Naujausios
Kareivis, nužygiavęs visus septynerius karo metus
Naujosios Akmenės gyventojas Michailas Volodinas yra vienintelis savo krašte, o galbūt ir ne tik Lietuvoje, kuris visus septynerius metus kariavo II pasauliniame kare. M. Volodinas buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą 1939 metais, o kareivio uniformą nusivilko po septynerių metų. Pradėjo kariauti Mongolijoje, baigė — prie Japonijos.
Vytautas RUŠKYS
Frontuose tarp Vokietijos ir Japonijos
Jaunas tarybinis kareivis pirmuosius karo išbandymus pajuto mūšiuose prie Chasano ežero ir Chalchin Golo upės Mongolijoje. Čia 1938 — 1939 metais vykusiuose ginkluotuose konfliktuose kovėsi Japonijos ir TSRS kariuomenės.
Po mūšių M. Volodinas grįžo ir metus praleido jaunesniųjų vadų mokykloje. Kai buvo paruoštas vadovauti ir nusiųstas į rytuose esantį dalinį, artėjo karinės tarnybos pabaigos terminas.
Tačiau tuo metu Hitlerio kariuomenė įžengė į Tarybų Sąjungą, sparčiai veržėsi į šalies gilumą.
Užtat M. Volodinas negalėjo grįžti į civilinį gyvenimą. Ir liko rytuose esančiuose kariniuose daliniuose, nes Tarybų Sąjungą baiminosi galimo Japonijos įsiveržimo. Kai to pavojaus nebebuvo jaučiama, tada prie šios valstybės sienos dislokuotus tarybinius karius imta vežti į Vakarus — stabdyti įsiveržusiai Vokietijai.
„Mano dalinys perdislokuotas 1942— aisiais, kai vokiečiai patyrė pirmąjį didžiulį sutriuškinimą prie Stalingrado, — mena M. Volodinas. — Mes važiavome į frontą, o mums priešais gabeno į nelaisvę paimtus maršalo Pauliaus divizijos karius“.
Pateko į Voronežo frontą, kuris vėliau tapo pirmuoju Ukrainos frontu. Ir nužygiavo M. Volodinas iki Vokietijos. Berlynas buvo maždaug už 100 kilometrų, kai 1945— ųjų balandį karį išvežė Japonijos link.
Frontininkams atrodė, kad juos vežė slapčiomis. „Ne vieną parą dardėjome traukinių vagonuose, o mums vis nesakė kur, — mena M. Volodinas. — Tik kai pervažiavome Volgos upę ir patys galėjome nustatyti kelionės kryptį, tada jau sužinojome — judame Japonijos link“.
Dislokavo netolo Baikalo ežero, prie sienos su Mandžiūrija.
Minininko išbandymas mirties pavojuje
„Mano karinė profesija — minininkas, nors ilgai fronte neturėjau supratimo apie minas“, — sakė M. Volodinas.
Jis tebemena pirmąjį išbandymą, kai neturėjo pasiruošimo. Tada Aleksejevkos stotyje vokiečių aviacija subombardavo rusų kariuomenės ešeloną, kuriame važiavo M. Volodinas. Buvo likę ir nesprogusių bombų. Vadas iškvietė M. Volodiną ir nurodė jo vadovaujamam padaliniui nukenksminti vieną sprogmenį.
Nukenksminti — reiškia susprogdinti, tačiau tai neįmanoma stotyje, kur daugybė pastatų, kariuomenės judėjimas.
„Kas beliko — išnešti tą bombą atokiau nuo stoties“, — mena M. Volodinas.
Ir įritino sprogmenį į neštuvus. Keli kareiviai nešė.
„Dabar visi žinome, kaip tai pavojinga, nes akimirksniu gali įvykti sprogimas, o tada nebuvo kada apie tai mąstyti,“ — sakė frontininkas.
Bombą pavyko sunaikinti, kai kareiviai saugiai įsitaisė priedangoje.
Įtampa iškankino
Po tokio, kaip frontininkai sakydavo, išbandymo mūšiu, M. Volodiną išsiuntė į išminuotojų kursus.
„Tada jau išgirdau instrukcijas kaip veikti, sužinojau apie naudojamus instrumentus“, — mena išminuotojas, kuris pirmiausia buvo įgijęs praktinės patirties.
Mokslai truko dešimt dienų, po to gavo pažymėjimą. Ir išvažiavo į karinį dalinį.
Atsidūrė fronto linijoje išilgai geležinkelio linijos. Jį nuolat bombardavo lėktuvai. Po antskrydžių likdavo nesprogusių bombų. Jų turėjo ieškoti išminuotojai ir nukenksminti. Tokios minų bei kitokių sprogmenų paieškos tapo kasdienybe. Išminuotojai pagal žemėlapius eidavo vieni pirmųjų iš bataliono dalinių ir ruošdavo saugų kelią vokiečius persekiojančiai tarybinei kariuomenei.
„Dėl įtampos nepajėgdavau naktimis užmigti, išeidavau iš palapinės ir sėdėdavau lauke, — mena M. Volodinas. — Tikrai nebeturėjau jėgų“.
