Naujausios
Kanklininkė su mokytojos siela
Jei iš kelmiškės Dalios Miliauskienės kas nors, neduok, Dieve, atimtų kankles, ko gero, atimtų ir didžiąją dalį gyvenimo. Pedagogė turi nemažą būrį mokinių, kuriems kanklių muzika eina tiesiai į širdį ir pasilieka. Jei kanklių nebūtų, Dalia Miliauskienė neabejotinai mokytųsi griežti violončele — instrumentu, turinčiu aksominį glostantį skambėjimą.
Dalia KARPAVIČIENĖ
daliak@skrastas.lt
Užaugo su lietuviška muzika ir dvasia
Dalia Miliauskienė save vadina kelmiške, nors jos tėveliai — tikri aukštaičiai, ir pati yra gimusi Pakruojo rajone, Rozalime.
D. Miliauskienės tėvelis dirbo pieninėje, buvo nuolat „kilnojamas“ iš vienos vietos į kitą. Vyriausioji šeimoje Dalios sesuo Renata gimė Medeikiuose, Biržų rajone, brolis Laimis — Žagarėje. Galiausiai su vos dviejų mėnesių Dalia šeimyna atsidūrė Kelmėje.
„Tuomet mamytė kaip kirviu nukirto, pareiškusi, jog iš šio jaukaus miestelio niekur ir niekada nebevažiuos. Iki kaulų buvo ir visiems įsiėdęs klajokliškas gyvenimas. Taip ir likome Kelmėje. Tėvai susirentė namus, įsitvirtino“, — pasakojo kelmiškė.
D. Miliauskienė augo su lietuviška muzika. Jos prosenelis, tėvelio senelis, buvo geras smuikininkas. Tėvelis, kuriam aktyvumo buvo galima tik pavydėti, „ėjo“ per visokius chorus. Ir giedojo, ir dainavo. Jei pasiūlydavo vaidinti, vaidindavo, pakviesdavo šokti, irgi neatsisakydavo.
„Kaip gyvas sudegęs buvo. Mamytei tekdavo ir prilaikyti, nors ir pati nebuvo abejinga muzikai“, — sakė D. Miliauskienė.
Kelmiškei vaikystė kažkodėl siejasi ne tik su muzika, bet ir su lietuviška dvasia. Tėvelių vestuvinėje nuotraukoje išlikę jauni, gražūs žmonės, vilkintys tautinius drabužius.
„Mano tetos į paskutinę kelionę buvo pasiruošusios iš anksto: pačios išsiaudė, pasisiuvo tautinius drabužius ir pasidėjo įkapėms. Taip ir iškeliavo — kaip tikros lietuvės. Ne taip retai ir man pačiai tenka vilkėti tautinį kostiumą. Labai gerai jaučiuosi, man tinka. Galiu ramiai išeiti ir į gatvę, nesu pastebėjusi keistų žvilgsnių“, — pasakojo Dalia Miliauskienė.
Norėjo mokytis groti akordeonu
D. Miliauskienės sesuo Renata nuo vaikystės linko prie dailių darbų, todėl pasirinko studijas Vilniaus kultūros ir J. Vienožinskio dailės mokykloje, vėliau — Vilniaus dailės akademijoje. Brolis Laimis, kaip ir Dalia, mėgo muzikuoti, baigė Kelmės muzikos mokyklą.
„Mano norui lankyti tą pačią mokyklą, kaip ir brolis, mama prieštaravo. Reikia pripažinti, kad ne visuomet brolis buvo pažangus mokinys, kartais mokslus apleisdavo. Todėl mama tiesiai rėžė, jog jai užtenka ir vieno tinginio. Bet tėvelis mane palaikė. Abu nuėjome į Muzikos mokyklą, įstojau slapta nuo mamos, tik po to pasakiau. Mama numojo ranka, susitaikė su jau įvykusiu faktu. Tiesa, ketinau mokytis groti akordeonu, tačiau mokytojas A. Lipeika perkalbėjo, pasiūlė rinktis kankles. Taip mano gyvenime atsirado šis nuostabus instrumentas“, — pasakojo D. Miliauskienė.
Baigusi Kelmės muzikos mokyklą kelmiškė toliau mokslus tęsė Vilniuje, Juozo Tallat — Kelpšos aukštesniojoje muzikos mokykloje, grojo Konservatorijos liaudies instrumentų eksperimentiniame orkestre. Vėliau, jaunatviško smalsumo pagauta, norėdama patirti kitokių įspūdžių, studijas tęsė Klaipėdos konservatorijoje.
Tarybinių metų folkloras
„Klaipėda mane tiesiog įsuko į kultūrinio gyvenimo verpetą“, — šypsojosi Dalia Miliauskienė. Vienu metu studentės bendrabučio kambarėlyje kabojo keturi skirtingi tautiniai kostiumai. Mat Dalia grojo keliuose kolektyvuose. Kaip ir tėvelis — norėdavo save išbandyti, todėl, kur tik pakviesdavo kankliuoti, ten ir eidavo. Buvę įdomu, nors ir nelengva.
