Kaip lietuvaitė prisijaukino Neapolį

Kaip lie­tu­vai­tė pri­si­jau­ki­no Nea­po­lį

Su Vi­ta­li­ja Nag­liū­te, be­veik tre­jus me­tus gy­ve­nan­čia Nea­po­ly­je (Ita­li­ja), su­si­ti­ko­me jai grį­žus ap­lan­ky­ti ar­ti­mų­jų. So­dy­bo­je prie Nai­sių – ra­mus lie­tu­viš­kas gy­ve­ni­mas, o Nea­po­ly­je – triukš­min­gas chao­sas. „Nea­po­lis – tūks­tan­čio spal­vų mies­tas, – sa­ko Vi­ta­li­ja. – Jis abe­jin­gų tik­rai ne­pa­lie­ka. Ar­ba mei­lė, ar­ba – nea­py­kan­ta.“

Nea­po­ly­je ji ve­da eks­kur­si­jas ir da­li­ja­si pa­ta­ri­mais, kaip pri­si­jau­kin­ti šį mies­tą, bet per­spė­ja: „Aš ga­liu pa­pa­sa­ko­ti daug, bet rei­kia pa­jaus­ti pa­čiam“. Mer­gi­ną į Nea­po­lį iš­vi­lio­jo mei­lė.

Lo­re­ta KLIC­NER

loreta@skrastas.lt

Mies­to ža­ve­sys – ir jo tra­di­ci­jos

Vi­dur­die­nis vie­no­je iš po­pu­lia­rių Šiau­lių mies­to ka­vi­nių „Cent­ro šo­ko­la­di­nė“. Prie įė­ji­mo – už­ra­šas: „Drau­gai ir bi­čiu­liai, pa­sku­ti­nė ka­vi­nės dar­bo die­na šio­je vie­to­je... Užei­kit at­si­svei­kint:) ir ka­vos“.

„Kaip gai­la...“ – už­si­sa­kiu­si ar­ba­tos, sa­ko Vi­ta­li­ja. Dar vie­na ka­vi­nė jos mies­te nu­trau­kė sa­vo is­to­ri­ją. „Kai grįž­tu, ma­tau, kaip mies­tas kei­čia­si ir man tai pa­tin­ka, bet la­bai trūks­ta žmonių... Ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą apie de­šim­tą va­lan­dą ėjau bul­va­ru – tuš­čia. Kur žmo­nės?“

Vi­ta­li­ja pa­ly­gi­na, kad ir Nea­po­ly­je kaž­kas neiš­si­lai­ko, už­si­da­ro, bet yra dau­gy­bė ka­vi­nių, pi­ce­ri­jų, ku­rių tra­di­ci­jos sie­kia ke­lias kar­tas ir dau­gy­bę de­šimt­me­čių. Tai – ver­ty­bės, be ku­rių mies­tas pra­ras­tų sa­vo ža­ve­sį.

Links­ma, be­si­šyp­san­ti mer­gi­na su švel­niu ita­liš­ku tem­pe­ra­men­tu šiau­lie­tiš­ko­je ka­vi­nė­je pa­sa­ko­ja apie nea­po­lie­tiš­ką pi­cą, ska­nu­my­nus, ver­tus nuo­dė­mės, kaip gi­mė Di­džio­jo Ve­ly­kų ket­vir­ta­die­nio ašt­ri mi­di­jų sriu­ba, ko­dėl dai­na „Fu­ni­cu­li Fu­ni­cu­la“ skir­ta Ve­zu­vi­jaus fu­ni­ku­lie­riui ir dar dau­gy­bę is­to­ri­jų.

Jos pa­čios is­to­ri­ja Ita­li­jo­je pra­si­dė­jo nuo mei­lės nea­po­lie­čiui.

