Naujausios
Ten ir atgal
„Porą metų brandinau mintį išeiti. Vis užsimindavau valdžiai, savo pacientams. Pašnekėdavome, bet sprendimo taip ir neprisiruošiau padaryti. O šį rudenį apsisprendžiau: laikas, tikrai jau laikas“, – sako 73-ejų medikė D. Drupienė, kuriai energijos gali pavydėti ir gerokai jaunesni žmonės.
Šiandien ta diena, kai beveik 28 metus Draudelių ir dar vienuolikos didesnių ir mažesnių Pašvitinio seniūnijos kaimų gyventojams medicininę pagalbą teikusi ponia Dangutė atvyks į buvusią darbovietę jau tik kelioms valandoms – susidėti, supakuoti paskutinius daiktus. Kai kas asmeniško važiuos į namus Pakruojyje, kur išsikėlė prieš dvejus metus, inventorių išsiveš rajono Pirminės sveikatos priežiūros centro darbuotojai. Keturių butų name, sovietiniais laikais buvusios kaimo bibliotekos patalpose, įkurto medicinos punkto Draudeliuose nebebus – maždaug šimto draudeliškių sveikatinimo reikalais dabar rūpinsis Triškonių medicinos punkto medikė, o dar vienuolikos seniūnijos kaimų žmonės pagalbos turės ieškoti Pamūšyje.
Bet kai ko išsivežti Dangutei iš Draudelių, akivaizdu, nepavyks – tai meilės savo kaimui, žmonėms, pacientams, akyse užaugusioms kartoms. Apie kiekvieną šeimą, sako ji, galėtų parašyti istoriją – juk buvo ne tik medikė, bet ir kaimynė, Draudeliuose gyvenusi nemažai metų, auginusi vaikus, puoselėjusi asmeninį ūkį ir žinojusi kiekvieno bėdas bei džiaugsmus.
„Atvirai sakau – praėjo dveji metai, kai išsikraustėme į Pakruojį. Dar neprigijau. Adaptacinis periodas sudėtingas. Nesava aš ten jaučiuosi, o kaime visi pažįstami. Gerai mieste, bet reikėjo ten kurtis anksčiau“, – sako pašnekovė.
Išsikrausčiusi į rajono centrą darbo vietos nepakeitė – punkte ir toliau darbavosi su vietiniais, Draudelių gyventojais, ir pacientais iš atokesnių kaimų.
Darbo, šypsosi, niekada netrūko – nei tarybiniais laikais, nei nepriklausomais dešimtmečiais. Keitėsi tik susisiekimas. Sovietmečiu pas sunkesnius ligonius vykdavo maršrutiniais autobusais – ko jau ko, autobusų anuomet netrūkdavo. Paskui įsigijo dviratį – trumpesnius atstumus įveikdavo juo.
Tačiau kartais be pavėžėjimo automobiliu neapsieidavo. Prisimena begales situacijų, kai, prižadinta naktinio skambučio iš tolimesnio kaimo, priprašydavo savo vyrą vežti pas ligonį.
„Kantrus maniškis. Nebambėdavo. Reikia tai reikia“, – sako Dangutė.
Palengvėjo, kai pati ryžosi išsitraukti dar 1987 metais įgytą vairuotojo pažymėjimą ir įsigyti automobilį.
Mašina ypač pravertė kasdienėse kelionėse į Draudelių medicinos punktą arba pas slaugomus ligonius, išsikrausčius į Pakruojį. Kelionėse daktarytės nedžiugino tik slidžios žiemos, o ir griovyje ne kartą teko pabuvoti.
Draudelių medicinos punktas
Visko neatsiminsi, kiek ir kokios pagalbos per dešimtmečius D. Drupienei teko suteikti.
1977-aisiais baigusi Panevėžio Andriaus Domaševičiaus aukštesniąją medicinos mokyklą, akušerijos specialybę, pagal tuomet galiojusią tvarką D. Drupienė parsiųsta į Pakruojį, įsidarbina rajono ligoninės Gimdymo skyriuje akušere – niekas nedavė leidimo pasirinkti kitą gydymo įstaigą, o ji ir neprieštaravo – juk vietinė, nuo Pašvitinio krašto.
„Darbo buvo daug – gimdymai, daug kitų reikalų. Dirbau paromis. Kol darbe, pačios vaikai tai su tėvu, tai pas kaimynus. Visko buvo...“ – prisimena ponia Dangutė.
O 1995-aisiais rajono „galvos“ suskaičiavo, kad per metus rajone nebelikę nė trijų šimtų gimdymų, taigi skyrių nusprendė uždaryti.
