Naujausios
Kalėdų laukia Užventyje
Regina ir Antanas Jonuškos prieš Kalėdas papuošia savo sodybą ir Šiauliuose. Medelyne turi erdvų namą, kuriame praleido didžiąją dalį savo aktyviųjų metų, kai abu dirbo. Tačiau laukti Kalėdų dažniausia atvažiuoja į Užventį. Čia jų gimtinė. Čia gyvena giminių. Čia palaidoti artimiausieji žmonės.
Tad Užventyje darni šeima kuria ir Kalėdų nuotaiką. „Visuomet prieš šventes pasipuošdavome sodybą, – pasakoja Regina Jonuškienė. – Tačiau, kai abu su vyru baigėme darbo karjerą, atsirado dar daugiau ūpo puošti. Ir daugiau laiko. Be to, sukaupėme daugybę skulptūrėlių, girliandų. Kiekvienais metais savo kraitį dar papildome, naujomis puošmenomis. Darome tai ne dėl reklamos. Pirmiausia dėl savęs. Kai sodyboje tiek šviesos ir šventinės nuotaikos, lengviau išgyventi tamsųjį periodą. O, kai tai, ką sukuriame, patinka ir kitiems – dvigubai malonu.“
Jonuškų sodyba nežemiška Kalėdų šviesa nušvinta nuo 17 valandos. Šia pasaka galima grožėtis iki 23 valandos. Bet jeigu svečių atvažiuoja anksčiau, sodybos šeimininkai atveria vartelius ir įžiebia Kalėdų šviesą. Užvenčio svečiai prie sodybos fotografuojasi. Vaikai stebisi paslaptingais kiemais ir užkaboriais, elnių ir briedžių statulomis, pripučiamu besmegeniu, girliandų piramidėmis, džiaugiasi dovanomis iš Kalėdų senelio rogių. Šiemet sodybos šeimininkai jau išdalijo 155 maišelius saldumynų. Važiavo į Šiaulius pirkti dar, kad pripildytų senelio roges.
„Vaikai ir jų tėvai lieka maloniai nustebinti, – džiaugiasi ponia Regina. – Kiti klausia, kiek reikia mokėti. Mes neimame pinigų. Geriau patys ko nors atsisakysime. Bet padovanosime šventę vaikams. Smagu žiūrėti, kaip nuoširdžiai jie džiaugiasi. Šventė yra šventė.“
Sodybos šeimininkai pasakoja, jog lankytojai – gana kultūringi. Jie nesiveržia į sodybos kiemą. Iš tolo žiūri, fotografuojasi. Bet šeimininkai patys atveria vartelius ir pakviečia į kiemą, kad Kalėdų stebuklus iš arčiau pamatytų.
Dekoracijų tenka parsisiųsti ir iš Anglijos
Puošti sodybą Jonuškos pradeda nuo Advento pradžios. Šiemet tam paaukojo tris savaitgalius. Vieną savaitgalį darbavosi ir elektrikas. Garbaus amžiaus žmonės patys nebūtų sugebėję užlipti ant stogo, girliandomis apraizgyti kamino.
Šiųmetė naujiena – eglutė, sutverta iš geležinių pasagų. Antanas Jonuška iš metalo supirktuvių prisirinko pasagų. O žentas – operos solistas Ramūnas Urbietis iš jų suvirino Kalėdų eglutę. Ją papuošė žaliom dekoracijom ir žaliom girliandom. Ramūnas dirba Kauno ir Panevėžio muzikiniuose teatruose. Bet laisvalaikiu mėgsta imtis suvirinimo aparato.
„Kitos tokios eglutės visoje Lietuvoje nėra. Vienetinė“, – džiaugiasi sodybos šeimininkai savo dukros Raimondos ir žento Ramūno sumanymu.
Beje, Kalėdų švęsti čia susirenka ir Jonuškų dukros bei sūnaus Ramūno šeimos. Pasitaikydavo, kad operos solistas Ramūnas Urbietis sodybos kieme smalsuoliams užtraukdavo ir operos arijų. Tik šiemet, dėl griežto karantino, matyt, teks šventes praleisti vieniems tėvams.