Stu­di­juo­da­ma So­cia­li­nių moks­lų ko­le­gi­jo­je rek­la­mos kū­ri­mą ir mar­ke­tin­gą pa­gal „Eras­mus“ mai­nų pro­gra­mą ji iš­va­žia­vo mo­ky­tis į Grai­ki­ją. Ten su­si­pa­ži­no su vai­ki­nu iš Nea­po­lio. Po stu­di­jų no­rė­jo pus­me­čiui iš­va­žiuo­ti į Is­pa­ni­ją at­lik­ti pra­kti­kos, bet ne­pa­vy­ko ras­ti kom­pa­ni­jos, ku­ri priim­tų. Be to, drau­gas ją at­kak­liai at­kal­bi­nė­jo nuo Is­pa­ni­jos ir kvie­tė va­žiuo­ti pas jį. Kai su drau­go pa­gal­ba lie­tu­vai­tė su­si­ta­rė dėl pra­kti­kos Nea­po­ly­je, ten ir pa­si­li­ko.

„Iš pra­džių sa­kiau, kad no­riu pa­keis­ti ap­lin­ką, bet iš tie­sų iš­va­žia­vau dėl mei­lės“, – šyp­so­si mer­gi­na. Mies­tas ir nea­po­lie­čiai ją įtrau­kė į vi­sai ki­to­kį gy­ve­ni­mą ne­gu Lie­tu­vo­je.

„Nea­po­lis tra­di­ci­niam lie­tu­viui, ku­ris no­ri gy­ven­ti vien­kie­my­je, ne­la­bai tin­ka, – sa­ko Vi­ta­li­ja. – Bet tin­ka tam, ku­ris no­ri nuo­ty­kių di­de­lia­me mies­te. Nea­po­ly­je tu ži­nai, kaip pra­si­dės ta­vo die­na, bet nie­ka­da ne­ži­nai, kaip ji baig­sis.“

Nea­po­lis – ki­to­kia Ita­li­ja

Vi­ta­li­ja iš­mo­ko ita­lų kal­bą, ta­čiau iš­mok­ti nea­po­lie­tiš­kai – dar neį­veik­tas iš­šū­kis. „Nea­po­lie­čiai kal­ba sa­vo dia­lek­tu. Jis su­si­de­da iš an­ti­ki­nių grai­kiš­kų, pran­cū­ziš­kų, is­pa­niš­kų žo­džių ir skam­ba vos ne kaip ara­bų. Kai ma­no vai­ki­no šei­ma kal­ba nea­po­lie­tiš­kai, aš jų ne­sup­ran­tu“, – pa­sa­ko­ja Vi­ta­li­ja. Ji siū­lo pa­si­klau­sy­ti nea­po­lie­tiš­kų dai­nų, to­kių, kaip „O So­le Mio“, kad iš­girs­tum vie­ti­nių dia­lek­tą.

Nea­po­lie­čiai nuo ki­tų ita­lų ski­ria­si ne tik kal­ba.

„Jei­gu ita­las kal­ba daug, tai nea­po­lie­tis – dar dau­giau, dar grei­čiau. Jei­gu ita­las daug ges­ti­ku­liuo­ja, tai nea­po­lie­tis – dvi­gu­bai dau­giau!"– juo­kia­si Vi­ta­li­ja.

Lie­tu­viams karš­to bū­do nea­po­lie­čiai at­ro­do tar­si nuo­lat pyk­tų­si, bet nie­ko pa­na­šaus – jie tie­siog bend­rau­ja. Vi­ta­li­ja pa­sa­ko­ja apie kai­my­nę, ku­ri mėgs­ta at­si­da­ry­ti bal­ko­ną ir kai pra­de­da ly­ti, kvie­čia na­mų šei­mi­nin­kes: „Ma­ri­ja! Ly­ja!“ Jei­gu nie­kas neat­si­lie­pia, ta­da gar­siau: „Ar ne­gir­di, Ma­ri­ja? Ly­ja!“ Tar­si iš se­nų fil­mų su So­fi­ja Lo­ren!

