Naujausios
Žydinti dovana
S. Ramanausko kardelių kolekcija šiuo metu žydi Botanikos sode. Lysvėse – gal du šimtai žiedų. Tai – S. Ramanausko išvestos ir surinktos veislės.
S. Ramanauskas buvo ilgametis Panevėžio apskrities G. Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje organizuojamos parodos „Gėlė Baltijos keliui“ dalyvis. Botanikos sodas su dovanotos kolekcijos kardeliais į šią parodą vyko pirmą kartą. Botanikos sodo darbuotojai pristatė per 20 veislių kardelių.
Šią vasarą kardeliai pražydo anksti, tam įtakos turėjo karšti orai.
„Yra labai įdomių, kiekvieną savaitę pražysta ypatingas egzempliorius“, – gėrisi kardeliais Rita Šulskienė, Botanikos sodo vyresnioji botaninių kolekcijų kuratorė.
Iki S. Ramanausko dovanos Botanikos sodas kardelių neaugino.
Sėkmės ir nesėkmės
S. Ramanauskas sutinka priimti į svečius ir pasikalbėti apie ilgametę aistrą – kardelius. Sodyboje dabar nežydi nė vienas kardelis – visa kolekcija dėl susilpnėjusios sveikatos padovanota Botanikos sodui.
Padovanoti kolekciją S. Ramanauskas ruošėsi ilgą laiką, atrinkinėjo veisles. Kartą surinko, kurie svogūnėliai mažiau vertingi, iškasė duobę, užkasė. Pavasarį, žiūri, auga, peržiemojo! „Vėl susirinkau...“ – šypsosi.
Gėlėmis S. Ramanauskas susidomėjo daugiau nei prieš tris dešimtmečius.
„Viskas prasidėjo nuo to, kad griuvo visa pramonė, o aš buvau frezuotojas Šiauliuose „Nuklone“, Dviračių gamykloje. Darbo nėra, nieko nėra, kažkaip reikia gyventi. Pradėjau pražydinti tulpes, vieną kitą žiedą, – apie gėlininkystės pradžią pasakoja S. Ramanauskas. – Kaip tik pradėjo atsirasti parduotuvėse lenkiški kardelių svogūnėliai. Jėzusmarija! Niekas nematęs tokių dalykų, vienas į vieną užaugintas, nuotraukėlės gražiausios! Prisipirkau aš jų. Pirmus metus dar žydėjo, antrus metus visi sausiu puviniu – šimtu procentu.“ Vėliau išsiaiškino, kad šie svogūnėliai per metus išauginti iki kondicinio dydžio, mūsų sąlygomis neauga.
Pirmoji nesėkmė nuo kardelių neatbaidė. Dabar selekcininkas šypsosi: ateityje nusivylimų laukė dar ne vienas.
Nepasisekus su lenkiškais svogūnėliais, pradėjo vaikščioti pas turgaus prekiautojus, S. Ramanausko vadinamus skūrlupiais. Gavo „vaikučių“. Pasodino. Antrais metais jau kuris ne kuris pradėjo žydėti. Kita bėda – nėra į ką žiūrėti!
„Norint turėti gerą rezultatą, reikia 3–4 metų, – auginimo niuansu pasidalija gėlininkas. – Bet jeigu šia liga susergi, vaistų nėra. Botanikos sode visos mano sėkmės ir nesėkmės. Kolekcijoje nėra plagijavimo, gražus, negražus, bet vienetinis“, – šypsosi S. Ramanauskas.
Pradžioje kardelius veisė savo malonumui, o paskui pagavo azartas.
Peržiūrime nuotraukas, kuriuose užfiksuoti S. Ramanausko kolekcijos žiedai. „Šitas būtų 'Piligrimas', – savo išvestą žiedą atpažįsta selekcininkas. Kodėl 'Piligrimas'? „Vienu momentu jų buvo daug, kai dauginau, mažai išbrokavau, būrys – kaip piligrimai, eikit, sakau“, – juokiasi.
'Pastelė' vardą gavo dėl švelnios spalvos. Būdamas patriotas, išvedė veislę 'Emilija Pliaterytė'. Dar – 'Joninių laužai', 'Žėrutis', 'Fantomas'. Bet daugiaspalvis 'Fantomas' nunyko.
