Naujausios
Alui – ne, atidarytuvams – taip
Ponas Vytautas apie savo prieš šešerius metus „užkurtą“ pomėgį kolekcionuoti alaus atidarytuvus pasakotų kokį pusdienį. Turi surinkęs apie pusę tūkstančio – nuo senovinių, dar mūsų senolių naudotų, iki įmantrių šiuolaikinių iš viso pasaulio, net Balio, Filipinų, Amerikos, Kipro, Tailando. Visi, giminės, kaimynai, bendradarbiai, žino, kokia lauktuvė jam labiausiai reikalinga.
Kai atidarytuvais užėmė visą savo dirbtuvės, kurią juokais vadina alubariu, sieną, nusprendė padaryti medinius rėmus ir juose savo eksponatus prisukti medvaržčiais. Sugrupuotų pagal šalis, pagal medžiagas, pagal formas ir įrėmintų atidarytuvų kolekcija tapo jau ne prikalta prie sienos, o nešiojama.
Šį pomėgį, anot V. Jokšo, jam prieš šešerius metus „pakišo“ giminaitė, padovanodama išskirtinį atidarytuvą su užrašu „Taupyk vandenį, gerk alų“. Nors Vytautas nėra alaus mėgėjas, dovana jam labai patiko.
Dabar vien lauktuvėmis kolekcininkas neapsiriboja, atidarytuvų ir pats ieško „visais įmanomais kanalais“ – ir internete pasidairo, ir pas sendaikčių pardavėjus pasiteirauja, jei tikrai reikalingą atranda, nepagaili ir dešimties eurų.
Vytautas atsimena kiekvieno atidarytuvo atsiradimo istoriją: atidarytuvą-pėdutes draugas iš Filipinų parvežė, amuletas-mėlyna akis – iš Turkijos, žemėlapis – iš Šveicarijos. Turi ir skirtų „tik suaugusiems“, ir medinių, ir bronzinių, ir kitokių.
Neseniai interneto platybėse kolekcininkas buvo užtikęs šiaulietį, kuris už šimto atidarytuvų kolekciją prašė 500 eurų. Būtų mielai dalį tos kolekcijos nupirkęs, tačiau buvo aplenktas kito pirkėjo.
„Sakau savo vaikams, kad galės kada nors pelningai mano kolekciją parduoti, bet jie tik šypsosi, netiki investicija“, – šypsosi pašnekovas.
Tik du pasirinkimai
V. Jokšas neslepia, kad džiaugtis menkais dalykais, tokiais, kaip minėta atidarytuvų kolekcija, kiti laisvalaikio pomėgiai, didesni ir mažesni užsiėmimai, sodyba, kurią prižiūri juodu su žmona, jį išmokė prieš 21 metus patirta avarija, po kurios neteko kojos.
Vienoje Šiaulių bendrovėje vairuotoju dirbęs V. Jokšas 2003 metų rugsėjo 3 dieną Radviliškio rajone, kelyje Šeduva–Baisogala, pradingus krovinį vežusio sunkvežimio stabdžiams, rėžėsi į priekyje važiavusį vilkiką. Atrodė, kad avarija menka ir sužalojimas – viso labo atviras blauzdikaulio lūžis.
Šiaulių ligoninės traumatologai operavo – atrodė, kas čia sudėtingo – sukišti išlindusį kaulą. Bet po dienos Vytautas pradėjo nebejusti kojos pirštų, o netrukus buvo pastebėta, kad galūnė pradeda juoduoti. Atlikta dar viena operacija, bet efekto jau nebuvo.
Vytauto artimieji sukruto ligonį išgabenti į Kauno klinikas. Čia vyras sužinojo, kad išsaugoti koją jau nėra galimybės.
„Atėjo gydytojas į palatą, padėjo popierius ir sako: turi du pasirinkimus – arba amputuojam koją aukščiau kelio, arba jūs ten prie Šiaulių turite Ginkūnus... Jei apsispręsi, padėk parašą. Ir išėjo“, – pokalbį, lyg būtų kalbėjęsi vakar, prisimena šiaulietis.
Nepakeliamai sunku buvo susivokti, kas atsitiko, o žmona, anot Vytauto, tą naktį pražilo.
