Kaip blogoms mintims pasakyti "atia"?

Ie­vos SLONKS­NY­TĖS nuo­tr.
E. Tom­bak sa­ko at­ra­du­si bū­dą, kaip iš­si­va­ly­ti nuo sle­gian­čių min­čių. Tai – srau­ti­nis, ar­ba eksp­re­sy­vus, ra­šy­mas.
Šiau­lių ap­skri­ties Po­vi­lo Vi­šins­kio vie­šo­jo­je bib­lio­te­ko­je penk­ta­die­nį žur­na­lis­tė, jo­gos mo­ky­to­ja ir ra­šy­to­ja Eva Tom­bak pri­sta­tė sa­vo nau­jau­sią kny­gą "Atia, su­skiai! 33 min­čių iš­va­ry­mo die­nos". "Neiš­va­ry­tos blo­gos min­tys ga­li var­gin­ti iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos", – sa­ko au­to­rė.

E. Tom­bak sa­ko, kad kny­gos pa­va­di­ni­mas dau­ge­lį trik­do, nes pa­pras­tai kny­gų vir­še­liuo­se esa­me įpra­tę ma­ty­ti "gra­žius" žo­džius.

"Ši­tą pa­va­di­ni­mą pa­do­va­no­jo ma­no vai­kas, ku­riam da­bar 21 me­tai. Ta­da jam bu­vo 10–11 me­tų. Jis la­bai ne­mė­go mo­kyk­los, kaip ir aš. Po pra­di­nės mo­kyk­los bai­gi­mo šven­tės, išė­jęs iš kla­sės ir kiek paė­jęs at­si­su­ko ir su­šu­ko: "Atia, su­skiai! Vi­są va­sa­rą jū­sų ne­ma­ty­siu!" Ir tai bu­vo taip nuo­šir­du", – pa­sa­ko­jo kny­gos au­to­rė.

"Atia, su­skiai!" kny­gos au­to­rė kvie­čia pa­sa­ky­ti sa­vo ne­ga­ty­vioms min­tims, ku­rios truk­do ju­dė­ti į prie­kį.

Pa­sak E. Tom­bak, mū­sų gal­vo­se nuo­lat knibž­da dau­gy­bė min­čių ir la­bai daug jų ne­ga­ty­vių. "Pro­tas bi­jo ne­pa­žin­tų erd­vių, jis vi­sa­da prie­ši­na­si. Taip įsi­vaiz­duo­ja, kad mus sau­go, bet iš tie­sų tik trik­do. Jei­gu bi­jo­si­me sa­vo min­čių ir jas stum­si­me to­lyn, jos tik la­biau mus vy­sis. Ši kny­ga yra apie tai, kaip su to­mis min­ti­mis at­si­svei­kin­ti iš tik­rų­jų", – sa­ko au­to­rė.

Kny­ga su­da­ry­ta iš ke­lių sky­rių. Pir­ma­me kal­ba­ma apie tai, kas yra srau­ti­nis, ar­ba eksp­re­sy­vu­sis, ra­šy­mas, o ant­ro­je da­ly­je – pa­čios Evos srau­ti­nio ra­šy­mo teks­tai tam tik­ro­mis te­mo­mis. Po kiek­vie­nos te­mos pa­lik­ta po­ra tuš­čių la­pų, ku­riuo­se skai­ty­to­jas ga­li už­ra­šy­ti sa­vo min­tis ir jaus­mus duo­ta te­ma.

Jei­gu bi­jo­si­me sa­vo min­čių ir jas stum­si­me to­lyn, jos tik la­biau mus vy­sis.

"Srau­ti­nis ra­šy­mas – tai toks ra­šy­mo bū­das, kai iš ne­są­mo­nės at­si­ran­da są­mo­nė. Vi­si mes tu­ri­me kaž­ko­kių iš­gy­ve­ni­mų, ku­riais nie­ka­da ne­si­da­li­ja­me su ki­tais, kar­tais gal net sau pa­čiam apie tai pri­si­pa­žin­ti ne­pa­to­gu, gė­da ar la­bai bai­su. Bet po­pie­riaus la­pas ir ra­šik­lis yra vi­siš­kai be­ša­liš­ki. Ir kuo slap­čiau­sius da­ly­kus iš­lie­ji, tuo leng­viau pa­si­da­ro, iš­lei­di už­gniauž­tas emo­ci­jas", – sa­ko E. Tom­bak.

Pa­sak au­to­rės, srau­ti­nis (eksp­re­sy­vus) ra­šy­mas tai­ko­mas ne tik kaip te­ra­pi­ja, bet ir kaip sa­vęs pa­ži­ni­mo bū­das. Ra­šant srau­tu rei­kia steng­tis pa­leis­ti tai, kas truk­do. Dar la­bai svar­bu da­ry­ti tai re­gu­lia­riai, kiek­vie­ną die­ną ra­šant po 10 ir dau­giau mi­nu­čių ke­lias sa­vai­tes iš ei­lės.