Daug privargo su 'Jaunamarte'. „Ji tokia nevisli! Matyt, kol gyvenimas neapšukuoja, su charakteriu“, – apie baltą kardelį kalba S. Ramanauskas. Ir papildo, kad šimtaprocentinė balta kardelio spalva yra tokia pat legenda, kaip juodoji tulpė. Dažniausiai visą reikalą pagadina žiedo viduriukas, kuris būna arba į gelsvumą, arba į rausvumą, arba į pilkšvumą.
Prisimena, kaip 'Jaunamartę' nuvežė į parodą Panevėžyje: „Aštuoni žiedai iškart prasiskleidę, žiedai kaip iš gipso, stamantrūs!“. Susirinkę asai, pradedantiems šykštintys pagyrų, įvertino: „Šitą gali pasilikti“.
'Studentas' – baltas žiedas su raudonu viduriuku. „Kaip dūminis, neaiški spalva, lyg per miglą žiūrėtum, toks naktį nemiegojęs“, – šmaikštų vardo parinkimą paaiškina selekcininkas.
Ne kartą būta, kad mintyse jau išsvajotas rezultatas neatitikdavo realybės: „Pasiimi 'Piligrimą', 'Robiną Hudą', raudoną kaip kraujas. O žiūri rezultatą, kur tas žiedų raudonumas?! Kažkokie kerši!“
Būna ir netyčiukų – kartais iš mažesnių svogūnų dar pasirodo tokių žiedų, kad akys raibsta: „Lysvės gale likučius susodindavau. Kartą pražydo miniatiūrinis, tik dviejų centimetrų žiedas, bet spalvos! O rudenį stirna kad davė ir ištrypė!“
Ilgas procesas
Norint išvesti naują veislę, reikia ir žinių, ir kantrybės, ir užsispyrimo, ir sėkmės.
„Jei nusižiūrėjai rūšis ir žiedus, kurie tau patinka ir nori kažką su jais padaryti, turi atlikti kryžminimą“, – sako S. Ramanauskas. Jo rankose – P. Balčikonio su bendraautoriais parašyta knyga „Kardeliai“. P. Balčikonį S. Ramanauskas vadina Lietuvos korifėjumi.
Atverčia knygos puslapį, kuriame pavaizduota kardelio žiedo sandara: „Čia yra dulkinė, pasiimi pincetą, atsargiai išpeši, uždedi ant purkų. Jei po 2–3 dienų žiedas pradeda vysti, vadinasi, apsidulkino. Svarbu, kad vabalai dar papildomai savo neįneštų. Tada lauki – pradeda formuotis vadinamoji varpa.“
Subrandintos kardelio sėklos panašios į pušies. Išdžiovintos varpoje, surenkamos į retą maišelį.
„Sutrynei, atskyrei, išbyrėjo – tai jau darai prieš sodinimą, – procesą mintimis tęsia selekcininkas. – Sėklas išdėlioji vagoje. Iš vieno gero apdulkinimo gaunasi apie pusantro šimto sėklų. Ir pradedi laukti. Pirmais metais, jei stiprus svogūnas, būna žirnio dydžio. Su tokiais jau elgiesi kaip ir su suaugusiais. Po metų jau pasirodo drąsesnių vyrų – vienas kitas jau kažką parodo, bet dar negali spręsti, turi laukti, dar metus leidi gyventi, kai masiškai pradeda žydėti. Žmona sakydavo: iškas duobę, išraus viską ir išmes. Taip ir yra: iš 150-ies atrandi du–tris pamanomus. Ir dar nežinai, kas bus. O tiems 2–3 užrašai etiketę juodom raidėm, dedi į atskirą dėžutę – kažkas bus. Tada jau lauki tikrojo žiedo.“
Ir tai dar ne viskas. Tas tikrasis žiedas, sako kolekcininkas, gali būti gražių gražiausias, bet žiedlapis nesilaiko tvirtai. Toks neatlaikys kelionės – rasi žiedus ant žemės. Arba – žiedas kaip reikiant, bet žiedkotis vos laikosi, vėjas papūtė ir nulūžo. Į viską reikia atsižvelgti.