Mo­to­ro­le­riai siau­ro­se gat­ve­lė­se, džiūs­tan­tys skal­bi­niai ant iš­temp­tų vir­vių tarp na­mų, nea­po­lie­tiš­kos pi­cos kva­pas ir dai­nos – at­ro­do, tar­si su­sto­jęs lai­kas. Bet iš tie­sų mies­tas kun­ku­liuo­ja.

Į Nea­po­lį at­vy­ku­siems lie­tu­viams Vi­ta­li­ja ve­da eks­kur­si­jas ne tik po mies­tą, bet ir į Ve­zu­vi­jų, Pom­pė­ją, ki­tas lan­ky­ti­nas vie­tas. Įs­pū­din­ga Amal­fio pa­kran­tė, Kap­rio, Is­ki­jos, Pro­či­dos sa­los. Vi­ta­li­jos mei­lė – pa­kran­tės mies­tas Po­si­ta­nas.

Gam­tos my­lė­to­jams yra daug kal­nų ta­ke­lių, vie­nas iš įspū­din­giau­sių – Die­vų ke­lias (Sen­tie­ro deg­li Dei). Pa­sa­ko­ja­ma, kad die­vai šiuo ke­liu nu­si­lei­do pa­si­klau­sy­ti už­bu­rian­čio si­re­nų dai­na­vi­mo. Da­bar ga­li­ma ke­liau­ti ir gro­žė­tis die­viš­ka pa­no­ra­ma.

Be gi­do dar­bo, Vi­ta­li­ja už­sii­ma au­to­mo­bi­lių su vai­ruo­to­jais nuo­ma. „Pa­vyz­džiui, tur­tin­gi ame­ri­kie­čiai at­plau­kia krui­zi­niu lai­vu ir tu­ri la­bai ri­bo­tą lai­ką kran­te, bet no­ri pa­ma­ty­ti Pom­pė­ją, So­ren­tą ir Nea­po­lį. Su vai­ruo­to­ju jiems pa­to­giau ir grei­čiau. Be to, vai­ruo­ti Nea­po­ly­je tik­rai su­dė­tin­ga“, – sa­ko lie­tu­vai­tė.

Pri­si­jau­kin­ti mies­tą – pa­si­ner­ti į jo gy­ve­ni­mą

Iš mei­lės Nea­po­liui, Vi­ta­li­ja feis­bu­ke su­kū­rė pa­sky­rą „Kaip pri­si­jau­kin­ti Nea­po­lį“, kur da­li­ja­si ke­liau­to­jams nau­din­ga in­for­ma­ci­ja, vaiz­do me­džia­ga iš įdo­miau­sių, gra­žiau­sių vie­tų.

Tai kaip pri­si­jau­kin­ti Nea­po­lį?

„Aš ga­liu pa­pa­sa­ko­ti daug, bet rei­kia pa­jaus­ti pa­čiam. Nea­po­lis yra tūks­tan­čio spal­vų mies­tas – ir ge­rų ir ne­la­bai. Tai – nuo­ty­kių mies­tas, jis abe­jin­gų tik­rai ne­pa­lie­ka. Ar­ba mei­lė, ar­ba nea­py­kan­ta“, – sa­ko Vi­ta­li­ja.

Ji ra­mi­na, kad ne­bū­ti­na mo­kė­ti ita­liš­kai, kad su­si­kal­bė­tum, nes „nea­po­lie­tis ges­tų kal­ba su­šoks to­kią ma­ka­re­ną, jog vis­ką su­pra­si“.

Jei­gu no­ri pa­žin­ti mies­tą, Vi­ta­li­ja pa­ta­ria į jį pa­si­ner­ti: daug vaikš­čio­ti gat­ve­lė­mis (to­dėl rei­kės pa­to­gių spor­ti­nių, o ne pa­plū­di­mio ba­te­lių), ei­ti val­gy­ti ten, kur val­go vie­ti­niai, ap­lan­ky­ti tur­tin­gus mu­zie­jus, po­že­mi­nį Nea­po­lį ir aukš­tu­ti­nį mies­tą, kur at­si­ve­ria įspū­din­gi vaiz­dai. Bū­ti­na ap­lan­ky­ti baž­ny­čias ir vie­nuo­ly­nus, ku­rių čia apie 500. Juo­se daug me­no kū­ri­nių.

