Naujausios
Kaimas, iš kurio kildavo lėktuvai į Sočį
Nors trijų rajonų – Joniškio, Pakruojo ir Šiaulių – sandūroje esančiame Barysių kaimelyje mažiau nei dešimt sodybų, į jį nuo sankryžos į Meškuičius veda seniai klotas, bet dar geros kokybės asfaltas. Tai liudija kadaise čia buvus didelį judėjimą ir svarbų objektą. Iš tiesų Barysiuose dar Antrojo pasaulinio karo metais įkurtas aerodromas, iš kurio Sovietų Sąjungos laikais kildavo lėktuvai, skraidinę ne tik į didesnius Lietuvos miestus, bet ir į Maskvą, Sočį, tuometinį Leningradą.
Loreta RIPSKYTĖ
loretar@skrastas.lt
Nuo sankryžos į Meškuičius sukame šalutiniu, bet asfaltuotu keliu. Po dviejų trijų kilometrų atsiremiame į pirmą Barysių kaimo sodybą, kurioje stovi gerokai daugiau kaip šimto metų sulaukęs, šeimininkų restauruojamas medinis namas. Čia prasideda Barysių kaimas.
„Mūsų numeris 7-as, o toliau pavažiavę puskilometrį atsidursite ties 8-uoju numeriu, Barysių aerodromo pastatu. Iš ten sovietiniais laikais reaktyviniai lėktuvai skrisdavo į Maskvą, Sočį, Odesą, Leningradą (dabar – Sankt Peterburgas – aut. past.), o maži „kukurūznikai“ skraidindavo po Lietuvą“, – pradeda pasakoti šio kaimo sūnus ir anūkas, 47-erių Vidūnas Rimkus.
Vaikystėje berniokas pasmalsaudamas prieidavo iki aerodromo teritorijos, atsigulęs aukštoje žolėje matydavo į dangų kylančius lėktuvus. Nuo triukšmo net langai barškėdavo, tačiau Vidūnas sako, kad panašiai žmonės pripranta, gyvendami greta geležinkelio.
Rimkų sodyboje kai kurie žmonės išskrisdami palikdavo automobilius saugoti. Vėliau iš Odesos grįždavo su lauktuvėmis – anksti prinokusiomis didžiulėmis vyšniomis.
Iš Šiaulių į Barysius per dieną kursuodavo keturi ar penki autobusai, kurių maršrutai buvo priderinti prie lėktuvų skrydžių. Važiuodavo pilni keleivių, su savimi tempiančių lagaminus. Kas su reikalais, o kas išsiruošę atostogų prie Juodosios jūros.
Mažam berniukui kartais pavykdavo įšokti į maršrutinį autobusą, kad pavėžėtų iki Meškuičių mokyklos (dabar gimnazija – aut. past.). Būdavo, kad į pamokas riedėdavo vienu iš dviejų autobusų, vežiojusių darbininkus į aerodromą. Jų buvo daug: elektrikų, suvirintojų, mechanikų, skrydžius aptarnaujančio personalo, virėjų. Aerodrome veikė valgykla.
Daugiau kaip 30 metų Barysiuose gyvenantis Algirdas Skirtauskas Barysių aerodrome porą sezonų dirbo kūriku. Reikdavo užkaitinti keturis pečius, kad šiltų administracinės patalpos, sargybos postas, garažai, restoranas. Anglių turėdavo atsivežti karučiu. Tad ilsėtis nebuvo laiko.
Kūrendavo vyriškis keisdamasis pamainomis, kas ketvirtą parą, jo žmona Zinaida dirbo valytoja.
„Lėktuvai skrisdavo ir žiemą, ir vasarą. Speciali mašina nuvalydavo sniegą nuo pakilimo tako, privažiavimo aikštelės, kelio. Esu ir pats skridęs į Mažeikius, Palangą“, – prisimena A. Skirtauskas.
Aerodromas, pasak vyriškio, bedradarbiaudavo su kolūkiais, „kukurūznikai“ barstydavo trąšas. Kai paleisdavo jas kristi, kliūdavo ir į kiemus, prie šulinių.
Karinį aerodromą, kurio teritorijai buvo skirta apie 500 hektarų, 1940 metais okupavusi Lietuvą pradėjo rengti rusų kariuomenė. Kariškių įsakymu vietos valdžia iš teritorijos iškėlė Daušiškių ūkininkus, mainais jiems duota buvusio Bitaičių (Lygumų seniūnija, Pakruojo rajonas) dvaro žemės.
Iš Gruzdžių, Lygumų ir Pašvitinio valsčių seniūnų įsakymu buvo siunčiami ūkininkai su „padvadomis“ – arkliais kinkytais vežimais tvarkyti aerodromo teritorijos. Be ūkininkų, aerodromą statė ir apie šimtas kalinių, aprengtų uniformomis, kad liktų neatpažinti.
Aerodrome nuolat stovėdavo apie 9–12 lėktuvų – bombonešių ir nakintuvų, kuriuos pasitikdavo ir išlydėdavo orkestras.
Pirmą karo dieną vokiečiai numušė du rusų bombonešius. Vienas nukrito netoli Sosdvario (Pakruojo rajonas) kaimo. Žuvusius pilotus kariškiai parsivežė ir palaidojo aerodromo teritorijoje. Per visą laiką žuvo vienuolika lakūnų. Po karo jų palaikai perlaidoti.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui Barysiuose ir Daušiškiuose nebeliko kariškių.
