Naujausios
Juozo Bindoko žingsniai į laimę
Rita ŽADEIKYTĖ
rita@skrastas.lt
Juozas Bindokas. Gimė 1951 05 05, Lazdijuose. Aktorius ir fotomenininkas.
Šiaulių dramos teatre — nuo 1972-ųjų. Sukūrė, paties žodžiais, daug vaidmenų ir surengė daug fotografijos parodų Lietuvoje ir užsienyje.
Vedė 1994-aisiais. Žmona Daiva. Dukrai Milvydei — 14, sūnui Gvidui — beveik 13. Pasodino daug medžių ir pastatė namą.
„Visi žmonės gimsta su savo pašaukimu. Didelė laimė, jei bent penkiasdešimt procentų atspėji savo gyvenimo pašaukimą. Jeigu į darbą eini su džiaugsmu ir dar iš darbo eini su džiaugsmu, tai kas gali būti geriau gyvenime? O jeigu dar šeimoje niekas per daug netrukdo užsiimti mylimu hobiu, ar gali būti didesnė laimė gyventi?! Man gėda būtų būti nelaimingu, nors man nebetoli šešiasdešimt, esu prasiskolinęs, bet laimingas. Kas gali būti geriau už galimybę gyventi tokį gyvenimą!“
VAIKYSTĖ: „Aš ir mama su tėvu išsiskyrėme 1961 metais. Apie tėvą — viskas. Šeimą tapatinu tik su mama. Čia viena iš dviejų nuotraukų su tėvu“.
MOKYKLA: Lazdijai. Juozas — aštuonerių. Pirmūnas. Sąžiningas. Netoli mokyklos nusileido malūnsparnis. Visa mokykla viską metė ir bėga pasižiūrėti malūnsparnio, o Juozas iriasi prieš visą mokyklos srautą mokytojos pasiklausti, ar galima bėgti pažiūrėti malūnsparnio. „Mokytoja Sušinskienė manęs vos nesumindė pati bėgdama pasižiūrėti malūnsparnio“.
KORESPONDENTAS: Pirmasis Juozo fotožurnalistinis darbas. „Važiuodavau žvejoti pro šį ženklą, buvau gal aštuntokas ir taip mane erzindavo tos klaidos, kad nufotografavau ir nunešiau į vietinį Lazdijų laikraštį. Pravažiuoja žmonės, paskaito, gėda, pagalvos, kad dzūkai neraštingi. Taip negali būti“.
KONSERVATORIJA: „Nežinau, iš kur ji atsirado. Mokykloje vaidinau Strakaliuką: “O šilely daug kopūstų, kad pilvelį mums išpūstų“. Ir taip aš gėdijausi tą pilvelį pūsti, nes man atrodė, kad aš ir taip storas. Varčiau “Šluotos“ žurnalą ir žiūriu — karikatūroje pavaizduota, kaip asilas eina į konservatoriją. Mano pusseserė Julytė sako, kad yra Vilniuje aktorinis. Prisiminiau Julytės pasakymą, pabandysiu. Mėnesiu egzaminai anksčiau, nei kitose aukštosiose mokyklose. Nuvažiavau, mergina iš Lazdijų parodė, kur išlipti iš troleibuso Lenino aikštėje. Leninui matant ant suoliuko parašiau pareiškimą ir priėmė“. Portretas prie šv. Onos bažnyčios vartų.
STUDENTAI: 1970-ieji. Po lenininės talkos prie Vilniaus valstybinės konservatorijos. Juozas savo fotoaparatą „Smeną“ pamiršo pasiimti. Fotografavo kurso draugo Romualdo Ramanausko fotoaparatu savo jaunystės laikų “chebrą“, kursu žemiau studijuojančius savo bendramokslius. Fotometraštininko įžvalgos neapvylė. Dabar tai žymūs Lietuvos aktoriai ir režisieriai: (iš kairės) Eimutis Nekrošius, Dalia Bičiūnaitė, dar vienas Eimutis, Vladas Radvilavičius, Juozas Sabolius ir Vytautas Kernagis, priekyje — Vytenis Pauliukaitis. “Studijos konservatorijoje... Kas gali būti konservatorija vaikui, atvažiavusiam į kaimą ir nežinančiam net kur yra konservatorija? Konservatorija man buvo VISKAS.“
KARIUOMENĖ: „Visur, kur tik įsikurdavau, įkurdavau ir fotolaboratoriją. Fotografuodavau, o savo nuotraukų mažai turiu. Kai kariuomenėje paskelbė, kad man jau baigėsi tarnyba, prašiau, kad dar vieną dieną man pratęstų, nes reikia sutvarkyti fotolaboratoriją“. Su kariuomenės draugais, 1974-ieji.
