Naujausios
Taip švęsti gali tik teatro režisierė
– Sau gimtadienio dovaną jau buvau surengusi iš anksto – dviejų savaičių kelionę į Indiją. Tačiau žinojau, kad daug draugų vis tiek norės pasveikinti, tai ieškojau būdų, kaip juos sukviesti į vieną vietą. Gimė idėja – parodyti jiems paskutinį mūsų teatro „Žiburys“ spektaklį „Nuoma ir trys kiaušiniai“ , mano artistai tokiam sumanymui pritarė, Kultūros centro vadovybė sutiko, – pasakoja netradiciškai savo 60-metį sutikusi režisierė Violeta Tuomaitė, apie mėnesį dėliojusi savo jubiliatės kalbą, kurią ruošėsi pasakyti visiems susirinkusiems, su scenos apšvietėju susiderino, kokiu momentu ji bus apšviesta…. Žodžiu, režisierė apgalvojo ir susirežisavo kiekvieną savo asmeninės šventės detalę, o viskas pasisuko kita linkme, visai ne taip, kaip planuota… Bet nuo to jubiliejinio gimtadienio šventė tapo dar žavingesnė ir įsimintinesnė, malonų jaudulį, perbėgantį visą kūną šiurpuliukais, Violeta jaučia iki šiol.
Violeta visas aktorių partijas kone mintinai žino. O čia Staselė Tamulionė, spektaklyje atlikusi buto savininkės Romos vaidmenį, vietoj to, kad pasakytų: „Profesorius Ričardas dabar gyvens pas mane“, staiga ištaria: „Aš padėsiu Ričardui susidėti daiktus…“
„Ką ji čia dabar kalba? Susimaišė? Susipainiojo?“ – sumišimas ir mintis keitė mintį. Lengvas šoko dušas ir jaudinanti atomazga – iš scenos gilumos, užkulisių į vidurį po vieną eina jos artistai su rože rankose, dainuodami „Su gimimo diena…“ Salėje sėdintys žiūrovai, Violetos svečiai, stojasi iš savo vietų, o scenoje į kiekvieno širdį įsikabina, į visus emocionalia, jaukia, lyg liepsna šildančia gyvenimo proza prabyla Joniškio Saule visų vadinama Vidutė Petraitienė. Galiausiai atsidaro koncertų salės šoninės durys – su gėlėmis rankose įvirsta didžiulė baltoji Meškutė. Po to scenoje – Aistės, Jolitos ir Jono muzikinė šventinė dovana jubiliatei ir jos svečiams.
Dar nežinia, kur daugiau teatro ir kaukių
– Violeta, paprastai žmonės stengiasi asmeninį gyvenimą atriboti nuo profesinės veiklos. Pati tokią ypatingą sau dieną, turiu omeny jubiliejų, sukvietei visus į savo darbą.
– Teatras yra mano gyvenimo dalis. Asmeninio gyvenimo nuo profesinės veiklos man atskirti neišeina, atsiriboti negaliu, nes teatralai – mano pusės gyvenimo palydovai. Jie ir tapo mano svarbios asmeninės šventės šeimininkais, režisieriais. Man trūksta žodžių, kokia aš laiminga, siurprizas jiems tikrai pavyko. O juk aš to ir norėjau – labai natūralios šventės.
– Atvirai pasakyk, ką reiškia teatras, kur daug kaukių?
– Kaip į teatrą pažiūrėsi. Gali būti tragedija, gali būti komedija… Kaip ir gyvenimas su visais teatrui būdingais žanrais, viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio. Man teatras – džiaugsmas. O kaukės ir lieka kaukėmis. Kiti žmonės visą gyvenimą nugyvena savo kauke, yra tokių, kurie turi daug kaukių. Kaukė reikalinga scenoje, atliekant vaidmenį, bet ne realiame gyvenime, kur nereikia vaidinti, nereikia apsimesti tuo, kuo nesi. Aš net neįsivaizduoju, kaip turėtų būti sunku kasdien gyventi po kauke. Juk tada negali būti savimi, o juk žmogus pats sau turi būti svarbiausias! O kuo sielą peni, tą ir turi. Gyvenimas po kauke – amžinas stresas, kuris nori nenori, kad ir kaip stengies, įsirėžia į žmogaus veidą kaip antspaudas.
Teatro kaukės – visai kas kita. Kaip tik, teatro scenoje užsidėjęs personažo kaukę žmogus savąją gali pamiršti ir tapti savimi – išlaisvėjusiu, sveiku, gražiu…
Kaip gyveni, taip ir atrodai
– Atrodo, kad pastarasis dešimtmetis ir jo našta tavęs visai nepalietė. Esi tokia pat gyvybinga, ugninga. Ar čia dėl to, kad kasdieninių gyvenimo kaukių neturi?
– Ir tai tiesa. Neturiu. Niekada ir neturėjau, į jokius rėmus savęs nespaudžiau net maža būdama, nes man svarbi laisvė nuo iliuzijų.
– Tai kodėl laikas nustojo tave liesti?
– Viskas priklauso nuo gyvenimo būdo, kurį ėmiau keisti prieš septynerius metus. Jau penkerius metus nevalgau mėsos, tiek pat laiko – be alkoholio, kasdien pusantros valandos dovanoju sau – kasdienė joga, meditacija, kvėpavimo pratimai.
– Kas privertė keisti savo įprastą, nusistovėjusį gyvenimo būdą?