1957–1959 metais įrengtas Barysių civilinis aerodromas, perkeliant Šiaulių oro uostą iš Lieporių, kuris veikė iki 1992 metų. Iki 1996 metų aerodrome buvo Lietuvos karinių oro pajėgų bazė, kuri vėliau iškelta į Zoknių aerodromą.
Dabar aerodromas priklauso UAB Barysių oro uostui, kurio savininkas yra Friedrich Strube. Aerodromu naudojasi aviacijos institutas, savanorių aviatoriai, privatūs aviatoriai.
Vidūnas Rimkus sako, kad iš kartos į kartą paveldėtas jo namas – daug džiaugsmų ir negandų matęs. Senelio Leono Simonaičio pasakojimu, jis statytas apie 1860–1890 metus.
Antrojo pasaulinio karo metais jame buvo apsistoję rusų lakūnai. Atėjo į namus ir liepė šeimai kraustytis į pastogę. Barysių gyventojas iš artimųjų pasakojimų girdėjęs, kad ligotas prosenelis tuo metu nesikėlė iš lovos, todėl jo sūnus, o Vidūno senelis, neapsikentęs dėl nelauktų svečių įžūlumo jau norėjo kumščius į darbą paleisti. Karių vadas jo vos nenušovė, bet galiausiai leido pasilikti viename kambaryje su ligoniu.
„Paskui visi gražiai sugyveno. Kai sunkiai susirgo mano mama, kareiviai atnešė kažkokių miltelių, kurie galbūt jai gyvybę išgelbėjo. Rusų lakūnai, gaudavę produktų, jais pasidalindavo su namų šeimininkais. Vaikams šokolado pasiūlydavo. Tačiau, regis, neypatingu maistu patys buvo mitę, nes majoras, pakviestas pietų kopūstų sriubos ir virtos rūkytos dešros, net neišmanė, kaip tą kaimišką sotų maistą valgyti – pjauti peiliu ar rankomis imti“, – šypsosi V. Rimkus.
Kai vokiečiai per kaimą ėjo, paprašė vandens iš šulinio. Pasėmus šeimininkui liepė pirmam puodelį išgerti, kad įsitikintų, ar neužnuodytas.
„Mano atmintyje Barysių kaimas išlikęs toks: prie pat miško buvo Meškuičių eiguva, ten gyveno eigulys J. Kivylius ir miško meistras Žalys su šeimomis, netoli buvo Tiutyčios, Čepulio sodyba, kurios vietą vidury laukų mena likęs ąžuolas ir akmuo. Šalia Barysių senkapių plytėjo Rumbino ūkis, už buvusio kelio į aerodromą – malūnininko, kaime vadinto „melniku“, sodybos ir malūno likučiai. Buvo Gendvilo, Starkausko, Mikšio, Medišausko, Švambario, K. Daukšo, A. Nemaniaus, Zaveckų namai. Šalia kelio į Priešginių kaimą prisimenu Aukselio, Šiurkaus sodybas, įstrigo atmintin siuvėjos Emilijos Bubelytės medinė trobelė. Stasio Daukšo ūkį po 2013 metų tragedijos, kai tremtinys buvo nužudytas, mena likęs medinis kryžius ir apgriuvęs ūkinis pastatas“, – iš praeities pavardes traukia Vidūnas Rimkus.
Barysių kaime dabar gyvena 12 žmonių, iš jų – 4 vaikai.
Didžiąją dalį minėtų sodybų nušlavė apie 1975– 1976 metus praėjusi melioracija. Buldozeriais anuomet taikytasi sunaikinti ir Barysių kaimo senkapius. Jau buvo verčiami apie kapinaites augę medžiai, kai V. Rimkaus senelis Leonas Simonaitis iškvietė melioracijos inžinierių ir pagrasino pranešiąs „partkomui“. Inžinierius kažkam suskambino ir jam buvo liepta kapinaičių neliesti.
Baisiausi prisiminimai ateina iš pokario, kai prasidėjo trėmimai į Sibirą.
„Tačiau man iš vaikystės menasi Barysių kaimo žmonių nuoširdumas, kaimo šventės, gegužinės“, – išlydėdamas sako V. Rimkus.
Autorės nuotr.
AERODROMAS: Barysių aerodromas dabar privatus, į pakilimo taką patekti be leidimo negalima, nes jis užtvertas.
PASTATAS: Vienas iš išlikusių Barysių aerodromo pastatų Barysių kaime, kur kažkada veikė ir restoranas.
KŪRIKAS: Daugiau kaip 30 metų Barysiuose gyvenantis Algirdas Skirtauskas Barysių aerodrome porą sezonų dirbo kūriku.
KELIAS: Kažkada per Rimkų sodybos kiemą, kur dabar veja, ėjo senasis Barysių kelias.
PRADŽIA: Nuo Vidūno Rimkaus sodybos prasideda Barysių kaimas.
PRISIMINIMAI: Barysių kaime gimęs, augęs ir protėvių sodyboje pasilikęs Vidūnas Rimkus pamena, kaip aerodromo darbininkų autobusas ir jį kartais pamėtėdavo iki mokyklos, jei ne – tekdavo pėsčiomis kulniuoti šešis kilometrus.
ŠEIMA: Iš Vidūno ir Rožės Rimkų namų į tą pačią Meškuičių mokyklą, dabar gimnaziją, keliauja ir kaimo senbuvio vaikai, įvairių olimpiadų dalyviai ir prizininkai Regina ir Konstantinas.