Užsidarius Gimdymo skyriaus durims, likimas 25-erius metus jame dirbusiai D. Drupienei atvėrė naują galimybę – spalio mėnesį gavo pasiūlymą dirbti kaimo medicinos punkte Draudeliuose, kuris tada vadinosi gretimos gyvenvietės vardu – Sosdvario medicinos punktu.
„Kadaise medicinos punktas veikė Sosdvaryje. Paskui jį nuspręsta perkelti į aptarnaujamų kaimų vidurį. Taip punktas persikėlė į Draudelius. Punktą perkėlė, o pavadinimo nepakeitė“, – pasakoja D. Drupienė.
Punktas veikė viename keturbučio namo pirmo aukšto bute, kuriame kadaise gyveno vietos kolūkio „Spartuolis“ darbininkų šeima, o jai išsikrausčius laikinai buvo atidaryta kaimo biblioteka.
Kai naujoji felčerė Dangutė peržengė savo būsimos darbovietės slenkstį, pakylėjimo, prisimena, nepajutusi – tikras sovietinis vaizdelis. Apleistos patalpos akivaizdžiai prašėsi remonto, vidury kambario – krosnis, langai seni, kiauri, kitame kambaryje, tame, kuris skirtas procedūroms, – bibliotekos lentynos.
Rūpintis medikei teko viskuo: nuo – iki. Bet pirmiausia padarė žygius, kad medicinos punktas būtų pervadintas geografiniu pavadinimu, taigi tapo Draudelių medicinos punktu.
Darbo, sako, niekada nebijojusi. Kokios tik pagalbos neteko teikti, kam nepadėti! Ir insultą ar infarktą patyrusį gelbėti, ir sunkiai pakenčiamą skausmą malšinti, ir onkologinės ligos kančias kiek įmanoma bent laikinai palengvinti... Ir dešimtis girtuoklių, „jojančių baltų arklių“ vaduoti – tokiems ne tik vaistų duodavusi, bet ir pylos, kad ateitų į protą, mestų gerti, darbo imtųsi, į šeimą atsisuktų.
„Ko jau ko niekada nebijojau, tai gimdymų. Buvo, kad nuvykstu ir matau – situacija sudėtinga, kad reikia skubėti į ligoninę. O du kartus ir nebespėjome nuvykti, naujagimius teko priimti namuose“, – šypsosi profesionali akušerė.
Tikina, kad dirbti Gimdymų skyriuje akušere jai buvo paprasčiau negu bendruomenės slaugytoja: ten atidirbusi parą, gaudavo išeiginių, o dirbant medicinos punkte pailsėti neretai netekdavo net ir naktimis.
„Paskambina, būdavo, naktį ir ima dejuoti, kad dantį skauda. Ar galėčiau ramiai miegoti, jeigu skauda“, – sako pašnekovė.
Susitikimai – prieš dvi dešimtis metų
Kaimo daktarytės Dangutės ir „Šiaulių krašto“ bičiulystė užsimezgė dar 2003 metų kovą. Tada susitikimo metu kalbėtasi apie žmones ir jų nuotaikas, apie mediciną.
D. Drupienė tuomet buvo įsitikinusi, kad žmonės kaime pradėjo atsibusti ir keltis, ėmė suprasti, kad, jei nori gyventi, reikia pačiam mąstyti, o ne laukti malonės iš valdžios.
Išgyveno ji dėl to, kad tuometė sveikatos sistemos reforma kaimo žmogų nustūmė ir pamiršo, nes medikai žmonėms sunkiai pasiekiami tapo. „Iš Draudelių į rajono centrą Pakruojį autobusas važiuoja tik du kartus: pirmadienį ir penktadienį. Į Draudelius grįžta po kelių valandų – sunku suspėti sulaukti net eilės pas gydytoją. Nesuspėjai – 20 litų taksi.“
Prieš 2002-ųjų Kalėdas naujai susibūręs Draudelių moterų klubas norėjo pradžiuginti vargingesnius kaimynus dovanėlėmis. Kas lašinių „bryzą“, kas kompoto ar uogienės, kas šiaip kokį skanėstą ar drabužėlį sunešė į medicinos punktą iš vakaro.
„Naktį vagys įsilaužė ir viską išnešė, net medicininį spiritą“, – guodėsi Dangutė, žiūrėdama į grotuotus langus.
Pasakojo, apie mintis Draudeliuose įkurti bendruomenę, kartu švęsti, šviesti, bendrauti, kartu tvarkytis.
Kalbėjo tada medikė ne tik apie vagis, bet ir apie valdžios iš taupumo nukirptus punkto telefono laidus, skurdžią aplinką.