Gi­dė pa­ta­ria pa­ma­ty­ti kop­ly­čią Cap­pel­la San­se­ve­ro, ku­rio­je yra mar­mu­ri­nė Giu­sep­pe San­mar­ti­no su­kur­ta „Kris­taus su šy­du“ skulptūra, iki šiol ke­lian­ti klau­si­mų, kaip au­to­riui pa­vy­ko su­kur­ti to­kį plo­ną šy­dą iš mar­mu­ro.

Nea­po­lio se­na­mies­tis yra pa­skelb­tas UNES­CO pa­sau­lio pa­vel­du, ir tai – pa­ts di­džiau­siais se­na­mies­tis Eu­ro­po­je.

Kal­bė­da­ma apie nea­po­lie­tiš­ką vir­tu­vę, Vi­ta­li­ja iš kar­to paaiš­ki­na: ne­tei­sin­ga sa­ky­ti, kad pi­ca – ita­liš­ka, nes ji yra nea­po­lie­tiš­ka: „Ji tu­ri tirp­ti bur­no­je, bū­ti minkš­ta. Jei­gu skai­to­te rek­la­mą „Pa­ra­gau­ki­te traš­kios pi­cos!“, tai ži­no­ki­te, kad ji – ne nea­po­lie­tiš­ka.“

Pa­si­ro­do, net ir tu­rė­da­mas vi­sus ing­re­dien­tus pi­cai, ži­no­da­mas jos re­cep­tą, ki­to­je pa­sau­lio vie­to­je neiš­kep­si to­kios, kaip Nea­po­ly­je. Ug­ni­kal­nio Ve­zu­vi­jaus dė­ka tik čia yra van­duo, ku­ris pi­cą pa­ver­čia to­bu­la. Nea­po­lie­čių pi­cos ke­pė­jų me­nas bu­vo įtrauk­tas į UNES­CO ne­ma­te­ria­lų­jį žmo­ni­jos pa­vel­dą.

Vi­ta­li­ja pyks­ta, kai ra­šo­ma, jog „žong­li­ra­vi­mas pi­co­mis įtrauk­tas į UNES­CO“. „Pi­cų ke­pė­jai nė­ra cir­ko ar­tis­tai! Tai – me­nas, per­duo­da­mas iš kar­tos į kar­tą.“ O an­čiu­viai ar ana­na­sai ant pi­cos – ame­ri­kie­čių iš­ra­di­mas.

Nea­po­lie­čiai ren­ka pa­ra­šus, kad UNES­CO sau­go­tų ir jų ka­vos gė­ri­mo bū­dą. Koks jis?

„Pir­miau­sia yra ge­ria­mas van­duo, kad nu­plau­tum tai, ką su­val­gei ir ge­riau pa­jus­tum ka­vos sko­nį. Ka­va ge­ria­ma iš karš­to puo­de­lio, nes taip at­si­sklei­džia ka­vos sa­vy­bės. Ir – ge­riau­sia ger­ti prie ba­ro“. Vi­ta­li­ja juo­kau­ja, jei­gu no­ri iš­ger­ti stip­res­nės esp­res­so ka­vos ne­gu Nea­po­ly­je, tai tik ka­vos pu­pe­lių be­lie­ka pa­kram­ty­ti.

Dar ji pa­sa­ko­ja apie spa­ge­čius, ku­rie iš­ras­ti nea­po­lie­čių, ir ver­tą pa­ra­gau­ti pa­tie­ka­lą – „Spag­het­ti con le Von­go­le“ (spa­ge­čiai su mo­lius­kais), apie sal­du­my­nus – „Ba­ba“, iš­mir­ky­tą ro­me ke­pi­nį, ir mėgs­ta­miau­sią „Sfog­lia­tel­la“ – kriauk­le­lės for­mos py­ra­gai­tį, įda­ry­tą ri­ko­tos sū­riu.

