Naujausios
Kalėdinė pasaka
„Hohohoho!“ – taip su zoologijos sodo lankytojais nuo šiandienos sveikinasi reisu „Laplandija–Dargaičiai“ kalėdiniais apdarais papuoštų Šiaurės elnių traukiamomis rogėmis atvykęs Kalėdų Senelis. Ir bus juoko visiems, bus eilėraštukų, saldainių ir vaikų šypsenų. Maži ir dideli lankytojai tikrą Šiaurės elnią Rudolfą galės paliesti ir net paglostyti. Tuo tarpu šiaurinę samaną, patį skaniausią šio raguočio desertą, rupšnojantis Rudolfas kiekvienam dosniai šypsosis.
Sodo savininkui Raimondui fantazijos netrūksta. Pasakodamas Kalėdų Senelių apsilankymo scenarijų net atsistojęs demonstruoja, kaip garbus svečias, žiūrėdamas pro savo kalėdinės rezidencijos namelio langą, moja vaikams, kaip kelis kartus stukteli milžiniška lazda į medines grindis, o paskui skardžiu varpeliu pašaukia savo talkininkes elfes. Tuo tarpu Šiaurės elnias, labiau žinomas Rudolfo vardu, stovi prie namelio ir šypso, laukdamas į lauką pas vaikus ir suaugusiuosius išeinančio šeimininko – į namelį dėl koronaviruso pandemijos užeiti niekam nevalia.
Elnė Rudolfas ir kiti
Kalėdų Seneliui talkinantys Šiaurės elniai, nors ir nevietiniai, pastaruoju metu gyvena R. Neverdausko šeimos zoosode su kitais mažiau ir daugiau egzotiniais kaimynais – alpakomis, lamomis, zebru, dvikupriu kupranugariu, mini karvytėmis, dideliais ir mažais asilais, kelių rūšių ožkomis, avimis, triušiais, paukštynu ir dar visa gama gyventojų.
Mintį savo sode apgyvendinti Šiaurės elnius Raimondas surezgė prieš kokius ketverius metus. Mąstė, ieškojo, iš kur šių gyvūnų parsigabenti. Tuo tikslu net keliuose Suomijos ūkiuose apsilankė. Galiausiai išsirinkęs ir nuvykęs parsivežti sužinojo, kad Skandinavijos šalys Šiaurės elnių „ekstradiciją“ iki 2022 metų uždraudė dėl netikėtai išplitusio susirgimo. Planą teko atidėti.
Ir štai pernai pono Raimondo ūkyje atsirado Obytė. Plačiapėdė Šiaurės elnė į Dargaičius atvyko iš Kauno zoologijos sodo, kuris šios veislės gyvūnų apsisprendė nebelaikyti.
Obytė turėjo vieną ragą – ir tuo buvo išskirtinė. Bet ji ir tą ragą neseniai nusilaužė. Visiems liko laukti, kol naujakurei išdygs nauji arba ir vėl vienas vienintelis, kokį turėjusi Obytės mama. Šeimininkas Raimondas sako girdėjęs, kad rageliai Obytei jau kalasi.
Visgi vienai Obytei gyventi tapo liūdna. Todėl Raimondas nesiliovė ieškojęs. Taip į ūkį vienas po kito iš Šveicarijos, Vokietijos, Lenkijos atvyko vis daugiau šaurės elnių. Paskutinis gyventojas įsigytas šių metų lapkritį. Dabar iš viso gyvena jau septyni – keturios patelės ir trys patinėliai.
R. Neverdauskas su meile pakaitomis kaso paausį iš Norvegijos parvežtą šiaurinę samaną čia pat kramtantiems elniams – be tos samanos, sako, kanopiniai neišgyventų dėl virškinimo trakto veiklos sutrikimų.
Šiaurės elniai, anot šeimininko, Skandinavijos šalyse nėra laikomi laukiniais gyvūnais, nepaisant to, kad daug laiko praleidžia būtent laukinėje faunoje. Tiesa, į tenykščius miškus ir laukus pasivaikščioti jie paleidžiami su specialiais davikliais – informacija šeimininkui. Būdami laisvėje gražuoliai susiranda ne tik medžių žievės, pumpurų, bet ir minėtos šiaurinės samanos – jos išsikapsto net iš po pusės metro sniego sluoksnio.
O Raimondo ūkyje ant kiekvieno elnio ragų pririšti ilgi raudoni dirželiai, kuriuos vaikščiodami gyvūnai netyčia vis primina kanopa. Šeimininko teigimu, tokiu būdu elniai niekam nedresuojant mokosi paklusnumo ir romumo – mat priminęs virvę gyvūnas automatiškai priverstas sustoti. Toks procesas išmoko jį paklusti žmogui ir ramiai stovėti.
