Kapitono laukia trečioji misija

Kapitono laukia trečioji misija

Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės Oro operacijų paramos eskadrilės vadas kapitonas Aleksiejus Bojevikas rengiasi trečiajai misijai Afganistane ir jau žino, kada į karštą pasaulio tašką vyks ketvirtąjį kartą — kitą žiemą. 36-erių kapitonas savęs nevadina ekstremalu ir juokauja, kad auginti vaikus — didesnis iššūkis.

Živilė KAVALIAUSKAITĖ

zivile@skrastas.lt

Sunkiausia — aklimatizuotis

Į trečiąją misiją A. Bojevikas išskris liepos pabaigoje. Šiauliečio pareigos misijoje — Goro provincijos atkūrimo grupės (PAG) Oro uosto aptarnavimo grupės vadas, skrydžių vadovas.

A. Bojevikas įsitikino: nesvarbu kelinta bebūtų misija, sudėtingiausia yra aklimatizuotis. Lietuvių stovykla Goro provincijoje įsikūrusi 7500 pėdų (apie 2300 metrų) virš jūros lygio. Dėl išretėjusio oro pirmomis savaitėmis karius kankina dusulys, iš nosies bėga kraujas, tad apie mėnesį draudžiama intensyviai sportuoti.

Oro uosto aptarnavimo grupės darbas — stebėti įrangą ir laukti lėktuvų, kad šie galėtų saugiai nusileisti. Gore lėktuvai leidžiasi ne minučių, o valandų tikslumu. Oro uostas yra už bazės teritorijos, todėl reikia užtikrinti atskrendančių NATO transportinių orlaivių saugumą: kol apsauga prie tako nėra užėmusi savo pozicijų, A. Bojevikas negali duoti leidimo orlaiviui tūpti.

Dar viena funkcija — kilimo-tūpimo tako priežiūra. Kadangi takas yra gruntinis, susidaro provėžos, į paviršių iškyla akmenys. Apie būklę pranešama civilinei kampanijai, tvarkančiai taką. Pasak šiauliečio, taką tvarkančius darbininkus iš Šri Lankos tenka įdėmiai prižiūrėti, nes jie ne itin išmano savo darbą.

Misijos paženklintos neramumais

Pirmoji misija A. Bojevikui buvo tarsi išbandymas: „Neišbandęs savęs, nežinosi, ko esi vertas“. Kiti skrydžiai į Afganistaną — reikėjo, nes trūksta personalo.

Į pirmąją misiją šiaulietis išvyko 2005 metais su antrąja provincijos atkūrimo grupe (PAG-2). PAG-1 skrydžius valdė amerikiečiai, kurie, baigę tarnybą, išsivežė ir savo įrangą. Pirmąją savaitę, kol sulaukė pagrindinio krovinio, lietuviai atskrendančių lėktuvų pilotams signalus siuntė raketomis: žalia — saugu, raudona — ne.

A. Bojevikas šypsosi: septyni amerikiečiai atlikdavo tą patį darbą, kurį nuveikia du lietuviai. Tad misijoje kiekviena diena būna tarsi pirmadienis.

Aleksiejaus misijos paženklintos neramumais. Tarnaujant pirmojoje, kilo aistros dėl Muhamedo karikatūrų. Tąkart sėkmingai veikė vietinė policija ir riaušininkai lietuvių bazės nepasiekė.

Antrojoje misijoje kelias valandas teko praleisti slėptuvėje Kabulo tarptautiniame oro uoste, kuris nė karto iki tol nebuvo apšaudytas. Oro uoste vykęs koncertas, ko gero, supykdė vietinius, ir jie paleido dvi raketas.

Praėjusi A. Bojeviko misija paženklinta pirmąją lietuvio kario auka. Kilus neramumams ir vietiniams atakavus stovyklą, žuvo seržantas Artūras Jarmalavičius. Karininkas ir dabar įsitikinęs: to neturėjo būti. „Vaizdas buvo kraupus, bokšteliai sudaužyti akmenimis. Dėl įtemptos situacijos teko atšaukti ir vieną orlaivį“, — atsimena A. Bojevikas. Baimės tąkart nejautė. Tik didesnį spaudimą iš namiškių.

Kai šiaulietis tarnaus trečiojoje misijoje, vyks prezidento rinkimai, tad ramios tarnybos nesitiki. Bet tiki, jog viskas bus gerai.

Vietiniai išmoksta lietuviškai

„Bazė — tarsi kalėjimas, iš kurio niekur neišeisi. Bet ir noro nėra kur nors eiti“, — palygina A. Bojevikas.

Su afganais daug bendrauti netenka, nebent Kabulo turguje, kur pardavėjai lietuvius pažįsta iš uniformų, žino, kad tarnauja Čagčarane. Bet nelabai apsidžiaugia pamatę, nes lietuviai stipriai nuderi kainą.

Bazėje Čagčarane yra vietinių, kurie puikiai kalba lietuviškai, moka net tokius žodžius kaip „driežas“, traukia lietuviškas dainas ir labai nori į Lietuvą.

Kontrastų Afganistane — daugybė. A. Bojevikas stebisi, kad vaikai žiemą laksto basi, o į kalną pirmyn atgal greičiau subėgioja nei mašina įvažiuoja.

Praėjusią vasarą aukščiausia temperatūra Čagčarane siekė 33 laipsnius. Žiemą šaltis šioje vietovėje paspaudžia iki minus 30. Kurui vietiniai naudoja džiovintą mėšlą, nes mediena labai brangi: asiliuku iš kalnų pargabentas ryšulys kainuoja net 6 dolerius. Vietiniams tai — didžiuliai pinigai. Netoli lietuvių stovyklos auga 10— 15 medžių, jie afganams — saugomas miškas.

