Naujausios
Ilga kelionė Tėvynėn
Nuo spalio mėnesio V. Valiūtė gyvena Pagramančio bendruomenės centro „Gramančia“ socialiniuose globos namuose, Tauragės rajone. Į Lietuvą ją parlydėjo Irkutsko srityje gyvenantis Arvydas Kulikauskas, partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago adjutanto Antano Kulikausko-Daktaro sūnus, su žmona Nina Večer.
Kelionė buvo ilga ir sunki – traukiniu, su persėdimu Maskvoje. Iki Maskvos – apie 5 tūkstančiai kilometrų, nuo Maskvos iki Vilniaus – dar tūkstantis. Maskvoje su V. Valiūte susitiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje Eitvydas Bajarūnas.
Grįžus iškilo problema – V. Valiūtė neturėjo Lietuvos paso, tad negalėjo patekti, kaip iš pradžių buvo planuota, į tremtinių namus Vilniuje. Reikėjo ieškoti išeities.
Kad V. Valiūtė turėtų kur gyventi ir būtų aprūpinta, kad būtų atkurta Lietuvos pilietybė, susitelkė ir diplomatai, ir ministrai, ir Seimo nariai, ir savivalda. Į pagalbą suskubo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Tauragės skyrius vadovas Antanas Stankus, Pagramančio globos namų direktorius Jonas Samoška.
„Mūsų namai bendruomeniniai, mes šiek tiek lanksčiau galime žiūrėti. Kas kitas tą problemą išspręs? Valdiška yra valdiška. Pradžioje nesitikėjau, kad sulauksime paramos, – sako J. Samoška, atsiliepęs į prašymą. – Iš pradžių buvo sunkoka, po tokios ilgos kelionės traukiniu ji buvo silpnoka, dabar jau kitas žmogus, atsigavusi.“
Globos namuose yra 24 vietos, V. Valiūtė – jau 25-ta gyventoja. Svečio teisėmis ji įkurdinta pertvarkytame procedūriniame kabinete – direktorius galvojęs užleisti ir savo kabinetą.
J. Samoška negali atsistebėti V. Valiūtės atmintimi – ne tik puikiai prisimena savo gyvenimo įvykius, bet greit įsidėmėjo ir personalo vardus. Direktoriui V. Valiūtė pasisakė, kad į Vilnių ir nebenori – pageidauja likti Pagramantyje.
Geros valios žmonės į paskelbtą sąskaitą V. Valiūtei jau suaukojo per 14 tūkstančių eurų. J. Samoška džiaugiasi, kad Lietuvoje gyvena tiek daug didelės širdies žmonių – sulaukė ne vienos užklausos, ką padovanoti iš Sibiro grįžusiai tautietei. O V. Valiūtė direktoriui pajuokavo, kad dabar turės antrą tiek nugyventi, kad spėtų sunešioti dovanotus drabužius. Dar viena gera naujiena – beveik negirdinčiai senolei bus pritaikytas klausos aparatas.
V. Valiūtę aplankėme prieš Kalėdas – tą pačią dieną pasivijo naujiena, kad jai atkurta Lietuvos pilietybė. Netrukus, Kūčių rytą, V. Valiūtei Migracijos departamentas įteikė Lietuvos pasą.
Iki tol į Tėvynę grįžusi lietuvė nerimavo gyvenanti „paukštelio teisėmis“ – be dokumentų, kitų išlaikoma.
Nepamirštamas susitikimas
„Bože moj, Viešpatie! – V. Valiūtė keletą akimirkų negali atsistebėti supratusi, kas aplankė globos namuose. – Niekada negalvojau dar susitikti, Viešpatie, kaip gyvenime būna!“ Šypsena, graudulys – viskas kartu.
2013 metų vasarą, lankantis Irkutsko srityje, susitikimas su V. Valiūte buvo netikėtas ir ypatingas. Sutvarkius lietuvių kapus Centriniame Chazane, vietos kraštotyrininkė Svetlana Gavrilova pranešė: mus priims čia gyvenanti lietuvė, savamokslė dailininkė. Susipažinome dirbtuvėje – lauko virtuvėje, tarp paveikslų ir teptukų.
„Kur jūsų gimtinė?“ – ir tąkart rašiau ant lapelio, nes balsas sunkiai pasiekė V. Valiūtę.
