduo, tad vyras vieną dieną užlipo į palėpę patikrinti, kurioje vietoje prateka. Kaip tik pasitaikė lietingas oras, kada geriausia tokias bėdas pastebėti. Ten, kaip ir visose pastogėse, paviršius užklojęs dulkių sluoksnis, prišnerkšta, nes kurį laiką buvo įjunkę gyventi balandžiai, kiaunės. Ir pastebėjo kampe nukištą kartoninę dėžę, – lyg detektyvą pasakoti pradeda Judita Grigaliūnienė. – Kai ją laiptais nunešė žemyn ir pasakė radęs mamuto iltį, vos amo nepraradau. Laikiau rankose, o galvoje netilpo mintys: juk toks netikėtumas, toks radinys!“

Tuo tarpu, vyras Juozas reagavo gana ramiai ir dėl savo spėjimo tik akimirką suabejojo – gal vistik dinozauro dantis?.. Bet čia pat iš tokios savo minties pasijuokė. Kadaise šiaulietis bičiulis, kuris iš Sibiro gabendavo įvairius radinius, buvo rodęs mamuto iltį. Toks pat kaulo sluoksniuotumas, spalva, struktūra.

Eksponuos parko direkcijoje

Šeima kurį laiką svarstė, ką daryti? Parduoti, atiduoti? Kadangi patys tapę pusiau akmeniškiais kurį laiką gyveno Naujojoje Akmenėje, galvojo pasiūlyti Ventos regioninio parko direkcijai. Tačiau dilemą išspręsti padėjo dukra Beatričė, Vilniaus universitete studijuojanti biologiją.

Mergina kartu su bendrakurse Justina Satkevičiūte Žagarės regioninio parko direkcijoje neseniai pradėjo praktiką – pagal dėstytojo duotą užduotį atlieka skiauterėtųjų tritonų apskaitą. Tad ji tapo mamuto ilties kelionės į Žagarės regioninio parko direkciją tarpininke.

„Tai pirmas toks įspūdingas eksponatas direkcijoje. Anksčiau turėjome tik dramblio iltis, kurios liko po 2015 metais surengtos respublikinės medžiotojų trofėjų parodos. Labai džiaugiamės, kad žmonės nesusigundė mamuto ilties parduoti ir perdavė mums. Bandysime tinkamai likučius išdėlioti ir eksponuoti, kad galėtų pamatyti lankytojai“, – sakė regioninio parko direktorius Mindaugas Balčiūnas.

Mokslininko žodis

Kad palėpėje aptiktas radinys išties gali būti mažiausiai keliolikos tūkstančių metų amžiaus mamuto iltis, beveik neabejoja ir direkcijos darbuotojus pagal pateiktas fotografijas konsultavęs Vilniaus Universiteto Geologijos ir minerologijos katedros lektorius dr. Andrejus Spiridonovas.

„Šimtu procentų negaliu tvirtinti, tačiau pagal emalės fragmentus labai panašu į mamuto iltį. Net būtent toks sudūlėjimas, sutrupėjimas būdingas. Jo amžius gali būti mažiausiai 12 tūkstančių metų, bet gali siekti ir kelis kartus daugiau. Tam reiktų atlikti specialius tyrimus. Įdomu, ir iš kur atsirado – ar atvežtas iš svetur, ar vietinis radinys. Mamutų iltys iš Sibiro gabenamos į Vakarų Europą, jos brangios, naudojamos papuošalams, prabangos daiktams gaminti. Tačiau atvežtinė iltis turėtų būti ne tokia sudūlėjusi“, – savo įžvalgomis su „Šiaulių kraštu“ pasidalino dr. A. Spiridonovas.