– Žinai, su metais ateina supratimas. Tu, atrodo, viską turi, visko užtenka, o jautiesi kaip nepripildytas indas. Trūksta to taškelio ant „i“ ir tiek. Nėra ko slėpti, galiu prisipažinti, kad ir aš buvau nepatenkinta savimi – tai nugarą, tai koją skauda… Stresas, baimė dėl visko – irgi buvo kone nuolatinis palydovas. Kaip dabar pasižiūriu atgal – dėl niekų. Turėjau kažką daryti. Tada ir atradau gyvenimo meną pagal ajurvedą – tai, ko ieškojau, ko man reikia.
Tuščius indus prisipildo Indijoje
– Neseniai grįžai iš Indijos. Ta kelionė ir buvo dovana sau jubiliejaus proga?
– Taip. Jau trečią kartą! Man tos poilsio ir ajurvedos harmonijos kelionės reikalingos savo gyvenimo baterijoms pasikrauti. Šįkart dvi savaites praleidau pietinės Indijos mieste Bengalūre, kur „The art of living“ (Gyvenimo menas) organizavo devynių dienų Navaratrio šventę, į kurią suvažiavo gal 40 tūkst. žmonių iš 80 pasaulio šalių. Būta įvairiausių kursų, kuriuose tobulinom save. Koks tai sunkus darbas! Turėjau ir penkių dienų tylos kursą, kuriame buvo apie porą tūkstančių dalyvių. Per tas penkias dienas neištarėm nė žodžio, susikoncentravom tik į save ir savo mintis. Ir žinai, tyla iš tiesų yra pati geriausia kalba, iš Indijos grįžau tokia lengva lengva, švari iš vidaus, laiminga, pakylėta – kaip indas, pripildytas meilės ir džiaugsmo.
– Violeta, bet gi tokios kelionės brangiai kainuoja…
– Tai reikia taupyti. Atsirinkti prioritetus. Aš, pavyzdžiui, 2018 metais po spektaklio „Vedybos“ savo artistams padovanojau po taupyklę – kad taupytų savo kelionėms ir gastrolėms. Ir aš taupiau. Dabar, prieš vykstant į Indiją, labai pravertė – atidariusi radau 1023 eurus.
– Violeta, gal kada ir Joniškyje mokysi žmones nebevaidinti nei sau, nei aplinkiniams ir jaustis laimingesniais ir sveikesniais?
– Tokių potencialių mokinių kasdien sutinku gatvėje – niūrūs, irzlūs, pikti, žiūrintys tik į žemę po kojomis… Tiesą pasakius, tuo keliu einu, iki gyvenimo meno mokytojos man trūksta tik vieno etapo – dviejų savaičių kursų Vokietijoje. Savo žiniomis ir taip dalinuosi su draugais ir visais, kurie prašo mano patarimo, jogos kursus organizuojame ir vedame Joniškyje. Trūksta tik oficialaus jogos mokytojos statuso, kurį, manau, greitu laiku turėsiu.
Beje, naudodamasi proga kviečiu spalio 25 dieną, antradienį, 18 val. į Joniškio kultūros centro salę „Po palme“, kur nemokamą paskaitą, kaip sąmoningai rūpintis sveikata pagal Ajurvedą, skaitys didelę patirtį turintis licencijuotas Ajurvedos gydytojas Vaidya dr. Syamprasad Chappangakandi. Patys įvertinsite.
Ko norėjo, tą ir turi
– Violeta, režisierės darbas yra tavo pašaukimas?
– Žinai, vaikystėje mūsų svajonės būna kitokios. Aš sakiau, kad būsiu ir stiuardesė, ir traukinio palydovė, ir plaukiojanti kruiziniais laivais. Kaime, kur augau, buvo net 16 panelių, aš – jauniausia. Vajetau, kokių nesąmonių prigalvodavau, o jos visos, 3-5 metais vyresnės, sutikdavo ir vykdydavo. Buvau kaimo atamanas…
O kad būsiu režisierė žinojau jau 9-toje klasėje. Po to, kai baigusi Liesų aštuonmetę (Pakruojo r.) atvažiavau mokytis į Žeimelio vidurinę, iškart atėjau į dramos būrelį – vaidinom ir mokykloje, ir miestelio kultūros namuose. Aš ir tada turėjau daug idėjų, pasiūlymų… Dramos būrelio vadovė labai rimtai man patarė stoti mokytis režisūros. Mūsų klasė irgi buvo stipri režisuojamais renginiais.
– Kokie pačiai įsimintiniausi Tavo režisuoti spektakliai?
– Visi brangūs. Brangus pirmasis – A. Čechovo „Piršlybos“ – išgyventas, išjaustas, pelnęs Lietuvos liaudies kultūros centro ryškiausio sezono debiuto nominaciją…
Brangus ir stipriausias, mano akimis žiūrint, spektaklis „Vedybos“ (pagal N. Gogolį), susišlavęs daug premijų, apdovanojimų. „Vedybos“ nominuotos net trims iš dešimties galimų laureatų nominacijų: kaip „Ryškiausias aktorių ansamblis“, „Ryškiausias režisieriaus darbas“ ir „Ryškiausia spektaklio scenografija“.
– Ir po 60-ties gyvenimas tęsiasi. Turi naujų tikslų?
– Žinoma. Pramokti anglų kalbą. Artimiausiu metu užsirašysiu į kursus. Nemoku apsakyti, kokiu jautiesi nepilnaverčiu vargšu, kai negali su žmonėmis bendrauti. O mano tikslas – kuo daugiau keliauti, pamatyti. Kalba – būtinybė. ne tik bendravimui. Tie mokslai bus labai naudingi ir smegenų veiklai.
– Tokiai užsispyrusiai ir atkakliai tiesiog negali nepasisekti. Jau ne kartą tai įrodei. Tai sėkmingo starto į dar vieną Tavo naują dešimtmetį!