„Tauragės apskritis, Kaltinėnų valsčius, Karūžiškė. Medvėgalio kalnas ten – visai papėdėje mano gimtinė...“
Sulig kiekvienu vardijamu vietovardžiu vis labiau plėtėsi bendrakeleivio Zenono Bielskio akys.
„Bucevičiai. Mama – Bucevičiūtė“, – užrašė Zenonas.
„Buciške ta vieta vadinos! Viena dukra už Rimkaus buvo ištekėjusi kita – už Bielskio“, – vardijo V. Valiūtė jaunystės kaimynus.
„Sūnus to Bielskio Stanislovo“, – parodė į save Zenonas.
„O Viešpatie! Bucevičių nedidelis ūgis buvo! Visai nepanašus į giminę ūgiu!“ – negalėjo atsistebėti V. Valiūtė, žiūrėdama į tvirto sudėjimo, aukštą Zenoną.
„Visai pažįstamas! – aikčiojo, stvėrėsi iš nuostabos už burnos. – Saviškį radau!“ Glaudėsi prie Zenono – negalėjo patikėti. Tai šluostėsi ašaras, tai plačiai šypsojosi.
Šypsosi ir dabar, prabėgus 8 metams. Ir tebesistebi, kaip Zenonas išaugo toks didelis, kai tėvai buvo nedideli!
„Jūs klausėt, kur gimiau, pasakiau, kad Karūžiškėje, o jis sukluso. Viskas paaiškėjo: jo tėvai man pažįstami, jo giminaitis Monstvilas visada būdavo pas mūsų, Monstvilienė palaidota Chazane. Eidavome į kapus, žvakeles uždegdavome, aš ant Monstvilienės irgi uždegdavau, ji visai greta su mano tėvukų kapais“, – prisiminimas veja prisiminimą.
„Taip įdomu buvo!“ – vėl nusišypso, prisimindama netikėtus svečius.
Šis susitikimas paminėtas ir Rusijos laikraštyje „Vestnik rayona“, straipsnyje „Vanda – santūri ir teisinga“, kai 2017 metais V. Valiūtė buvo sveikinama su 90-uoju gimtadieniu. „Verkė abu“, – taip apie akimirką, kai V. Valiūtė ir Z. Bielskis išsiaiškino, kas vienas kitam esą, laikraščiui sakė S. Gavrilova.
Perduoti linkėjimai
Susitikimas Centriniame Chazane dovanojo ir kitą jautrią istoriją – V. Valiūtė paprašė surasti Kelmės rajone gyvenančias gimines ir perduoti linkėjimus.
Pusseserę Stefą Gumuliauskienę ir jos dukrą Antaniną Valčiukienę linkėjimai iš Irkutsko srities pasiekė per straipsnį „Šiaulių krašte“.
„Vuoje! Apsirėkiau“, – žemaitiškai savo jausmus, pamačius laikraštį, išsakė S. Gumuliauskienė, kai nuvykome į svečius.
Stefa ir Vanda buvo seserų dukros, beveik bendraamžės, labai gerai sutardavo. Pusseserės atmintyje Vanda buvo išlikusi labai gabi, tvarkinga, greita, darbšti. Ir labai graži. Mėgusi gėles. Labai gražiai rašiusi dienoraščius – galėjusi būti rašytoja.
„Aš Vandą mačiau prieš paėmimą. Tą naktį, kai ją išvežė, sapnavau vyšnią. Tokia neaukšta, bet tiek apkibusi uogomis! O Vanda visas uogas nuvalgiusi! Aš taip pykstu ant jos, mat kokia, suėdė visas uogas, man tik kelias paliko... – prisiminė dabar jau šviesaus atminimo S. Gumuliauskienė. – Sako, sapnais netikėk... Jai ašarų daug kliuvo, mums – truputį mažiau...“
Pusseserės po išsiskyrimo buvo susitikusios tik kartą – kai V. Valiūtė praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje atvyko į Lietuvą, lankė gimines. Džiaugėsi atvažiavusi, bet gyventi čia taip ir negrįžo. Atsiųsdavo laiškų, nuotraukų.
Pusseserės šioje žemėje nebesusitiks – S. Gumuliauskienė 2017 metais išėjo anapilin. Bet Pagramantyje V. Valiūtę jau aplankė A. Valčiukienė.