Įspūdingi radiniai

„Taip, aš radau mamuto iltį, – patvirtino Vilniuje gyvenantis buvusios namo, kurio palėpė slėpė netikėtą eksponatą, sūnus Romualdas Tumonis. – Metų tiksliai nepamenu, bet galėjo būti maždaug prieš tris dešimtmečius. Mūsų mama, kuri jau 14 metų mirusi, anuomet gyveno Žagarėje. Tąkart kartu su pusbroliais išėjau pasivaikščioti po gražias vietos apylinkes. Pasitaikė gana ankstyvas pavasaris – kovo mėnuo ar balandžio pradžia. Praeinant pro Žvelgaičių ežerą netoli pakrantės vandenyje pastebėjome kažkokį šviesų, balzganą daiktą. Tikrai ne medžio rąstigalis, bet nemenkas. Priėjau, pajudinau ir ištraukiau. Tuo metu tai buvo vientisas gabalas, kuris, prigėręs vandens, galėjo sverti 15–20 kilogramų. Emalė siekė net iki dviejų centimetrų. Iškart pagalvojome, kad mamuto iltis. Juk ne šerno, tikrai tokių dalykų nesupainiosi. Pagal storį, dydį – galingo gyvūno būta“.

Parneštą namo radinį vyras padėjo džiūti. Procesas užtruko, nes vandenyje užsigulėjusi iltis buvo stipriai permirkusi. Romualdas prisipažįsta: reikėjo tokį daiktą konservuoti, bet mažai žinių turėjo, todėl per keletą metų ilties dalis, veikiama oro sąlygų, paprasčiausiai pradėjo skilinėti, lūžti ir dūlėti. O tada liko pamiršta pas mamą namo palėpėje. Iki šių metų.

„Kai žvyrą kasė, darbininkai Žagarės karjeruose visko rasdavo. Esu girdėjęs, kad kažkokio gyvūno kaukolės, griaučių likučių būta, bet tuo metu niekas nevertino, išrausė, išvežė, gal į sąvartyną išmetė. Tokį gamtos šedevrą – ledynmečio suformuotą ozą – sovietiniais metais gerokai suniokojo, gerai, kad su žeme nesulygino“, – apgailestavo R. Tumonis.

Mamuto griaučiai rasti Vilniuje

Mamutų reliktų Lietuvoje rasta ne vienoje vietoje. Žagarėje praeito amžiaus šeštajame-septintajame dešimtmetyje nuo ozo, kur buvo kasamas žvyras, kitą mamuto iltį į namus parsivežė šviesaus atminimo žurnalistas Vytautas Vaitkus. Jam ją parodė vietos darbininkai.

„Rastos ilties dalis siekė pusmetrį. Įdėjome į plastikinį maišą ir ilgai gulėjo, kol per dr. archeologą Ernestą Vasiliauską atvykę mokslininkai susidomėjo ir atidavėme istorijos muziejui“, – pasakoja Žagarės kraštotyrininkė, Joniškio garbės pilietė Romualda Vaitkienė.

Vienas įspūdingesnių radinių šalyje aptiktas 1957 metais kasant griovį kanalizacijos vamzdžiui Vilniuje Antakalnio mikrorajone. Mamuto griaučiai buvo gerai išsilaikę, jie gulėjo pusketvirto metro gylyje, smėlio ir žvirgždo nuosėdose.

Atkastos dešinės mamuto ilties ilgis siekė 294 centimetrus, kairės – 281, skersmuo – 17,3 centimetro. Ten pat aptiktas kaklo slankstelis, apatinis žandikaulis, dešinės priekinės kojos žastas ir dilbis, dešinės užpakalinės kojos šlaunikaulis ir blauzdikaulis, keletas pėdos kaulų ir apie 20 kitų skeleto dalių – iš viso apie 40 kaulų.

Pagal griaučių dydį nustatyta, kad Vilniaus mamuto aukštis siekė 3,2 metro. Jo skeleto dalis suplovė upės vanduo ir palaidojo nuosėdos prieš 12 tūksančių metų. Rastos mamuto liekanos saugomos Kaune, Tado Ivanausko zoologijos muziejaus fonduose.

Manoma, kad mamutai, dramblinių šeimos iškastiniai žinduoliai, Lietuvoje gyveno nuo 74 tūkstančių iki 24 tūkstančių metų prieš Kristų, nors dalis mokslininkų, remdamiesi geologiniais duomenimis, teigia, kad vistik periodas vėlyvesnis – maždaug 13–12 tūkstančių metų.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.