Naujausios
Kaimo vargonininkas
Kražiškis Vytautas Šveikauskas, vaikystėje klebono pamokytas groti vargonais, pamilo muziką, giesmes ir dainas. Dėl to, kad patarnavo bažnyčioje, sovietiniais laikais jo nepriėmė į J.Tallat — Kelpšos muzikos mokyklą. Teko tarnauti kariuomenėje. Tik vedęs ir žmonos Augutės paaikintas Vytautas pradėjo mokytis muzikos.
Regina MUSNECKIENĖ
reginamus@skrastas.lt
Mokytojas ir vargonininkas
Vytautas Šveikauskas dirba vargonininku Kražių, Pašilės ir Karklėnų bažnyčiose. Jis dėsto muzikos teoriją Kelmės meno mokyklos Kražių filiale, vadovauja sakralinės muzikos ansambliui ir bažnyčių chorams. Pats dainuoja operų arijas Kelmės mažajame teatre.
Operinio dainavimo magistras Vytautas svajoja dar pasimokyti dainavimo privačiai, nes jam atrodo, jog kažko dar nežino ir nemoka.
Beje, tuo metu, kai mokėsi Klaipėdos universitete, Vytautui sukurti vaidmenį operoje „Figaro vedybos“ siūlė Eduardas Kaniava. Jis statė spektaklį ir rinko jaunus daininkus. Vytautas — puikus baritonas. Tačiau pasiūlymo teko atsisakyti, nes mirė jo mamytė. Visas jo kelias į muziką — sunkus ir vingiuotas.
Į muzikos pasaulį stūmė kunigas, mama ir žmona
Vytautas prisimena Karklėnų kunigą Alfonsą Klimavičių. Jis buvo kaimo siela. Bažnytėlė visuomet pilna žmonių. Nors tėvai nebuvo labai religingi, Vytautą traukė kunigo asmenybė, ir jis ėjo patarnauti Mišioms. Kunigas jį pamokė groti sena fisharmonija. Jaunuolis svajojo studijuoti muziką. Nuvažiavo į J.Tallat — Kelpšos muzikos mokyklą. Nepriėmė. Mat charakteristikoje buvo parašyta, kad patarnauja Mišioms.
Grįžęs iš kariuomenės vedė. Tuometinis Kražių klebonas Stanislovas Anužis jį pakvietė dirbti vargoninku. „Dirbdamas nuolat jausdavau, kad stinga žinių, — atvirai pasakoja Vytautas. — Ypač tai pajutau, kai įsidarbinau muzikos mokytoju mokykloje. Įstojau į Klaipėdos S. Šimkaus konservatoriją. Jei ne žmona, nieko nebūčiau pasiekęs. Ji tiesiog pasišventė mano mokslams. Baigęs konservatoriją, įstojau į Klaipėdos universitetą. Ten baigiau ne tik bakalauro, bet ir magistro studijas. Auginome tris vaikus. Kartais žmonai padėti iš Karklėnų į Kražius atvažiuodavo mano mama. Ji buvo nuoširdi ir be galo kukli moteris. O aš dešimt metų išgyvenau Klaipėdoje. Būdavo, grįžtu penktadienio vakarą. Sekmadienį važiuoju vargoninkauti į bažnyčias. Vakare žmona mane nuveža į Kryžkalnį, įsodina į autobusą — ir vėl visą savaitę nesimatom.“
Vytautas neslepia — ir materialiai buvo sunku. Žmona ne tik augino, bet ir nuolat suko galvą, kaip išlaikyti vaikus. „Jaučiau jai didelį dėkingumą už pasiaukojimą ir pasitikėjimą. Ir pats stengiausi pateisinti jos lūkesčius. Butą, kad išgyvenčiau kuo pigiau, nuomavausi pas tokią močiutę. Maitindavomės iš kaimo atsivežtomis daržovėmis ir kitais produktais. Kadangi neuliavojau, niekur nevaikščiojau, su močiute gerai sutarėme. Vasaromis stengdavausi atsilyginti šeimai nudirbdamas kuo daugiau buities darbų. Buvo didelis noras išmokti dainuoti ir valdyti balsą.“
Svajonės apie profesionalią sceną
S. Šimkaus konservatorijoje Vytautui dainavimą dėstė Vytautas Kliukinskas. Jis savo studentus stumte stumdavo į sceną. Jie dažnai koncertuodavo I.Simonaitytės viešojoje bibliotekoje, Menininkų namuose, važiuodavo į Žemaitijos mokyklas. Universitete likimas suvedė su dėstytoja Vida Marija Kuraite. Ji mokė operinio dainavimo. Vytautas dalyvaudavo Klaipėdos visuomenei rodomuose Operos studijos koncertuose, dalyvaudavo konkursuose. Yra laimėjęs prizinių vietų.