Pirmaisiais metais, kai nusipirko sodybą, Kalėdų nuotaiką Jonuškos kurdavo beveik vienomis girliandomis.
Tačiau Anglijoje gyvenantis draugės sūnus padovanojo briedžio statulą. Ji puikiai tiko kurti Kalėdų dvasią. Vėliau nukeliavę į Angliją Jonuškos patys panašių statulų parsivežė. Kiekvienais metais tas pats draugės sūnus paklausia, kokią dekoraciją dar atsiųsti. Atsiunčia, kokią išsirenka. Taip ir prisipildė sodyba įvairiausių Kalėdų herojų.
Sodybos šeimininkai sako, jog Lietuvoje – mažesnis dekoracijų pasirinkimas: tik girliandos, žvaigždės, snaigės. Todėl kiekvienais metais parsisiunčia iš užsienio.
Papildo ir girliandų arsenalą. Kai tik prasideda prekyba girliandomis, ponas Antanas visuomet nuperka naujų. Senas taip pat saugo. Kiekvieną žiemą, pasibaigus švenčių laikotarpiui, jas nuima, tvarkingai suvynioja ir palieka laukti kitų metų Advento.
Kitais metais jau rugsėjį ar spalį pradeda jas peržiūrinėti. Jei kokia lemputė nedega, tenka pataisyti, nebetaisomas išmesti.
Giminės namai
Sodybą Užventyje Jonuškos nupirko prieš dvidešimt metų. Tai pono Antano tetos namai. Ji iškeliavo Amžinybėn. O seną apleistą namelį nuspręsta išsaugoti. Pamanė, čia artimųjų kapai, čia giminės. Smagu retkarčiais atvažiuoti. Bus kur apsistoti.
Po truputį kasmet įdėdami darbo ir lėšų, šiauliečiai prikėlė sodybą naujam gyvenimui. Tačiau nesunaikino josios paveldo, namelyje aptiktos senovinės dvasios. Ant ūkinio pastato sienos sukabino nameliuose rastus senus daiktus, paversdami juos muziejiniais eksponatais.
Namelį suremontavo. Sodybą apsodino gėlėmis. Prieš keletą metų Jonuškų sodyba buvo įvertinta gražiausiųjų rajono sodybų konkurse. Pelnė prizinę vietą.
Išėję užtarnauto poilsio Jonuškos dar daugiau laiko praleidžia Užventyje ir dar su didesniu atsidavimu tvarko savo gimtinės kampelį.
Ūkiniame pastate įrengė etnografinį kambarį, kuriame stovi senovinė spinta, stalas su kėdėmis, lova. Jei kas nors atvažiuoja apžiūrėti gėlynuose skendinčios Jonuškų sodybos, gali užeiti ir į ūkinį pastatą pažiūrėti, kaip atrodė senųjų jos gyventojų buitis.
Dabar Jonuškų artimieji naujam gyvenimui prikeltą sodybą vadina giminės namais. Čia per Vėlines ar kitomis progomis suvažiavę giminaičiai turi kur užeiti atsigerti arbatos.
Ar nesunku šeimai rūpintis dvejais namais?
Ponia Regina sako, jog kol kas turėti dvejus namus – labai smagu. Įdomu. Pabūni Šiauliuose, paskui važiuoji į Užventį, pabūni ten, grįžti į Šiaulius. Sveika pakeisti aplinką, paįvairinti gyvenimą.
Aišku, ir darbo netrūksta, kai reikia prižiūrėti abiejų sodybų aplinką, sutvarkyti dvejus namus. „Ateityje teks rinktis, – svarsto R. Jonuškienė. – Šiauliuose namas didelis. Ten daugiau erdvės. Užventyje namelis nedidelis. Vietos mažoka. Bet likome dviese. Tad svarstyklės vis labiau krypsta Užvenčio naudai. Vis labiau traukia čia. Čia aš užaugau. Čia baigiau mokyklą. Čia dar gyvena mano 93 metų tėtis. Čia ir vyro gimtinė.“
