Naujausios
Išlikęs pastatas
P. Kaminskas yra sukaupęs gausią senųjų nuotraukų, atvirukų kolekciją, leidžia teminius albumus. Vienas iš jų buvo skirtas mokykloms – „Pradinės mokyklos Lietuvoje 1915–1942“. Daugybę mokyklų nuotraukų peržiūrėjusiam P. Kaminskui mokykla gimtojo Kalniuko rajone, Nidos gatvėje, buvo naujiena.
Kalniuke prabėgo visa P. Kaminsko vaikystė, smagiausias laikas. Vingių gatvėje P. Kaminskas gyveno, kol išėjo į armiją, vėliau prasidėjo savarankiškas gyvenimas, sukūrė šeimą.
„Dažnai praeinu Kalniuką, savo tėviškę, pažiūriu, ar kas nestato. Nidos gatvėje pamačiau moterį prie vartelių ir pakalbinau, paklausinėjau, kas čia buvo, ar seniai gyvena. Išėjo ir jos vyras, ilgai kalbėjomės, taip ir sužinojau apie mokyklą. Šalia gyvenau ir nežinojau nieko!“ – stebisi P. Kaminskas.
Netrukus po šio pokalbio kolekcininkas sutiko pažįstamą Vytautą Boleslovą Šiukštą, šis netikėtai užvedė kalbą apie Kalniuke buvusią mokyklą.
„Mano vyresnis brolis atsivesdavo mane ketverių metų. Mokytojas sakydavo – kad tik netriukšmautų. Ir klasėje užmigdavau“, – pažįstamo žodžius perpasakoja P. Kaminskas.
Ši istorija itin sudomino kolekcininką. Kartu su P. Kaminsku užsukame į Nidos gatvės 5 namą, ten, kur kažkada veikė mokykla.
Mus sutikusi 84-erių Danutė Klimienė su vyru čia atsikraustė 1978 metais ir puikiai prisimena, kad ant durų pirmame aukšte buvo užrašas, jog čia – direktoriaus kabinetas. Prisimena ir palėpėje rastus popierius, vaikų dienoraščius su pažymiais, parašais. Dar buvo senovinis „bliūdas“, moteris mena pagalvojusi, kad jame vaikai rankas plovė.
D. Klimienė girdėjo pasakojimą, kad klasės buvusios pirmame aukšte, o antrame aukšte gyvenę mokytojai, bet ar tai tiesa, nežino.
Moteris pakviečia į vidų ir rodo, kur buvo klasės. Tik dabar jau viskas pasikeitę, perstatyta, suremontuota, bet dar likusi vienos iš senųjų krosnių sienelė.
Būstą Klimai įsigijo iš savininko Gruinio. Tuomet vienas kambarėlis name jau buvo nupirktas, tad šeima įsigijo likusią namo dalį.
„Namas buvo rudas, negražus, apšaudytas, skylėtas. Statytas grubiai, rąstai nedailūs, lubų aukštis be proto“, – pastatą apibūdina moteris. Dar žino, kad namo kampą buvo kliudęs sviedinys. Net nusistebi permąstydama, kaip tąsyk išdrįso šį namą pirkti. O dabar džiaugiasi ne tik jaukiais namais, žydinčiais gėlynais, bet ir gatvės ramybe.
D. Klimienė norėjo parodyti ir dar vieną anų dienų liudijimą, bet jis taip pat neišliko: ant namo buvo užrašas su pastatymo data – 1939 metai.
Rūpėjo ne mokslai, o draugai
Sukame į Žvyro gatvę, kurioje gyvena 1935 metais gimęs Aleksandras Labanauskas, mokęsis mokykloje Nidos gatvėje. Tik kada tai buvo, kaip mokykla atrodė, šiaulietis neprisimena. Juokiasi buvęs „Šiaulių miesto chuliganiuks“, tad labiau rūpėjo ne pamokos, o laisvalaikis.
„Nežinau, kelintais metais tai buvo, bet buvo antrame aukšte, apačioje turbūt žmonės gyveno. Kiek mes ten laiko buvome – žinote, tokiame amžiuje ne tas galvoje buvo, svarbiau, kur futbolą sužaisti“, – mokyklines dienas bandė prisiminti A. Labanauskas.