Ta pati operinio dainavimo specialistė dėstė ir kitai Kelmės mažojo teatro solistei Dianai Tiškovaitei. Diana ir pakvietė Vytautą dainuoti Mažojo teatro operos studijoje. Vytautas vertina šią galimybę. Kartu su Diana ketina parengti operų arijų koncertą ir pasirodyti visuomenei. Tačiau vargonininko ir mokytojo neapleidžia mintis bent kartą padainuoti profesionalioje didelio teatro scenoje.
Beje, kol mokėsi, turėjo vilčių su šeima išsikelti į didelį miestą. Tačiau dabar Vytautas vertina tai, ką šiuo metu turi. Darbą bažnyčiose ir meno mokykloje, nuoširdžius kaimo žmones.
Šiemet pirmi metai, kai Vytautas, baigęs mokslus, pradėjo visa jėga dirbti. Karklėnų bažnyčioje atkūrė chorą. Vargoninkas džiaugiasi, jog susikūrus bendruomenei, gyvenimas jo gimtinėje suaktyvėjo. Giedoti bažnyčioje panoro daugiau jaunų žmonių.
Didžiausias Vytauto rūpestis restauruoti bažnyčių vargonus. Antai Kražiuose yra patys didžiausi vargonai visoje Žemaitijoje. Tačiau jie dabar teišnaudoja trečdalį galimybių. Jeigu gaustų visu pajėgumu, Kražiuose būtų galima suorganizuoti sakralinės muzikos koncertų. Prašosi remonto ir Karklėnų bei Pašilės bažnyčių vargonai.
Padeda tikėjimas
Vytautas Šveikauskas — dar jaunas žmogus. Tačiau jis nesidrovi prisipažinti esąs giliai tikintis. Tikėjimas jam padėjo sunkiausiose gyvenimo situacijose. Jis laikosi taisyklės — visuomet išlikti geru. Tada ir tau visi bus geri. Juk gėris traukia gėrį.
Tokio žmonių nuoširdumo, kokį jis randa giliausiuose kaimuose, nerastų niekur kitur. Tai teikia stiprybės. Sulaiko ir tai, kad po kiek laiko pamatai savo darbo vaisius. Meno mokyklą, paprastai, lanko muzikai gabūs, jos mokytis suinteresuoti vaikai. Tačiau vienas berniukas pusę metų neintonavo. Teko apsišarvuoti kantrybe. Dabar pradėjo intonuoti. Kiek džiaugsmo mokytojui. Arba — bažnyčios chore gieda vienas labai talentingas pensininkas. Gieda profesionalaus dainininko balsu. Tokie perliukai praskaidrina vargonininko ir mokytojo kasdienybę.
citata: „Tikėjimas padėjo sunkiausiose gyvenimo situacijose. Jis laikosi taisyklės — visuomet išlikti geru. Tada ir tau visi bus geri.“
GIMTINĖ: Vargonininkas ir muzikos mokytojas, magistras Vytautas Šveikauskas, dainavimo ir muzikos mokęsis dešimt metų, džiaugiasi gimtinėje radęs darbo ir talentingų žmonių.
Autorės nuotr.
KONCERTAS: Studijuodamas konservatorijoje ir universitete Vytautas Šveikauskas koncertuodavo Klaipėdos publikai.
MOKYTOJA: Klaipėdos universitete Vytautą Šveikauską operinio dainavimo mokė Vida Marija Kuraitė.
VARGONAI: Kražių bažnyčios vargonai — vieni didžiausių Žemaitijoje. Vytautas Šveikauskas vilaisi ateityje juos sutaisyti, kad gaustų visu pajėgumu ir Kražių bažnyčioje būtų galima rengti įspūdingus koncertus.
Vytauto Šveikausko albumo nuotr.