Todėl selekcininkui gėlėmis tekdavo rūpintis kaip mažais vaikais, kad tik viskas būtų gerai.
„Bet jei atlaikė visus egzaminus, kitais metais lauki, kol pražys, tuomet – į puokštę ir parodą. Taip ir prabėga ketveri metai, kai lauki apdovanojimo“, – juokiasi selekcininkas.
Proginė gėlė
„Kai pirmą kardelį gėlininkas atvežė į parodą Londone, kiti traukė pečiais, pagalys, keli žiedai prikabinti“, – kardelių istoriją pasakoja S. Ramanauskas.
Amžius šiai aistrai neturi ribų. S. Ramanauskas pasakoja apie ukrainietę, kuri selekcija užsiima nuo šešiolikos ir skina tarptautinius apdovanojimus. Kitai selekcininkei, kanadietei, 96-eri. Pasaulyje yra ir įspūdingų kolekcijų – vienas šeichas Jungtiniuose Arabų Emyratuose turi apie 1 500 kardelių kolekciją. Vienu metu S. Ramanausko kolekcijoje buvo 160 kardelių.
Ar kardelis įnoringa gėlė? „Ji įnoringa augimui, – sako S. Ramanauskas. – Sodinant kardelį į naują vietą, svarbu, kad velėna nebūtų šviežia, iš rudens ją reikia perkasti ir laukti pavasario. Blogai, jei kardelis į tą pačią vietą papuola 2–3 kartus, labai svarbu nesodinti kitais metais į tą pačią vietą. Kardelis labai opus puviniui – iš šlapiam, ir sausam. Nors iš pirmo žvilgsnio svogūnas gražus, nupjovus stiebą, jei tik pjūvio vietoje yra parudavimas, žinokite, vidury žiemos bus sausas puvinys. Gėlė yra gyvas daiktas – pašneki su ja, kartais paprašo tavęs, ko pats nesupranti.“
Kardeliai neleidžia užmigti ant laurų ir prarasti budrumo.
„Jei ligų nėra, užsiveisi keletą metų, atrodo, jau krūtinę išvertęs vaikštai – aš jau vyras, priauginsiu krūvas! – ir staiga per vieną sezoną pusę prarandi. Ir vėl iš naujo...“
Kardelis – proginė gėlė. Ne viena karta užaugo šią gėlę nešdama mokytojams Rugsėjo 1-ąją, dabar ji tapatinama ir su Baltijos keliu.
„Kardelis, priklausomai nuo oro, gali pražydėti dviem savaitėm anksčiau ar vėliau. Skūrlupiams jau bankrotas – penki indai pamerkti, o progos nėra“, – juokiasi S. Ramanauskas.
Ir pats augino kardelius parduoti. S. Ramanausko žodžiais, kai norėjo būti skūrlupiu, pražydindavo 3–4 tūkstančius kardelių.
„Buvo nusivylimų, bet ne tokių jau tragiškų. Pats tragiškiausias, kai pradėjau justi ligos simptomus. O darbo daug. Pasikviečiau anūkus į talką, nurodžiau, ką į kokias dėžutes dėti, nuėjau kažko į namus. „Seneli, mes jau pabaigėme!“ Jėzusmarija, geriau būčiau sniegų sulaukęs! – šmaikštauja S. Ramanauskas. – Matau, sveikatos nebėra, savo įdėtą triūsą pražudyti širdis neleido, pasiūliau Botanikos sodui.“
Pritrūko ginklanešio
S. Ramanauskas prisimena, kad jo mama turėjo kardelių: po Pirmojo pasaulinio karo buvo atsiradę rožiniai – tokie beveik pas kiekvieną moterį darželyje žydėjo.
Selekcininkas apgailestauja, kad dabar jaunimas nesidomi naujų kardelių veislių išvedimu, neturi tam kantrybės.
„Aš šeimoje vienas karys“, – apie kardelių pomėgį sako S. Ramanauskas. Kardeliais nesusidomėjo nei dukros, nei žmona, nei anūkai.
„Ginklanešio nėra. Jei būtų pagalbininkas, jaunas žmogus, dar būtų galima šposų padaryti“, – šypsosi S. Ramanauskas.