Vi­ta­li­jos pa­sa­ko­ji­mai apie mais­tą – tar­si ska­nios pa­sa­kos. Net­gi ašt­ri sriu­ba su mi­di­jo­mis tu­ri sa­vo le­gen­dą.

„Im­pe­ra­to­rius Fer­di­nan­das I la­bai mė­go jū­rų gė­ry­bes. Bu­vo Di­džio­ji sa­vai­tė prieš Ve­ly­kas ir jo bi­čiu­lis ku­ni­gas pa­ta­rė val­do­vui „ap­si­ra­min­ti“ su jū­rų gė­ry­bė­mis, pa­ro­dy­ti, kad bent kiek lai­ko­si pa­snin­ko. Fer­di­nan­das I nuė­jo pas vi­rė­ją ir pa­pra­šė pa­ruoš­ti mi­di­jas pa­pras­čiau­siu bū­du, – pa­sa­ko­ja Vi­ta­li­ja. – Taip gi­mė „Zup­pa di Coz­ze“, ku­ri val­go­ma ir da­bar Di­dį­jį ket­vir­ta­die­nį.“

Ma­fi­ja gat­vė­se ne­si­šau­do

Pak­laus­ta, ar Nea­po­lis sau­gus mies­tas, Vi­ta­li­ja nu­si­juo­kia: „Ir Šiau­liuo­se de­vy­nias­de­šim­tai­siais bu­vo vis­ko. Jei­gu no­ri pa­ma­ty­ti, kaip iš au­to­mo­bi­lio iš­šo­ka ma­fi­ja ir pa­si­šau­do, tu­riu nu­liū­din­ti – ne­pa­vyks. Aš ir­gi to ne­su ma­čiu­si.“

Ita­lų se­ria­las „Go­mor­rah“, pa­sa­ko­jan­tis apie Nea­po­lio ma­fi­ją (Ka­mo­rą) dar la­biau su­stip­ri­no dė­me­sį šia or­ga­ni­za­ci­ja.

Ne vie­nas pa­me­na 2010–2011 me­tų vaiz­dus iš Nea­po­lio gat­vių, ku­rios sken­do šiukš­lių kal­nuo­se, o kal­ti­ni­mai kri­to šiukš­lių iš­ve­ži­mą ir uti­li­za­vi­mą kont­ro­liuo­jan­čiai ma­fi­jai.

Prieš ke­le­rius me­tus de­šim­tys tūks­tan­čių Nea­po­lio gy­ven­to­jų da­ly­va­vo pro­tes­to de­monst­ra­ci­jo­se prieš ne­le­ga­lų tok­siš­kų at­lie­kų iš­me­ti­mą kal­tin­da­mi Ka­mo­rą. De­monst­ran­tai ne­šė­si sa­vo gi­mi­nai­čių, mi­ru­sių nuo vė­žio, ku­rį esą ga­lė­jo su­kel­ti tok­si­nės me­džia­gos, nuo­trau­kas.

Vi­ta­li­ja sa­ko, kad si­tua­ci­ja da­bar pa­si­kei­tu­si: „Nea­po­lis bu­vo vie­nas iš pir­mų­jų mies­tų, ku­ris ėmė­si at­lie­kų rū­šia­vi­mo. Šiukš­lės yra iš­ve­ža­mos du kar­tus per die­ną, bet gy­ven­to­jų ir tu­ris­tų yra tiek daug!“ Nea­po­ly­je gy­ve­na apie mi­li­jo­nas žmo­nių, o su apy­lin­kė­mis – be­veik vi­sa Lie­tu­va.