„Ir ką padarysi...“
Kartu vartome knygą „Trispalvė Irkutsko karštyje“, joje aprašyta kelionė po Irkutsko sritį ir susitikimas su V. Valiūte. Nuotraukose liko įamžinti namai, gėlių darželis, paveikslai ir sargus šuo, aršiai ir energingai pranešęs šeimininkei apie svečius.
„Mano vargšelis, vardas Grom (Griaustinis – rus.), atidavė jau paauglį, ten jį vadino Graf. Jaunas šunelis, garsiai žaidžia, loja, sakau, jam – koks tu Grafas, tu Grom! Jau metai ketveri ar penkeri, kaip jis numirė. Ir gerai – kaip aš būčiau jį palikusi, nežinau...“ – staiga susizgrimba.
Prisiminusi namus Centriniame Chazane, prisimena ir savo „silpnybę“ – gėles. Jos sodyba, kol šeimininkė turėjo sveikatos, būdavo pastebima gražiausiųjų konkursuose.
„Viskas paliko, kas buvo. Nu ir ką padarysi...“ – taupūs žodžiai ir užverstas dar vienas puslapis. Knygos ir gyvenimo.
Sibiro peizažai liko V. Valiūtės tapytuose paveiksluose. Daug išdovanojo, keletas kabo Irkutsko lietuvių bendrijoje „Švyturys“, dalis saugoma Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre – didelio formato paveikslų fotografijas A. Kulikauskas su N. Večer perdavė Tremties ir rezistencijos muziejui Tauragėje. Čia saugomi ir pagyrimo raštai, diplomai, skirti dailininkei V. Valiūtei, pluoštelis nuotraukų, laiškų, straipsnių iškarpos.
„Paišiau iš va tokios“, – ranka parodo, kokia maža tada buvo. Iš pradžių pieštuku piešdavo moteris ir namukus. Sąsiuvinių parveždavo tėvukas. Vėliau pradėjo piešti spalvotais pieštukais.
„O paskui gulage buvo latvė menininkė Elzė Lacė, lyg tokia pavardė, ji paišė, mūsų buvo 8 mergiščės, ji mus mokino, tada jau buvo leista aliejiniais dažais – anksčiau lageryje buvo labai griežta tvarka. Ten ir pradėjau, ir pradėjau...“
Talentas pravertė vėlesniame gyvenime – Centriniame Chazane V. Valiūtė ilgus metus dirbo klube apipavidalintoja, jos kūryba puošė daugelį įstaigų. Dirbo iki pensijos ir po pensijos – kol likvidavo „lespromchozą“.
Į kalėjimą – devyniolikos
„Aš dar bloga lietuvė, aš daugiau rosijanka, tiek metų nekalbėjusi lietuviškai, mašinalna raz i pošla po ruskij“, – sumosikuoja rankomis.
O po akimirkos priduria: „Aš pati stebiuosi, kad taip greitai pradėjau kalbėti daugiau, negu kad galvojau.“
Taip ir pinasi pasakojimas – dviem kalbomis, o kartais ir pažemaičiuojant.
V. Valiūtės biografija Lietuvoje – trumpa. Gimė 1927 metų vasario 19 dieną Karūžiškės kaime. Čia buvęs didelis dvaras, paskui padalytas į tris dalis: Karūžiškę, Buciškę, Kunigiškę.
Baigė keturias klases.
„Požerė 5 kilometrai maždaug, ten mokykla, kur lankiau, parduotuvė buvo, bažnytelė maža, sena, medinė. Antanina sakė, kad gyva bažnytelė. Ten Pirmoji komunija, dirmavonė, kapinės, ten palaidoti visi predkai mano, ežeras šalia. Man įdomu dabar pamatyti viską.“ Bet į tėviškę apsisprendė važiuoti vasarą – dabar šalta, ežeras užšalęs, dar susirgs, o ir neaišku, kokia mašina, gal vėl ją reikės tampyti...
„Aš Karūžiškėj gimiau ir toliau niekur nebuvau, aplinkui išaugau. Ten ir nakryli 1946 metais, dar nebuvo 20 metų... – nutyla. – Ką padarysi. Viskas jau praeityje...“
V. Valiūtę areštavo 1946 metų pabaigoje. Prasidėjo jaunystės golgota.
Lietuvos ypatingojo archyvo paviešinti dokumentai rodo, kad asmens kratos protokolas surašytas 1946 metų gruodžio 16 dieną, nutarimas suimti – gruodžio 28 dieną, arešto orderis – 29 dieną, nuosprendis – 1947 metų rugpjūčio 16 dieną. Skirta 10 metų laisvės atėmimo bausmė.