Bekalbant atgimsta dar vienas vaizdinys: „Antras aukštas nedidelis, atrodo, gal buvo pora klasių, o gal skirtingos klasės mokėsi kartu.“
O gal prisimena mokytoją? „Kai išdykęs buvai, mokytojo nė nenorėjai pažinti“, – juokiasi A. Labanauskas.
Bet dėl vieno yra tikras – tai buvo vokiečių okupacijos metai, o jis buvo pradinukas. Skaičiuoja, kad greičiausiai į pirmą klasę pradėjo eiti 1942 metais.
Iš pradžių mokėsi S. Šalkauskio gatvėje. „Viskas lyg per miglą, daug vaikų, svarbiausia draugai, o ne mokslai“, – juokiasi. Kai mokykloje įsikūrė vokiečiai, vis kraustėsi kitur – lyg į pusrūsį už Savivaldybės, nuo senosios gaisrinės pusės, į Nidos gatvę. Vėliau mokėsi ir pastate, kuriame dabar įsikūręs Šiaulių istorijos muziejus.
Prisimena ir vieno aukšto pastatą Gubernijoje, pats ten nesimokė, tik žino, kad ten buvo mokykla, nes ėjo žiūrėti kino filmo. „Buvo tokia sensacija“, – įvertina jaunų dienų įvykio svarbą. Atmintyje iš pokario laikų likusi ir mokykla Kražių gatvėje, prieš Šv. Jurgio bažnyčią.
Ryškiausi prisiminimai – iš vėlesnio laiko, kai jau mokėsi dabartinėje Juliaus Janonio gimnazijoje. Iš devintos klasės buvo „paprašytas“ išeiti iš mokyklos. Pasakodamas apie išdaigas, nesutarimus su mokytojais, A. Labanauskas prisimena ir kaip mokykloje pranešęs apie Stalino mirtį: nudvėsė Joškė. Šeimoje, sako šiaulietis, Stalinas buvo labai nekenčiamas, tad jis tai pasakė garsiai.
A. Labanauskas baigė sprogdintojo mokslus – pradėjo dirbti brigadininku, paskui meistru, vyr. meistru, cecho viršininku, ruožo viršininku ir, būdamas 55 metų, išėjo į pensiją.
Į vaikystės namus Kalniuke sugrįžo po tėvų mirties. Namas pilnas prisiminimų – tėvai jį pasistatė 1939 metais.
Mylimas rajonas
P. Kaminskas rodo nespalvotas Kalniuko nuotraukas. Vienoje iš nuotraukų – 1959 metai, jis su draugais. 1988 metų fotografijose jau sūnus įamžino Kalniuko gatves.
„Kalniukas – senas rajonas šalia ežero, skiriamas į šiaurinį ir pietinį (link cerkvės). Į dvi dalis dalija Auštosios gatvė“, – paaiškina.
P. Kaminsko vaikystės namai buvo Vingių 19, o Vingių 17 gyveno tarpukario kriminalinės policijos viršininkas Vladas Kažėmekas. Kolekcininkas turi daug jo nuotraukų, žino šeimos istoriją. Kriminalinės policijos viršininkas buvo represuotas, žmona liko Šiauliuose, mirė apie 1985 metus.
P. Kaminskas vardija, kas pokariu veikė Kalniuke: darželis, kaulų supirktuvė, metalo supirktuvė, parduotuvė, turgelis, pirtis. Tarpukariu buvo ir žaislų fabrikėlis (Tiesioji g. 27). Namas neišliko, bet muziejus saugo jo nuotrauką.
Dar Kalniuke gyveno itin gausi balandininkų bendruomenė, P. Kaminskas suskaičiuoja 50–70 pavardžių.
Šiandienis Kalniukas sparčiai keičiasi, senus medinukus maino modernūs pastatai, nyksta senoji dvasia. P. Kaminskas pasidžiaugia, kad šiaulietis dailininkas Kazys Bimba ne vieną Kalniuko vaizdą įamžino paveiksluose – liks meniškas prisiminimas.