Tada išminuotojui leido savotiškai pailsėti. Iš bataliono buvo atrinkti keli kariai, kuriuos M. Volodinas ėmė mokyti savo patirties. Jis nebėjo ieškoti bombų, tai darė jo išmokyti naujieji išminuotojai.
Paskui, kai M. Volodinas atgavo pasitikėjimą, vėl — į minų laukus.
Sprogusi mina kontūzijo
M. Volodinas išsisaugojo priešų sprogmenų, o patyrė sužalojimą nuo saviškių. Kai prie vienos cerkvės tarybinė kariuomenė buvo paslėpusi pėstininkams skirtų minų. Galiausiai saviškiams jas reikėjo ir suieškoti, nes vokiečiai į puolimą neperėjo, kaip buvo manyta, o turėjo sprukti tolyn.
„Buvo ankstyvas pavasaris, šiek tiek pašalę ir pasnigę, — mena M. Volodinas. — Tame minų lauke šliaužiojome, jų ieškojome su kastuvėliais, ir netikėtai juo užkabinau, kur nereikia“.
Toje medinėje dėžutėje buvusio 200 gramų tolo sprogimo garsas apkurtino kareivį. Dėl kontūzijimo jo į ligoninę neguldė, o kariuomenės dalinys vežiojosi kartu.
Kai 1945 metų rudens pradžioje kapituliavo Japonija, fronte prieš jos kariuomenę buvęs M. Volodinas vis nebuvo paleistas namo. Nors iš pradžių atrodė, kad ta akimirka artėja, nes kareivius vežęs traukinys riedėjo vėl į Vakarus.
Tačiau dalinio neišformavo, o dislokavo prie Tulos. Čia vokiečiai buvo palikę milžiniškus minų laukus. Jų ir ieškojo M. Volodinas. Kol 1946 — aisiais išgirdo žinią — demobilizacija.
Cementininko profesija atvedė į Naująją Akmenę
Į civilį gyvenimą sugrįžęs frontininkas įsidarbino Volsko miesto cemento gamykloje šaltkalviu. Tame pačiame mieste, iš kur buvo pašauktas atlikti karinės tarnybos.
Po metų M. Volodinas gavo pasiūlymą iš Volske buvusios įstaigos, užsiėmusios naujų cemento gamyklų statyba, — važiuoti dirbti į Turkmėniją.
Ten cemento įmonės statyba atvykėliui atrodė keista. Nes statė iš Vokietijos atvežtą gamyklą. Šioje valstybėje kareiviai montavo įrengimus, ir jie keliavo į Turkmėniją.
„Tie įrengimai buvo kaip koks metalo laužas, o mes surinkome gabalėliais“, — su šypsena mena M. Volodinas.
Kai vokiškos sukamosios krosnys ėmė suktis Turkmėnijoje, cementininkas vėl išvažiavo kitur — į Naująją Akmenę.
„Pirmieji įsimintiniausi įspūdžiai — kaip per Karpėnų pelkes nutiesėme geležinkelį ir juo vežėme gaunamus cemento gamybos įrengimus, — mena M. Volodinas. — Malonu buvo tiek, kad tie įrengimai buvo kitokie negu Turkmėnijoje ir supakuoti medinėse dėžėse“.
Žmona tapo bėgike
„Akmenės cemento“ įmonėje M. Volodinas pasiliko. Čia išėjo į pensiją.
Šeima Naujojoje Akmenėje pasistatė namą. Toje miesto dalyje, kurį vietiniai žmonės ėmė vadinti žvaigždžių miesteliu. Todėl, kad čia gyveno aukštus postus užimantys žmonės, kurie buvo turtingi, tad ir rentė tais laikais prašmatnius būstus.
Didumu nenusileido ir Volodinų šeimos namas, tačiau jis atrodė ir išskirtinesnis. Su aukštomis kolonomis, kokios Lietuvoje nebūdingos ir yra Azijos stiliaus. Mat jos priminė Turkmėniją, kur dirbo M. Volodinas. Pastogę projektavo jo žmona Klaudija, dirbusi „Akmenės cemento“ konstruktorių biure.
Volodinų pavardė tapo garsi rajone, kai Klaudija, būdama apie 40 metų, ėmė intensyviai sportuoti. Ši ilgų nuotolių bėgikė šalyje yra pirmoji moteris, kuri rungtyniavo paros bėgime, sėkmingai finišavo 6 parų bėgimo varžybose.
Autoriaus nuotr.
VOLODINAI: Michailas Volodinas po žmonos Klaudijos mirties nenori kraustytis pas kurį iš savo vaikų, o gyvena vienas.
GYVENIMAS: 91 metų Michailas Volodinas, nukenksminęs tonų tonas sprogmenų karo metais, prisimena, kad tada gyveno tik viena diena.
ŽEMĖLAPIAI: Iš karo laikų išsaugotame bloknote tebėra perbraižyti žemėlapiai vietovių, kur M. Volodinas su bendražygiais ieškojo sprogmenų.
BRĖŽINIAI: M. Volodinas tebeturi minų brėžinius, kuriais naudojosi išminuotojai.
Michailo VOLODINO archyvo nuotr.
FOTOGRAFIJA: Michailas Volodinas (dešinėje) kare nusifotografavo su kovų draugu, kai abu gavo pirmuosius apdovanojimus.