Jau vėliau, 1959 metais rašytame prašyme, V. Valiūtė nurodo kiek kitas datas: suimta 1946 metų gruodžio 14, nuteista 1947 metų rugpjūčio 17 dieną.
Už ką?
„Banditus palaikiau, – pacituoja nurodytą kaltinimą. – Šeimininkė tai buvo Rusija, prieš Rusiją, va, ir viskas. Buvo vadinami partizanai – arti organizuotų nebuvo, pas Montvydą (Vladas Montvydas-Žemaitis – red.) buvo daugiau mažiau organizuotas būrelis. Slapstėsi nuo armijos, ir kurie dirbo prie Lietuvos, o paskui prie vokiečių, juk tris metus vokiečiai šeimininkavo Lietuvoje, visi tie buvo reikalingi kaip Rusijos priešai.“ Būryje buvo ir Vandos giminaitis iš mamos pusės.
1946 metų gruodžio 26 dieną leitenantas Komov nurodė, jog tų pačių metų rugsėjo 22 dieną V. Valiūtė davė sutikimą „bandos vadui Žemaičiui ir buvo užverbuota kaip banditų, kurie kovoja prieš sovietų valdžią Lietuvoje, ryšininkė“. Devyniolikmetė kaltinta tuo, kad palaikė ryšius su „banditais“, platino antisovietinius atsišaukimus ir laikraštį „Laisvės balsas“.
„Vat už tokį dalyką atvedė būrį kareivių, darė oblavą, ieškojo. Berniuks, jam kokie 14 metų, iki šiol neabižayus na etamu malčišku... Kai pamačiau, jo rankelės buvo ojojoj... Sumuštas, čia buvo juodas, va taip – tardymas“, – apie ją atpažinusį paauglį iki šiol kalba su grauduliu ir užuojauta.
Ryšininkės Vandos slapyvardis buvo Šmėkla. Prisiminusi nusijuokia: kitos buvo Rūtos, Rožės, o ji – Šmėkla. Rusakalbiai tardytojai nesuprasdavo, vis klausdavo, kas ta Šmėkla, kodėl Šmėkla?! Ir viename iš dokumentų su klaida rusiškai užrašė „Mėkla“.
Pragaras žemėje
Iš namų išvežė dviese – Vandą ir tėvuką, Joną Valių.
„Ilgai viskas tęsėsi...“ Apie metus V. Valiūtė sėdėjo kalėjime Klaipėdoje, po nuosprendžio prasidėjo kelionė etapais. Išlaipino Krasnojarsko krašte, Jeniseiske. Siaubingos sąlygos barake, stingdantis šaltis, gyventojai – ne tik politiniai, bet ir kriminaliniai kaliniai. „Viešpatie“, – vis kartoja prisiminusi tas dienas – pačias sunkiausias. Kažkas maldauja, kad leistų gyventi, kažkas slepiasi po naru, kad išsigelbėtų.
Pragare žemėje išbuvo du mėnesius.
Užklupus ligai, kai „žmogaus nebebuvo įmanoma pažinti“, pateko į ligoninę. Išgyveno.
„Paskui iššaukia, mane išveda, nežinau, kur. O ten kambaryje sėdi kažkas, pradėjo klausinėti, ar nori važiuoti, nesako kur. Noriu, nes musiau blogiau jau nebus, galvoju. Atrinko šešiolika, daugiausia lietuves. Jam sako, rizikuoji, kad imi, ji 10 metų nuteista, bėgs. O jis numojo ranka, sako, nuo manęs nepabėgs. Paaiškėjo, kad – frontavykas, kažkoks generolas, ilgai buvęs Lietuvoje.“
Taip V. Valiūtė pateko į lagerio ūkį su didele banda ir daug baimės įvariusiu jaunu buliumi Dodik. Ir dabar pamėgdžioja per visą taigą sklisdavusį bliovimą, prisimena, kaip išsigandusi buliaus, lėkė ropštis į pušį, nežinodama, konvojus ją nušaus ar supras, kas nutiko.
