Joniškiečių pora – jau 65-eri metai kartu

Asmeninio albumo nuotr.
Konstancija ir Julius Bagdonavičiai mini 65-erių metų bendro gyvenimo sukaktį.
Joniškyje gyvenantys 84-erių Konstancija ir 89-erių Julius Bagdonavičiai pasitinka įspūdingą bendro gyvenimo sukaktį – lygiai 65-eri metai prabėgo nuo santuokos pradžios, palaimintos Pasvalio bažnyčioje. O būtent rugpjūtį pora tuoktuvių parašus padėjo Civilinės metrikacijos skyriuje. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, ir raudonų lauko aguonų puokštė, dovanota vyro, iki šiol tebežydi Konstancijos sapnuose bei prisiminuose, kai ji kalbėdama sentimentaliai nubraukia ašarą. Ir čia pat priduria: Julius iki šiol dėmesingas, kas rytą atėjęs į kambarį pasilabina, būtent jis, stipriau vaikštantis, išverda košės ir pakviečia pusryčių.
Kaip sugebėti tiek metų išlikti kartu, neišsivaikštant? Pora turi atsakymą: reikia, kad vienas sugebėtų nusileisti, o abu – vienas kitam atleisti.

Atminty nevystančios aguonos

Konstancija iš Pasvalio rajono Levaniškio kaimo, kurios tėvelių sodyboje–vienkiemyje augo išlakios liepos, šakas nuo vaisių svarino obelys ir kriaušės, į dangų stebėsi jos ir brolio Petro gimimo proga pasodinti ąžuolai, su penkeriais metais vyresniu tikru joniškiečiu, miestiečiu Juliumi iš devynių vaikų šeimos susipažino, besimokydama paskutinėje 11-oje klasėje. Net jų santuokos įraše bažnytinėse knygose dailia, beveik kaligrafiška rašysena pažymėta, kad susituokė „moksleivė“ ir „šoferis“.

Daili mergina nuomojosi butą pas būsimo vyro, kurio tuo metu dar nepažinojo, seserį Pasvalyje, kad galėtų lankyti mokyklą mieste. Julius, grįžęs iš sovietinės armijos, kurioje „atpylė“ net ketverius metus (mat pradėję tarnauti sausio mėnesį, buvo išleisti po trejų metų, o jis pradėjo vasarį, tad uždėjo dar vienerius metus – aut. past.), sustojo paviešėti. Jam iš karto į akį krito jaunesnė panelė, tad ilgai nelaukęs ją pakvietė pasivaikščioti po parką. Buvo žiema, šaltis spirgino kaip reikiant, tad beklajojant apsnigtais takeliais būsimam jaunikiui nušalo ausys.

„Turėjo jis kepurę, bet turbūt ausų nedengiančią, – juokiasi Konstancija, tačiau netrukus surimtėja, nes iki šiol ją tebejaudina viena scena, primenanti romantinio filmo kadrus: – Jau buvome susituokę, kai sykį rytą Julius, išvykęs į darbą, netikėtai grįžo su didžiule raudonų lauko aguonų puokšte. Tas žiedų raudonumas man taip įstrigo, kad net dabar prisimenu ir kartais sapnuoju.“

80 kilometrų dviračiu

Kadangi gyveno vienas nuo kito už 80 kilometrų, telefonų tais laikais neturėjo, rašydavo laiškus, o Julius pas mylimąją netingėdavo net dviračiu numinti. Per Linkuvą, Joniškėlį, žiūrėk, jau ir beldžia į duris... Būsima žmona jį išlydėdama įdėdavo didelę riekę duonos, apteptą taukais: sustojęs pusiaukelėje jaunas vyras pasistiprindavo ir važiuodavo toliau.

„Mano tėvelis – buvęs Antano Smetonos laikų Lietuvos savanoris, tad jam buvo skirta 11 hektarų žemės. Gyvenome ūkiškai“, – sako Konstancija.