„Valdžiai per brangu, o žmogui? Nusipirkau už savo pinigus mobilųjį. Pačiu juodžiausiu atveju skambina ir į mobilųjį, bet paskui skaičiuoja, kaip reikės susimokėti“, – sakė.
Jeigu gali pakentėti, ligoniai skambindavo Dangutei į namus, į paprastą telefoną.
Guodėsi, kad kaimo žmonėms išgyventi nepaprasta tapę: vietinė bendrovė susitraukė, palikdama dirbti tik keliolika žmonių. Be to, žemės ūkio produkcija atpigo iki minimumo.
„Pienelis pigesnis už vandenį. Už litrą nerūšinio pieno – 20 centų. Aukščiausios rūšies pieno litras – 37 centai. Už litrą pieno galima nusipirkti keturias degtukų dėžutes. Net bandelė neišeina. Reikia parduoti tris litrus pieno, kad iš parduotuvės žmogus galėtų nusipirkti butelį mineralinio vandens“, – 2003 metais kalbėjo Dangutė.
„Šiaulių kraštui“ su D. Drupiene susitikus 2009 metais, nebeatpažįstamas rastas senasis medicinos punktas, esą po 2003 metų pokalbio su „Šiaulių kraštu“ atvažiavo Pakruojo pirminės sveikatos priežiūros centro vadovai ir pasakė: „Kada atsiųsti statybininkus?“ Buvo pakeisti langai, nuimtos grėsmingos langų grotos, per kurias vis tiek kaimo vagys įsilauždavo, išdažytos sienos, seni radiatoriai buvo nupjauti ir įrengtas židinys.
Pasiguodė tada, kad kaimas sensta, gimstamumas dar labiau mažėja. Bet smagu buvo, kad kelios gausios, tvarkingos, gražios šeimos iš Šiaulių atsikėlė, kad kaime tuščių namų sumažėjo.
Kalbėjo, kad Draudeliuose dar liko keletas užkietėjusių girtuoklių, o kiti Anapilin iškeliavo.
Buvo sunerimusi, kad vis dažniau girdi kalbų apie kaimo medicinos punktų optimizavimą, kuris kaimo žmonėms reikštų, kad punktai uždaromi.
2003-iaisiais buvo apskaičiavusi, kad kaimo žmogus, pardavęs tris litrus pieno, galėdavo nusipirkti mineralinio butelį. 2009 metais sakė, kad mineralinio buteliui reikia keturių litrų pieno.
2009-aisiais Draudeliuose buvo užregistruota kaimo bendruomenė. Kai lankytasi prieš šešerius metus, žmonės tik buvo pradėję kalbėti apie bendruomenės kūrimą. Dangutė išrinkta Draudelių kaimo seniūnaite.
Gyvenimas nestovi
Tuos dviejų dešimčių metų senumo pokalbius mūsų herojė puikiai prisimena. Per tiek laiko, oi kiek visko nutiko, viskas keitėsi.
Pašvitinio seniūnijos kaimai per tiek laiko akivaizdžiai susitraukė: vienų išvis nebeliko, kituose – po vieną sodybą. Susitraukė ir Draudeliai – nuo kadaise trijų šimtų gyventojų liko tik apie šimtą. Ir vaikų seniūnijoje nebedaug – tik 26.
Optimizmo ilgametei medikei teikia, kad Draudeliuose paskutiniais metais įsikūrė keturios jaunos ir tvarkingos šeimos iš Šiaulių ir Kelmės. Nors vietoje darbo ne kažin kiek – tik Vaiškonių žemės ūkio bendrovėje ir vietos parduotuvėje, žmonės be veiklos nesėdi – vyksta dirbti į Pakruojį, Joniškį, Naisius, į Linkuvos pensionatą.
Koks Draudelių medicinos punkto patalpų likimas, Dangutė pasakyti negali. Bet neabejoja: mediko Draudeliuose nuo šiol nebebus.
„Ir dėl to truputį yra liūdesys, truputį nostalgija“, – prasitaria pašnekovė.
Nuo šiol ji žada daugiau keliauti – artimiausiu laiku jau planuoja į Lenkiją. Daugiau skaitys. Daugiau dėmesio skirs savo mylimoms gėlėms, kurios puošia visą sodybą.
„Labai myliu gėles. Vyras manęs vis klausia: kada namuose pasibaigs tos džiunglas (pakruojietiška tarme)?“ – guviai šypsosi ji. Iš žvilgsnio matyti, kad „džiunglas“ namuose greitai dar tikrai nepasibaigs, o galbūt net plėsis.