„Visko buvo. Jauna. Dabar nebepašokčiau“, – staiga nusišypso.
Bausmės laikas tęsėsi Kazachstane – Karagandos srities Džezkazgano rajone, „Stepnoj“ lageryje.
„Milijoninis lageris ten. Gydytojai, mokslininkai, menininkai... Moterų zonoje – 1 500 moterų. Už moterų zonos – „hosdvor“ (lagerio ūkis), irgi didelė zona. O dar trys zonos didžiulės – vyrų, bausmės zona, dar kalėjimas. Takaja byla štuka.“
Pirmus metus V. Valiūtė dirbo laukuose, trisdešimties moterų brigadoje, vėliau buhaltere ir pienininke. Atmintyje liko žmonės, įvykiai, daug gyvybių nusinešęs 1954 metų Kengyro sukilimas.
„Jau gulagus Rusijoje paleidinėjo, o pas mus niekas, sėdim ir viskas. Ryšio jokio nebuvo, į metus du laiškai tik. Ateis laiškai, visi patikrinti...“
Iš lagerio V. Valiūtė buvo paleista 1955 metais, bet palikta Džezkazgano milicijos kontrolei „neribotam laikui“.
– – –
„Dalia daluže, sese mano, džiaugsmų ir skausmo valandų“, – būdama lageryje, dailia rašysena užrašė sąsiuvinyje, iš cemento maišų popieriaus pasidarytame sąsiuvinyje.
Ir tęsė: „Kai aš džiaugiausi, verkė žmonės, kada jie džiaugias, aš verkiu...“
Pakirstomis šaknimis
1959 metų kovą buvusi politkalinė Džezkazgano milicijos viršininkui parašė prašymą leisti vykti į Centrinį Chazaną – pas tremtyje gyvenančią savo šeimą.
Didelė Valių šeima į Irkutsko sritį buvo ištremta 1948 metais, dokumente išvardyti šeimos nariai: tėvas Jonas (g. 1901), mama Elena (g. 1907), vaikai Albinas (g. 1935), Vladzė (g. 1936), Jonas (g. 1941), Salomėja (g. 1946). Celestinas (Cezaris (g.1931)) buvo pasitraukęs iš namų, vyriausias iš brolių Viktoras (g. 1929) – suimtas tais pačiais metais. Valiai ištremti kaip „nuteistos banditės“ šeima. Nutarime pažymima, kad J. Valius kilęs iš vidutinių valstiečių, dirba savo ūkyje, vokiečių okupacijos metais buvo Skabučių kaimo seniūnas, o „dabartiniu laiku veda antisovietinę agitaciją“.
Pas namiškius į Centrinį Chazaną, Gegužės 1-osios gatvę, nr. 5, V. Valiūtė atvyko 1963 metais. Vietovė, kur buvo apgyvendinti ištremti lietuviai, iki šiol tebevadinama „Kolyma“, nors tremtinių ir neliko – vieni išmirė, kiti išvyko namo.
Tėvai su dviem vaikais Vladze ir Jonu leidimą gyventi Lietuvoje gavo tik 1966 metais. E. Valienė Centrinio Chazano kapinėse atgulė 1975, J. Valius – 1978 metais. „Brangūs tėti ir mama, tegul būna jums lengva Sibiro žemė“, – ant paminklo rusų kalba užrašė vaikai.
„Centriniame Chazane palaidota daug lietuvių, vežė tai visokius, ir vaikučius tik gimusius, ir senukus, daug išmirė ten. Laidojo, laidojo, kampas lietuviškų kryžių ir pavardžių, jau tiek laiko praėjo, kryžiai nugriuvo, užrašų neliko“, – sako V. Valiūtė.
Kad lietuvių atminimas neliktų užmirštas, A. Kulikauskas su talkininkais pastatė naujų kryžių ir paminklą, kuriame iškaltos čia palaidotųjų pavardės.
Dalis palaikų, prasidėjus Sąjūdžiui, buvo parvežti į Lietuvą – grįžo namo.
– – –
„Aš čia – niekam ne teta...“ – savo skaudžia vienatve, gyvendama Centriniame Chazane, pasidalijo V. Valiūtė.
„Aš visai svetima dar čia...“ – pasiguodžia dabar, po daugelio metų grįžusi į Tėvynę.
Ir viltingai pasvarsto: gal per metus pripras?