TEATRAS: „Atitaikiau save teatrui, kaip ir visiems kitiems darbams, kuriuos dirbau. Aš esu strapukas. Darbai mane atitiko, ir aš darbus atitikau. Teatre gastrolių metu aš visą Lietuvą pažinau, ir ne tik Lietuvą. Pamačiau žmones. Kartais šiurpas ima, kai prisimenu, Gilaičiuose, karvės stipo iš bado. Tai negali neveikti tavęs. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis, kaip darbe gerai jaučiuosi, taip ir Lietuvoje gerai jaučiuosi, man armijoje pritrūko vienos dienos, kad susitvarkyčiau savo fotolabotatoriją, taip man Kanadoje per daug buvo buvimo. Esu laimigas lietuvis gyvenantis savo vietoje ir savo laiku“. 1982 metai. Into vaidmuo spektaklyje “Bandymas susikaupti“.
LAZDIJAI: „Man viso ko atrama gyvenime yra Lazdijai. Charakterio, meilės, supratimo. Vaikystės įvykiai taip įsiėda ir duoda tokį pamatą ir pagreitį visam gyvenimui, kad jeigu jį prarandi, vėl eini pagreičio ten, į Lazdijus, ieškoti. Bėgi, bėgi, užtraukia kvapą ir važiuoji į Lazdijus. Rodos, ten nieko nebėra. Mama išėjo amžinybėn šią gegužę, žolė prie namo iki pažastų. Vis tiek negaliu be Lazdijų. Kaimynai — kaip giminės visi, gal net daugiau, nei giminės. Susikalbėjom ir susikalbam. Kiekvienas žmogus turi turėti savo Lazdijus. “Ten, apnaikintų Bubelių sodybose, didžiulės varnalėšos vėjyje siūbuoja žaliais iš apačios palšais sparnais, norėdamos pakilti, bet negali atsiplėšt nuo savo vietos, nes ir joms, ir varnalėšoms, sava vieta ir šaknys, rišančios prie savo vietos, kaip visam, kas gyva ir negyva, sava vieta ir šaknys iki kraujo pririšusios“ (H. Žukauskas). Pirmoji Milvydės ir Gvido nuotrauka Lazdijuose, Juozo mamos namelyje, po to, kai šią gegužę mirė Juozo mama.
ŠEIMA: „Ir paaiškink tu man kodėl taip vėlai — keturiadešismt trijų — vedžiau. Visada galvojau, kad esu ne bohemos, o šeimos žmogus. Kodėl aš taip ilgai nebuvau ženotas?.. Aš kukliai gyvenau. Turėjau sulaukti savo Daivutės. Ir nieko nepagreitinsi, nieko nereikia šturmuoti. Reikia sulaukti. Ją Lazdijai priėmė ir ji Lazdijus priėmė. Mums pametinukų vaikų auginimas nebuvo joks vargas, mes turbūt vieninteliai Šiauliuose su Daivute abu rytais vesdavom vaikus į darželį. Keturių procesija visada eidavom bulvaru — į darželį.“
LAIMĖ: Mūsų šeimą buvo ištikusi baisi nelaimė. Dėl buto bulvare virš „Kopūsto“ — apie trisdešimt teismų. Duok Dieve, kad visi turėtų tokių nelaimių, kurios virsta laime. Nebūčiau net išdrįsęs atsisakyti centro, jeigu mūsų, visų butų su visais gyventojais, nebūtų atsiėmę namo savininkai. Būčiau ten ir lindėjęs su visa šeimyna. O dabar turiu namus. Šalta, malkų į krosnį — ir šilta. Namo statyba — rekonstrukcija, buvo ne mano vargas, tai buvo mūsų šeimos žaidimas. Duok, Dieve, kad visiems nelaimė išeitų į tokią laimę — pastatyti savo namus“.