Naujausios
<…> Žemaičių kraštas yra gana platus, gretimas Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, šiaurėje siekia Infliantų sieną, o vakaruose – Baltijos, arba Vokiečių, jūrą, kuri truputį nusitiesia į šiaurę. Kaimynystėje dar turi Prūsijos žemę. (...)
Prasti žmonės gyvena mažose, žemose, pailgose trobose, kuriose vakarais ir rytais virš aslos kūrenama ugnis: trobos viduryje iš viršaus kabo kaminas, padarytas iš žievės, apkrėstos moliu, po juo pakabintos geležinės grotos, ant kurių viena po kitos dedamos balanos, kad šviestų, o apačioje, po grotomis, yra lovelis su vandeniu, į kurį iš viršaus krinta anglys. Prie tos ugnies po darbo ilsėdamasis šeimininkas su šeimyna apžiūri visą savo turtą, visą namų ūkį. Mat tose pačiose trobose, kuriose patys gyvena, jie laiko ir visokius gyvulius, avis, veršelius, vištas, žąsis, karves ir kiaules. Iš galvijų ragų daro sau indus ir taures įvairiems reikalams.<…>
A. Gvanjinis, XVI a.
Labai mažai išliko žinių apie gyvenvietės plėtrą XV–XVI a., tačiau kas mums trukdo susipažinti su pagrindiniais ano meto lietuviškų miestų raidos dėsningumais, o žinias pritaikyti Šiauliams? Atsimenate, kuo skyrėsi pagoniškojo papilio siluetas nuo miesto? Nebuvo bažnyčios. Pastačius bažnyčią Šiauliai pradėjo naują raidą – virsmu į miestą. Pagoniškoje valstybėje buvęs Šiaulių žemės centras krikščioniškoje valstybėje Šiaulių valsčiaus centru tapo. Ir gana savotišku.
Įvedus krikščionybę ankstesnis Lietuvos gyvenviečių vaizdas nedaug tepasikeitė. Iki XV a. pradžios dauguma mūsų miestų ir miestelių dėl ilgalaikio karo su ordinais vis dar buvo vystykluose, t.y. papiliuose. Sutriuškinus vokiečių ordinus, prekybos ir amatų centrai kūrėsi nebe gynybos, o ūkiškai patogiose vietose.
Palengva nyko medžio pilys, o papiliai, buvę nelabai tinkamose prekybai ir amatams vietovėse, buvo priversti keistis. Kai kur jie nunyko, kai kur – išsiplėtė tose pačiose vietose į miestus, kai kur – naujai išsikėlė kaimynystėn šalia sukriošusių senųjų papilių. Šiauliai nebuvo išimtis, gyvenvienė pajudėjo iš vietos ir ėmė kurtis ant buvusio švetikalnio.
Išaugome marškinėlius
Kai XV a. pradžioje Šiaurės Lietuvos siena tapo stabili, mes, šiauliečiai, ir mūsų valdytojai pajuto, kad senojoje gyvenvietėje šalia ežero Šiauliams vegetuoti nebeapsimoka, nepatogu, – uodai kanda ir plėstis vietos nėra. Gyvenvietė netruko būti perkelta ant kalno, šalia naujai pastatytos bažnyčios, kur sausiau ir vietos daugiau. Ji išsiplėtė viršuje, šalia buvusio centrinio Šiaulių žemės alkakalnio, teritorijoje prie Buleinės. Pakalnėje, paežeryje baigė nunykti senieji papiliai šalia nebereikalingos sukriošusios pilaitės.
Šiaulių miesto, Šiaulių žemės ir Šiaulių valsčiaus pavadinimų sutapimas rodo, kad Šiauliai tuomet buvo ir natūralus, ir tradicinis šios teritorijos centras. Persikraustę ant kalno naujieji Šiauliai pradėjo augti ir plėstis bažnyčios jurzdikos teritorijoje.
Pradžioje jurzdikos teritorijoje buvo patalpinti kleboniškieji valstiečiai, turėję išlaikyti naująją šventovę. Tačiau visuomeniniai dėsniai lėmė, kad tokiems jiems teko pabūti gana neilgai. Jų anūkai iš valstiečių savaime pavirto vietos amatininkais – tokia visų miestų raidos pradžia. Šiaulių gyvenvietė turėjo ir savitą ypatybę,- ji augo ir plėtėsi, sąlygojama trijų veiksnių, kurie reguliariai sutraukdavo gyventojus iš viso Šiaulių valsčiaus: turgaus, bažnyčios ir... dvaro.