Gy­ve­ni­mo džiaugs­mas ir tru­pu­tis chao­so

Gy­ven­da­ma Nea­po­ly­je Vi­ta­li­ja pa­siilgs­ta Lie­tu­vo­je li­ku­sių ar­ti­mų­jų, lie­tu­viš­ko mais­to. Tie­sa, jį kar­tais ga­mi­na, nes drau­gui la­bai pa­tin­ka bul­vių plokš­tai­nis, ne­tgi šal­ti­barš­čiai, o vi­sai šei­mai ska­nūs ba­lan­dė­liai.

Po­ra kol kas gy­ve­na su drau­go tė­vais. Gal nea­po­lie­čiai, kaip daž­nas ita­lų vy­ras, yra ma­my­čiu­kai? Vi­ta­li­ja šyp­so­si: „Tie­sa, kad jie il­gai gy­ve­na su tė­vais, bet tik to­dėl, kad ne vi­si jau­ni žmo­nės tu­ri sa­vo na­mus. Be to, ita­lės – at­si­da­vu­sios mo­ti­nos, jos ap­ka­bins, pa­bu­čiuos į žan­dą, net jei­gu ir di­de­lis vai­kas. Ma­ma ga­li su­pjaus­ty­ti mais­tą, nors vai­kas pa­ts mo­ka, bet ji le­pi­na, taip ro­do sa­vo mei­lę. Ir vi­si pa­ti­ria dau­giau gy­ve­ni­mo džiaugs­mo!“

Nea­po­lie­čiai, kaip ir lie­tu­viai, pa­bam­ba dėl kai­nų, ku­rios pa­ki­lo įve­dus eu­rą, dėl Eu­ro­pos Są­jun­gos, pa­bė­gė­lių. Pyks­ta, kad da­lis tra­di­ci­nės pra­mo­nės, pa­vyz­džiui, ita­liš­kų ba­tų, per­si­kė­lė į Ki­ni­ją, kad tu­ris­tai ke­lia bu­tų nuo­mos kai­nas, o mi­ni­ma­lus at­ly­gi­ni­mas – tik 800 eu­rų per mė­ne­sį.

Ir vis dėlto, ar dar gy­vas ita­lų po­sa­kis, kad pa­ma­čius Nea­po­lį ga­li­ma ir nu­mir­ti?

„Taip sa­ko­ma, bet rei­kia at­va­žiuo­ti ir pa­ma­ty­ti. Jei­gu šyp­so­sis sau­lė ir pa­ma­ty­si tai, ko ti­kė­jai­si, bus vie­no­kie įspū­džiai, jei­gu ne – ki­to­kie. Man rei­kia tru­pu­čio chao­so“, – šyp­so­si Vi­ta­li­ja.

Gied­riaus BA­RA­NAUS­KO nuo­tr.

Nea­po­ly­je gy­ve­nan­ti Vi­ta­li­ja Nag­liū­tė įsi­ti­ki­no, kad ten – ki­to­kia Ita­li­ja: ir tem­pe­ra­men­to, ir emo­ci­jų yra dvi­gu­bai dau­giau.

Vi­ta­li­ja Nag­liū­tė į Lie­tu­vą su­grįž­ta kas­met ir sa­ko čia ma­tan­ti ge­rų po­ky­čių.

„Eag­le Eye vi­deo pro­duc­tion“ nuo­tr.

Po­si­ta­nas – vie­nas gra­žiau­sių pa­kran­tės mies­te­lių.

Amal­fio ka­ted­ra.

Nea­po­lie­čių pi­cos ke­pi­mo me­nas yra sau­go­mas UNES­CO.

Nea­po­lio gat­vė­se džiūs­tan­tys skal­bi­niai.

Ša­lia Nea­po­lio esan­tis Ve­zu­vi­jus – vie­nas iš ke­lių ak­ty­vių ug­ni­kal­nių Eu­ro­po­je.

Pig­na­sec­ca tur­gus.

Po že­me – dar vie­nas Nea­po­lio gy­ve­ni­mas.

Vie­nas iš tra­di­ci­nių pa­tie­ka­lų „Spag­het­ti con le Von­go­le“ (spa­ge­čiai su mo­lius­kais).