Klaipėdoje, dar tarybiniais metais, folkloro užuomazgos tik radosi. Patys studentai, niekieno neverčiami ir nemokomi, dainuodavo sutartines, žaisdavo senovinius žaidimus. Dalia Miliauskienė su dviem draugėmis bandė kartu kankliuoti. Jaunas dėstytojas subūrė folklorinį ansambliuką.
Baigusi studijas ir gavusi paskyrimą dirbti Plungės rajono Daugėdų kultūros namuose, D. Miliauskienė pati pabandė vaikus sudominti folkloru.
„Buvo smagu, kad tarybiniais metais atsirado mano mintims pritariančių tėvų, kurie mielai į folkloro kolektyvą ne tik leido savo vaikus, bet ir patys pagrodavo kokiu instrumentu, pavyzdžiui, armonika. Su kolektyvu daug koncertavome po visą Plungės rajoną“, — sakė D. Miliauskienė.
Vaikščiojimas po mokyklas
Po 13 metų darbų Plungėje, kelmiškė grįžo į tėviškę. Kaip profesionali kanklininkė pradėjo dirbti Meno mokykloje, vėliau — ir Kultūros centro Folkloro skyriuje.
„Vėl užsiėmiau tuo pačiu, kaip ir anksčiau, tik iš naujo — kūriau vaikų folkloro kolektyvus, mokiau kankliavimo. Vaikščiodavau ir tebevaikščioju po mokyklas, ieškodama tokių vaikų, kurie ir gali, ir nori prisiliesti prie savo protėvių dvasios per muziką. Atrandu tikrų perliukų. Tik vaikai labai greitai išauga ir išeina. Džiaugiuosi, kad ne vienas mano atrastasis mokinys pasuko profesionalių muzikantų keliu, groja suaugusiųjų folkloro kolektyvuose. Vadinasi, “užsikabino“ už tos muzikos“, — neslėpė pasitenkinimo D. Miliauskienė.
Mokytoja, ir nieko daugiau
D. Miliauskienė jau priprato, jog ją vadina mokytoja.
„Iš tikrųjų, pirmiausia ir esu būtent mokytoja. Dabar didžiausią malonumą patiriu ne pati kankliuodama, o mokydama vaikus. Smagiausia, kai tenka diriguoti pačios suburtam ir paruoštam Kelmės meno mokyklos liaudiškų instrumentų orkestrui. Tada atrodo, kad muzika užpildo visus kampelius, ir visi ją girdi“, — šypsojosi kelmiškė.
D. Miliauskienės giminėje mokytojų — ne vienas. „Visos mamytės seserys buvo pedagogės, mano senelis — taip pat. Manau, kad pedagogės gyslelę turi ir mano dukra Jurgita. Nors dar studijuoja verslo administravimą, vis pasvajoja apie pedagogines studijas. Sūnus Tomas — abiturientas. Abu vaikai yra baigę muzikos mokyklą. Dukra — nebloga kanklininkė, sūnus groja birbyne, Sekminių rageliu“, — pasakojo D. Miliauskienė.
Visa, kas geriausia — iš šeimos ir iš tautos
Kelmiškė įsitikinusi, jog visa, kas geriausia ir tikra, prasideda nuo šeimos. Kaip ir visa muzika — iš liaudies.
D. Miliauskienė pasakojo, jog vienos kolektyvo narės mama, išvažiuodama į užsienį, labai prašė dukros nenustoti lankyti repeticijų. Mergaitė taip ir elgiasi. Pirmiausia todėl, kad liaudiška muzika jai patinka, antra — todėl, kad gerbia savo mamą.
KANKLĖS: Su kanklėmis Dalia Miliauskienė nesiskiria beveik niekada. Repeticijos, pamokos, pasirodymai, koncertai. Kanklių muzika glosto kelmiškės širdį, o dar smagiau, kai stygas liečia jos mokinių pirštai.
Autorės nuotr.
VAIKAI: Pirmojoje savo darbovietėje, Plungės rajono Daugėdų kultūros namuose, Dalia Miliauskienė subūrė vaikų folkloro kolektyvą. 1986 metais jaunieji kolektyvo dalyviai pasirodė Rietave, vėliau — ir kitose rajono vietovėse.
JUBILIEJUS: 1981 metais Vilniaus Juozo Tallat — Kelpšos aukštesnioji muzikos mokykla minėjo jubiliejų. Tada studentė Dalia Baradinskaitė (pirma iš kairės) pasitiko svečius kartu su bendramokslėmis.
Dalios MILIAUSKIENĖS albumo nuotr.