Radialinis planas. Šiaulių miesto augimą skatino ir sausumos kelių sankryža. Paprastai daugeliui miestelių, atsiradusių šalia kelio, iš pradžių tekdavo pergyventi linijinės gyvenvietės stadiją, vėliau perėjusią į radialinę. Šiauliams XV a. ėmus keltis ant kalno, senieji traktai turėjo būti truputį pakoreguoti. Prekybinių traktų kryžkelė lėmė gyvenvietės radialinį planą, o natūraliai atsiradusiai turgaus aikštei – netaisyklingą plotą.
Maždvaris. Šiaulių dvaras tapo didžiųjų kunigaikščių vietininkų ir kitų pareigūnų rezidencija, valsčiaus administraciniu centru. Kur jo būta? Teko nugirsti, kad XIX amžiuje išlikęs Sakalnyčios vietovardis žymėjo anuometinę pirmųjų Šiaulių žemės valdytojų buveinę, buvusią kažkur apie dabartinę Varpo ir Gluosnių gatvių sankirtą. Vėliau, bene XVI a. pabaigoje, Šiaulių administracijai stacionariai įsikūrus Didždvaryje, senasis dvarelis liko vegetuoti pakalnėje, šalia senojo, nunykusio trakto, vėliau atgimusiu Dvaro gatvės linkiu link Gubernijos.
Vytautas įkūrė Šiaulių parapiją
Ilgą laiką Šiaulių pirmosios bažnyčios atsiradimo priešistorė buvo nežinoma, kol daktaras Stasys Šimaitis netikėtai aptiko įdomią žinutę. Tai Veliuonos parapinės bažnyčios 1677 m. vasario 26 d. generalinės vizitacijos aktas. Šio akto skyrelyje Visitatio Fundationis Ecclesiae (Bažnyčios fundacijos patikrinimas) įrašyti tokie žodžiai: Pirmiausia šioji Bažnyčia Veliuonoje yra įsteigta Šviesiausiojo Aleksandro Vytauto, Lietuvos kunigaikščio, kartu su Žemaičių vyskupija ir kitomis Parapijomis Raseiniuose, Viduklėje, Šiauliuose, Varniuose, Kaltinėnuose ir Betygaloje… Neabejotina, kad vizitatorius Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas įrašė tokius žodžius, remdamasis dokumentais, nepasiekusiais mūsų laikų. Atrodo, Vytautas Didysis ketino įkurti Šiaulių parapiją dar 1421 m., atsižvelgdamas, jog ši Žemaitijos dalis nuo senovės buvo atskiru kraštas, žemė.
Užlindo Lygumai? O kodėl Šiauliuose bažnyčia pastatyta tik 1445 m., t.y. po 24 metų? Pasirodo, Šiaulių žemės pirmoji bažnyčia iškilo ne Šiauliuose, o... Lygumuose apie 1421 ar 1424 m. vietos bajorų iniciatyva ir lėšomis, – spėja daktaras Stasys Šimaitis.
Garsiajame 1421 m. birželio 22 d. rašte, kuriuo Vytautas davė Žemaičių vyskupui ir kapitulai žemių bei žmonių, Šiauliai neminimi. Anuo metu ir vėliau buvo gana sudėtinga juridinė padėtis. Čia ribojosi istorinės Bulionių, Žiemgalos ir Žemaičių kunigaikštijų žemės. Į šią teritoriją pretendavo ir Kuršo vyskupija. Atrodo, būta ne vienos vėlesnio bažnyčios pastatymo priežasties – tik 1445 m., tuo labiau kad tai vyko ne patrono, t.y. didžiojo kunigaikščio, o Žemaičių vyskupo ir didikų iniciatyva.
Užstatyti vien mediniais namais senieji Šiauliai neblogai degdavo, o savaime susiklosčiusių gatvių tinklas ir netvarkingas užstatymas trukdė juos planingai plėtoti. Nepaisant to, per XV–XVI a. Šiauliai išaugo į pakankamai svarbią Šiaurės Lietuvos gyvenvietę, atrodo, turėjo net savo herbą ir vėliavą.
Ir didelių ambicijų. Tos ambicijos visu grožiu sužydėjo Valakų reformos metu, o gal net ir truputį anksčiau. Senieji raštai tikina, jog tuomet ėmėme ir susirgome “didybės manija”, apie kurią dar teks skaityti.
