Naujausios
„Kanklėms nereikia pasakų“
Šiaulietis tautodailininkas, etnografas Albertas Martinaitis dabar drožia kankles. Meistras per Žolinę užsibrėžė įrodyti, kad kanklės iš skirtingų medžio rūšių gali skambėti kitaip. Savo darbuose mato prasmę: „Beveik neteko girdėti, kad vaikai iš folkloro būtų įsivėlę į kriminalinius skandalus. Geros kanklės kainuoja apie kelis šimtus litų, o geras advokatas galbūt — du tūkstančius?“.
Rūta JUKNEVIČIŪTĖ
Medis skamba skirtingai
Albertas Martinaitis ima dėlioti savo rankomis drožtas kankles: juodalksnio, eglės, guobos, liepos, ąžuolo, uosio. Instrumentai dar be stygų. Per Žolinę Šiaulių universiteto Botanikos sode meistras planuoja sukviesti muzikantus, etnokultūros tyrinėtojus ir mėgėjus išbandyti kanklių skambesį, patiems įsitikinti, kad tos pačios formos, tačiau skirtingų medžio rūšių instrumentai gali skambėti skirtingai.
Anot A. Martinaičio, kiekvieną instrumentą reikia prisitaikyti prie savo vidinės harmonijos: „Tai kaip kraujo grupės: vienam bus geros, kitam blogos“.
Kaip sužinoti, kurios kanklės tavosios? Pasak A. Martinaičio, viską reikia paragauti, išbandyti. Jo paraginti atlikome eksperimentą: meistras liepė paglostyti, pauostyti medį, ant vieno delno uždėjo liepos, ant kito — ąžuolo kankles.
Liepinės išslydo ir nukrito ant žemės. Ar tai reiškia, kad šitos kanklės netinka? „Liepa slidi kaip muilas, — sako A. Martinaitis. — Kartais reikia su medžiu ilgiau pabendrauti, kad išsirinktum sau tinkamą instrumentą“.
Ar ne paprasčiau kankles išsirinkti parduotuvėje? „Kanklės — vieniems tai tik muzikos instrumentas, kitiems šis tas daugiau. Individualiai padarytos kanklės — ne tik priemonė groti, bet ir relikvija“, — mano A. Martinaitis.
Anot jo, parduotuviniai liaudies instrumentai — ne etnokultūra. „Jei duoną kepa mano mama pagal receptą, kurio išmokė močiutė — tai reali etnokultūra. Jei duona kepama dirbtinėje aplinkoje ir ją kepa žmonės, kurie to mokėsi iš kažkokių aprašymų — tai edukacija“, — paaiškina A. Martinaitis.
Instrumentai — kaip vaikai
Norinčių įsigyti kankles netrūksta. „Tačiau kanklėms nereikia pasakų: arba moki groti, arba ne“, — nukerta A. Martinaitis.
Sulūžusias kankles remontuoja nemokamai: „Visi kūriniai — mano vaikai. Tūkstantis kanklių — mano šeima“.
Apie daromas kankles A. Martinaitis nesiskelbia. Žmonės patys sužino.
Ne tik kankles meistras drožia, bet ir ragus, dūdas. Ragai skaptuojami iš vaismedžių, pavyzdžiui, vyšnios. Čia pat meistras pademonstruoja ir jų skambesį: papučia į vieną, į kitą. Skamba skirtingai. Anot jo, garsas priklauso nuo rago ilgio ir lenktumo.
Dūdos drožiamos iš beržo. Folklore nėra atsitiktinių dalykų: „Birželio mėnesį buvo pučiamos dūdos ant kalno. Birželio mėnesį geriausiai lupasi žievė nuo beržų. Viskas turi kažkokį logišką tarpusavio ryšį“.
Folkloras skiepija vertybes
Meistro žodžiais, folkloras moko harmonijos: ji gimsta per mokėjimą susigroti, susidainuoti ar susišokti. Taip, sako, atsiranda žinojimas, kas blogai, o kas netinkama.
„Beveik neteko girdėti, kad vaikai iš folkloro būtų įsivėlę į kriminalinius skandalus. Geros kanklės kainuoja apie kelis šimtus litų, o geras advokatas galbūt — du tūkstančius?“, — siūlo susimąstyti tautodailininkas.
Bet per prievartą vaikų groti kanklėmis ar kitais instrumentais nesugundysi. Įtraukti į folkloro muziką gali tik teigiamos emocijos: reikia leisti žmogui išbandyti instrumentą, kad juo patikėtų.
Štai viena A. Martinaičio pažįstama muzikos mokytoja, norėdama sukviesti vaikų į folkloro ansamblį, skelbimų nekabino: nusižiūrėjo mergaitę ir pakvietė pabandyti groti kanklėmis. Jai taip patiko, kad ir seserį atsivedė.
Giedriaus BARANAUSKO nuotr.
KANKLĖS: Ant medinio suolo tautodailininkas Albertas Martinaitis išdėlioja kankles: juodalksnio, eglės, guobos, liepos, ąžuolo, uosio. Sako, kad skirtingo medžio ir skamba skirtingai.
RAGAI: Tautodailininkas iš medžio drožia ne tik kankles, bet ir kitus liaudies instrumentus. Štai ragai drožiami iš vaismedžių, pavyzdžiui, vyšnios.