„Vakaro beveik nėra — sutemsta labai greitai. Jei nėra mėnulio, jautiesi tarsi tamsiame kambaryje, ką tik užgesus elektrai. Pirmojoje misijoje iš pradžių neturėjau žiebtuvėlio: kol naktį pasiekdavau tikslą, keletą kartų nugriūdavau“, — komiškas situacijas prisimena Andriejus.

Tai, kad Goras yra vienas iš skurdžiausių regionų, pasak šiauliečio, turi ir privalumų: ši vietovė — viena iš saugiausių. A. Bojevikas įsitikinęs: kraštui reikia paramos, nes, jos negavę, vietiniai žvalgysis į tuos, iš kurių gali gauti. Į talibus.

Dar viena vietovės specifika — dėl gamtos sąlygų neauga aguonos, kurių laukai plyti Kandaharo lygumose. Kiekvieną rudenį iš pietų į šiaurę, prie Rusijos sienos, pro Gorą pralinguoja kupranugarių karavanai, kurių dalis, spėjama, gabena narkotikus.

Trūksta personalo

Pirmojoje misijoje A. Bojevikas tarnavo pusę metų, antrojoje — tris mėnesius. Misijos laiką teko sutrumpinti dėl darbo specifikos. Šiauliuose skrydžio vadovai dirba naudodamiesi tikslaus tūpimo radaru, o Afganistane tokios įrangos nėra. Į misijos laiką įskaičiavus pasirengimą ir reabilitaciją, susidaro devyni mėnesiai: per tiek laiko prarandama kvalifikacija, jai susigrąžinti reikia vykti į Belgiją, kurioje yra specialūs treniruokliai. O tai nėra pigu.

Pasak A. Bojeviko, šiam darbui parengtų žmonių trūksta ir Afganistane, ir KOP Aviacijos bazėje: „Skrydžių valdymo skyriuje tik šeši karininkai turi tikslaus tūpimo radaro skrydžių valdymo licencijas: dvi moterys yra dekretinėse atostogose, vienas vaikinas — misijoje, kitas — sugrįžęs iš misijos. Liekam du “gyvi“, bet važinėjame rengtis misijai. Kartą negalėjome teikti paslaugos, nes abu buvome išvykę“.

Parengti naujus žmones reikia ir laiko, ir lėšų. Neužtenka treniruoklių Belgijoje, reikia ir skrydžių su instruktoriais. Lietuvoje nėra tinkamos kvalifikacijos žmogaus, kuris galėtų savarankiškai parengti pamainą.

Oro policijos misijai Šiauliuose besiruošiantys vokiečiai pažadėjo lietuvių karius mokyti Vokietijoje. Dviem kariams parengti naikintuvai turėtų kilti 100 kartų. Vokiečiai skraidytų už dyką, bet iškyla kita problema — komandiruotės pinigai ir bilietai.

Buitvydas tapo Bojaviku

A. Bojevikas juokiasi, kad namuose tenka triūsti pačiam, o misijoje drabužiai — išskalbti, maistas — paruoštas, netgi indų plauti nereikia.

„Žmona buvo pusmečiui išvykusi, tad pačiam teko prižiūrėti 4-erių dukrą ir beveik 14-os sūnų. Dar namą remontavau. Buvo labai sunku“, — pripažįsta vadas, kuris įsitikino: kariai jo žodžius išgirsta iš karto, o sūnui reikia kartoti.

Zokniuose užaugusiam Aleksiejui lėktuvai buvo kasdienybė. Rinkdamasis studijas, daug neabejojo: išvyko mokytis į Rygos aeronavigacijos institutą mokytis skrydžių valdymo. Baigęs mokslus, prieš 15 metų įstojo tarnauti į KOP Aviacijos bazę.

Pajuokavus, kad pavardė Bojevik (rusiškai „boj“ — kova, mūšis) itin tinka kariui, Aleksiejus paaiškina, kad tikroji jo tėvo pavardė buvo Buitvydas. Tik po karo tėvą registravęs rusas nusprendė: “Koks tu Buitvydas, būsi Bojevik“. Ir tarsi netyčiom išpranašavo Aleksiejaus ateitį.

VEIKLA: Lietuvos karinių oro pajėgų (KOP) Aviacijos bazės Oro operacijų paramos eskadrilės vadas kapitonas Aleksiejus Bojevikas pokalbiui skyrė savo išeiginę dieną. Kapitonas juokauja, kad misijoje kiekviena diena būna tarsi pirmadienis. bojevikas aleksejus aerodromas siauliu 20

BŪTINYBĖ: Aleksiejus Bojevikas sako, kad pirmoji misija buvo savęs išbandymas, o kiti skrydžiai į Afganistaną — reikiamybė, nes trūkta personalo. bojavikas aleksejus aerodromas siauliu 24

GYVIS: Kapitono Aleksiejus Bojeviko nuotraukų archyve įamžintas ir netikėtas svečias bazėje — 7 centimetrų voras. aleksiejus bojevikas 15

Jono TAMULIO nuotr.

AERODROMAS: Čagčarano oro uostas — laukas su gruntiniu kilimo-tūpimo taku. Užrašas skelbia: „Sveiki atvykę į Čagčarano oro uostą“.

MISIJOS: Aleksiejus Bojevikas liepą išvyks į trečiąją misiją Afganistane, Goro provincijoje.

Aleksiejaus BOJEVIKO archyvo nuotr.