„Buvo svajonės, kelionės, darbai, sportas, namuką Šiauliuose balandžio mėnesį nusipirkome, remontas pradėtas. Rupūs miltai! Kaip toliau reikės gyventi?“ – sunkias valandas prisimena pašnekovas.
Operacija praėjo sklandžiai.
„Kauno klinikose jau po visko atėjo psichologė ir sako: pakalbėkime apie būsimą gyvenimą. Pakalbėkime. Bet ar reikia? Yra kaip yra“, – sako Vytautas, prisimindamas, kad tada norėjęs tik vieno: surasti susitarimą su pačiu savimi.
Kai artimieji parvežė iš Kauno ligoninės, iki šiol atsimena nepakeliamai slogią atmosferą.
„Netiesa, kad vyrai neverkia. Sugrįžus namo, mūsų šuniukas užlipo ant kelių ir laižė mano ašaras. Visiems buvo labai sunku. Atrodė, kad gyvenimas tiesiog suskilo. Tada sulaukiau labai didelio šeimos palaikymo, tiesiog nebūčiau be to išgyvenęs“, – mena.
Palangos „Lino“ sanatorijoje per reabilitaciją pridėjo pirmą protezą.
„Sakau kineziterapeutui: pjauna, skauda! O jis tik numojo ranka, atseit priprasiu – tokių kaip aš matė tūkstančius. Pripratau.“
Valsas – sulėtintai
„Žinote, gyvenimas nelaimėje nesibaigia, užsiėmimų, džiaugsmų, pomėgių galima atrasti ir neturint kojos. Net valsą galima šokti, tik sulėtintu tempu. Kažką prarandi, kažką atrandi. Gyvenimo džiaugsmą galima atrasti visur“, – puikios nuotaikos nestokoja pašnekovas, po sunkios traumos ir ilgos reabilitacijos neapleidęs ir darbinės veiklos, dirbęs ūkvedžiu vaistinėje, o paskui vėl sėdęs prie automobilio vairo vienoje Šiaulių bendrovėje.
Pasakoja, per gyvenimą sutikęs daug žmonių, kurie po panašių traumų visiškai palūžo, pradėjo gerti, išsiskyrė su šeima, nesugebėjo atsitiesti, net ir praėjus daug laiko.
„Kiek tokių Palangos „Lino“ sanatorijoje teko matyti! Sakau, A. Lemanas koncertuoja, eikite pasiklausyti. O jie sėdi nugrimzdę, nusivylę, nieko nenorintys. Sakau, nėra kojos, bet yra gerų protezų. Aišku, gaila, kad labai geri beprotiškai brangūs.“
Prieš bemaž 15 metų pats atrado tinklinio sėdint žaidimą neįgaliųjų sporto klube „Entuziastas“. Treniruotės vyksta kartą per savaitę, kiek vyrų tą dieną susirenka, tiek jų ir treniruojasi. Paskui varžybos Kaune, Vilniuje, Klaipėdoje, Anykščiuose, kitur – namuose dešimtys medalių.
„Buvo į klubą mano giminaitės, buvusios tinklininkės, su mumis pažaisti užėjusios. Paskui skundėsi, kad visą kūną skauda. Nelengva atsisėdus ant žemės žaisti tinklinį. Bet mes išmokome, kaip sakant, užteko valios“, – juokiasi Vytautas.
60 metų vyras turi daug ateities planų. Žinoma, kad didins savo alaus atidarytuvų kolekciją. Laukia pavasario, kai galės darbuotis lauke. Įsigijo dar vieną savaeigę žoliapjovę, tad trimerio nebereikės – žolę sodyboje netoli Naisių abu su žmona šiemet pjaus jau atskiromis savaeigėmis. Bet svarbiausia, sako, bus laimingas su brangiausiais žmonėmis – žmona, dviem anūkais, dukromis, žentais.
„Apsidairykite aplinkui, paralimpines žaidynes pažiūrėkite, kiek likimų – žmonės be rankų, be kojų gali eiti, judėti, juoktis, būti laimingi“, – dosniai šypsosi šiaulietis, intuityviai pasikasydamas kojos protezą.
Taip, užėjus staigiam fantominiam skausmui, kojos, kurios nėra jau du dešimtmečiai, kelį ir pėdą ima beprotiškai niežtėti.