Au­to­rė sa­ko, kad iš pra­džių bū­na mo­no­lo­gas, vė­liau pra­si­de­da dia­lo­gas. "Kal­bė­ti tu­ri la­bai nuo­šir­džiai, kad su­vok­tum, ką tu­ri pa­leis­ti. Ir ga­liau­siai, jei­gu tą da­rai sis­te­min­gai, pra­de­di gau­ti at­sa­ky­mą, tu pa­ts jį iš­ra­šai. Tai stul­bi­na­ma", – sa­ko E. Tom­bak.

Au­to­rei srau­ti­nio ra­šy­mo me­tu pa­tin­ka gau­dy­ti ba­na­lu­mus, tai, kas yra sve­ti­ma, kas ne jos pa­čios, o pri­si­rink­ta iš kaž­kur ki­tus: te­le­vi­zi­jos, ki­tų žmo­nių, au­to­ri­te­tų.

"Mes vi­si pri­si­ren­ka­me sve­ti­mų min­čių. Kai sė­di ra­šy­ti srau­tą, pir­ma, kas pra­de­da pil­tis, tai šab­lo­nai. Jei­gu mes no­ri­me šva­rin­ti sa­vo gal­vą nuo jų, po to, kai pa­ra­šai, pri­va­lai per­skai­ty­ti tai, ir ge­riau­sia gar­siai, ir pa­si­žy­mė­ti vie­tas, ku­rios ta­ve trik­do, ku­rios kliū­va. Ir ta­da pa­ra­šy­ti at­ski­rą iš­va­dų ra­ši­nė­lį, ką aš su­pra­tau iš to, ką pa­ra­šiau", – apie srau­ti­nio ra­šy­mo es­mę sa­ko E. Tom­bak.

Pa­sak au­to­rės, dau­ge­lis žmo­nių ne­ra­šo, kur kas dau­giau žmo­nių spor­tuo­ja. Jai bu­vo įdo­mu pa­siaiš­kin­ti, kaip šios veik­los vei­kia mū­sų sme­ge­nis. Eksp­re­sy­vaus ra­šy­mo me­to­dą pra­dė­jęs plė­to­ti psi­cho­lo­gas Ja­mes Wil­liam Pen­ne­ba­ker at­li­ko ty­ri­mą, kaip ta­py­mas, šo­kiai ir ra­šy­mas vei­kia mū­sų imu­ni­nę sis­te­mą, psi­chi­nę svei­ka­tą. Ty­ri­mas at­sklei­dė, vien ta­py­mas ir šo­kiai ne­tu­rė­jo to­kio gi­laus po­vei­kio kaip ta­py­mas ir ra­šy­mas, šo­kiai ir ra­šy­mas ar­ba tik ra­šy­mas.

Eva pa­sa­ko­jo, jog pir­mą kar­tą sė­du­si ra­šy­ti srau­tu ne­tu­rė­jo ab­so­liu­čiai jo­kių min­čių, gal­vo­je bu­vo vi­siš­kai tuš­čia. Ta­da pa­gal­vo­ju­si, kad taip yra to­dėl, kad už­sii­ma jo­ga, to­dėl gal­va "šva­ri". Pa­pa­sa­ko­jo apie tai ki­tai jo­gos mo­ky­to­jai ir ta paaiš­ki­no, kad taip yra ne dėl jo­gos, o to­dėl, kad vi­sos min­tys ir jaus­mai yra už­blo­kuo­ti, už­spaus­ti. No­rint at­blo­kuo­ti, ne vie­ną kar­tą min­ty­se te­ko pa­kar­to­ti fra­zę "aš da­bar jau­čiu...".

E. Tom­bak mėgs­ta de­rin­ti jo­gą su ra­šy­mu ir be­si­do­min­tiems tuo ve­da už­siė­mi­mus.

Pa­sak au­to­rės, srau­ti­nis ra­šy­mas ypač tin­ka už­da­riems žmo­nės, tik ser­gan­tiems sun­kia dep­re­si­jos for­ma rei­kė­tų bū­ti at­sar­giems, kad po­pie­riaus la­pe ne­si­pil­tų vien ne­ga­ty­vios min­tys, rei­kia steng­tis at­ras­ti ir po­zi­ty­vių da­ly­kų. Ir ne­svar­bu, ar ra­šy­si­te ran­ka, ar kom­piu­te­riu. Abu bū­dai tin­ka­mi. Svar­bu kas­dien ras­ti tam lai­ko, at­si­ri­bo­ti nuo vis­ko ir iš­si­ra­šy­ti.

Komentuoti

Paprastas tekstas

  • HTML žymės neleidžiamos.