Šeimininkas su šypsena išduoda vieną paslaptį. Iš tiesų Kalėdų Senelio roges tempia ne Šiaurės elniai, o elnės, mat tik jos Kalėdų laikotarpiu dar turi ragus ir meta juos kovo mėnesį. Patinai savąsias „šakas“ kalėdiniu laiku būna pametę.
Koks gražuolės elnės, palydėjusios Kalėdų Senelį į zoologijos sode įrengtą rezidenciją, vardas? Šeimininkas juokiasi – vadina ją Rudolfu.
Nors šiuo metu Raimondo elniai gyvena specialiame aptvare zoologijos sodo teritorijoje, šeimininkas turi jiems paruošęs vasarvietę – miškelį, kuriame šakotaragiai gali savarankiškai lapelį nuo medžio nusiskabyti, pumpurėlį ar grybą sušlemšti.
Pradžių pradžia
Dargaičiuose R. Neverdauskas apsistojo prieš aštuonerius metus.. Pagal profesiją statybininkas, pagal pašaukimą kartingistas ir kartingų treneris, automobilių sporto entuziastas, o šiuo metu ir lėktuvo piloto licencijos siekiantis vyras netoliese statė lentpjūvę. Statydamas pagalvojo: jei čia nuo ryto iki vakaro pluša, o į Šiaulius sugrįžta tik nakvynės, ar nenusipirkti sodybos. Nusipirko seną su 16 didesnių ir mažesnių pastatų. Įsigijo žemės. Prasidėjo naujo namo statybos.
2016 metais Dargaičiuose „užkurtas“ alpakų auginimo verslas. O prasidėjo viskas nuo žmonos Linos, kuri turėjo pomėgį velti, o vilnos įsigyti važiuodavo į Vilnių. Tada gavo netikėtą pasiūlymą – Lietuvoje populiarią avių vilną pakeisti į alpakų. Mokėsi šiuos gyvūnus auginti, prižiūrėti, sudaryti tinkamas laikymo sąlygas, kirpti.
Šiuo metu Neverdauskų ūkyje gyvena apie septynios dešimtys alpakų. Kiekvieną pavasarį apkirpti šitiek šių „vilnonių“ gyvūnų – ne juokai, bet Raimondas su talka susitvarko.
Tuojau po to, kai Raimondas įsigijo pirmąsias alpakas, susigudė įsigyti keletą lamų.
Auganti atsakomybė Neverdauskų šeimos neišgąsdino – netrukus ėmė bręsti naujos idėjos, kur ir kokį dar gyvūną į Dargaičius parsigabenti. Taip ir nusprendė: kurs zoologijos sodą. Pasodino eglaičių sodinukų plantaciją. Prieš kiekvienas Kalėdas visi norintieji gali savo namus papuošti Raimondo šeimos užaugintu kalėdiniu medeliu.
Dabar Neverdauskų zoologijos sode – apie keturias dešimtis skirtingų rūšių gyvūnų. Kiekvieną mylintis šeimininkas apglostęs, kiekvienu pasidomėjęs, kiekvienas augintinis jam svarbiausias ir gražiausias.
Be daugybės tų, kurie čia gyvena, ponas Raimondas nori įsigyti dar ir šiaurinį briedį.
„Lankytojams norisi parodyti, ko jie dar nėra matę. Pasaulyje daug įdomių gyvūnų“, – sako zoologijos sodo savininkas.
Tai todėl jo ūkyje gyvena šveicariškasis aviukas Šonas, vaikų balsu bliaunančios miniatiūrinės ožkytės, draugiškai sekiojančios sodo lankytojus, miniatiūrinis veršelis, pekariai, šinšilos, asilų kompanija ir kiti.
Neverdauskų ūkyje apsilanko ir laukinių gyvūnų. Kartą išgelbėjo sužeistą stirniuką, kuriam lapė buvo nugriaužusi nagą. Kitą sykį prie namų rado nusilpusią stirną. Šeima stengiasi tokiems padėti. Turi leidimą globoti laukinius gyvūnus, o pagijusius paleidžia.
„Su gyvūnais reikia mokėti elgtis, negali rėkti, būti piktas, be nuotaikos, nes gyvūnai tai jaučia – sako R. Neverdauskas, pakviesdamas užeiti į numylėtinio zebro Rojaus užtvarą.
Juodomis – baltomis juostomis išmargintas gyvūnas akimirksniu priartina ir meiliai glaudžiasi prie jį meiliai kalbinančio šeimininko.