O dukra Audronė, kartu klausanti pasakojimo, papildo: „Daug šiltų prisiminimų iš vaikystės paliko senelių sodyboje. Ten prabėgdavo vasaros, beržynėlyje augdavo baravykai. O žiemomis, jei važiuodavome aplankyti, močiutė gal penkis kilometrus iki pagrindinio kelio prabrisdavo ir grįždavo po du kartus, kad galėtume neklimpdami ateiti. Iš viso net apie dvidešimt kilometrų susidarydavo. Melioracija sodybą sulygino su žeme, nieko neliko. Nuvažiavę ten dar ne kartą braidžiojome po laukus, ieškodami bent kokio pamatų akmens ar kito ženklo...“

Puokštė jurginų ir skolinta vestuvių suknelė

Susituokė Konstancija ir Julius Bagdonavičiai neilgai draugavę, 1956 metais. Rugpjūčio 14-ąją parašus padėjo Pasvalyje Civilinės metrikacijos skyriuje, o štai bažnytinę santuoką įregistravo vėliau, tų pačių metų spalio 6-ąją. Jaunikis avėjo aulinius batus, vilkėjo kostiumą, buvo pasipuošęs kariška kepure. Jaunoji baltą suknelę pasiskolino iš 12 metų vyresnės kaimynės siuvėjos, kuri anksčiau tuokėsi, ir iki ceremonijos laikė ją tašėje, nes labai lietus lijo, bijojo sušlapinti bei išpurvinti. Puokštei prisiskynė jurginų.

Julius mąstė praktiškai: todėl nusprendė didelės šventės neorganizuoti, tik kuklią vakarienę, o vietoje to tėvelių paprašė, ką numatę vestuvėms, geriau atiduoti gyvenimo pradžiai.

„Iš pradžių vyras negalėjo manęs pas save pasiimti, nes jo namuose sesers šeima gyveno. Tada Julius nusamdė jai butą ir jau sunkvežimin susikrovę daiktus pardardėjome į Joniškį“, – pasakoja K. Bagdonavičienė.

Nagingų rankų meistras

Konstancija augino vaikus, paskui įsidarbino komunaliniame ūkyje, po to – geležinkelyje bilietų kasininke. Kaip geležinkelietė ji turėjo privilegiją važinėti su šeima traukiniu nemokamai. Dukroms Audronei ir Virginijai tai buvo tikra šventė: mama papuošdavo dailiomis suknelėmis, įrišdavo kaspinus į plaukus ir visos važiuodavo traukiniu į Elėją, o vakare grįždavo atgal.

1961 metais Julius buvo priimtas šilumvežio mašinistu tuometiniame grūdų produktų kombinate, kur per laiką pakilęs pareigose iki brigadininko, vadovavusio 12 žmonių, ne kartą apdovanotas kaip darbo veteranas, išdirbo 41-erius metus. Žmona taip pat atėjo į šią įmonę, buvo vagonų svėrėja. Visada mylėjo gėles, tad namuose žydėjo darželiai. Radusi laisvesnę valandėlę siuvinėdavo, megzdavo.

Vyras Julius – nagingų rankų meistras. Jis kartu su broliu Broniumi pasistatė namus, sumeistravo du traktorius.

„Mano tėvelis buvo Joniškyje žinomas račius, gamindavo medinius ratus. O aš labiau prie metalo linkęs. Būdavo „prie ruso“ variklių, detalių, tad ir surinkome tuos traktorius. Gabumų turėjau“, – sako jis. Gabumų būta ir kitokių. Dar tarnaudamas armijoje jis savarankiškai išmoko rusų kalbą, pasiruošė egzaminams ir išlaikė Maskvoje vairuotojo teises, kurias į stalčių galutinai padėjo tik prieš kelerius metus. Važinėjo visą gyvenimą.

Motociklistės teisės

„O aš buvau motociklistė, – juokiasi Konstancija. – Neturėjome dar automobilio, tad iš pradžių nusipirkome „K–55“ motociklą. Abu susėsdavome, vyras ant bako pasodindavo dar mažą vyriausiąją dukrą Virgutę ir važiuodavome 80 kilometrų mano tėvelių lankyti. Vėliau įsigijome „IŽ Jupiter“ su priekaba ir ką gi – išsilaikiau teises, kad vyrą galėčiau kada prireikus parvežti. Gal būčiau ir B kategorijos teises gavusi, bet kai pamačiau kaimynės automobilį po avarijos, pabūgau.“

Dar Julius mėgo žvejoti ir groti lūpine armonikėle. Kai kartu su dukros Virginijos šeima važinėjo po Europą, jis sugalvojo, kad pasiekęs Vokietiją būtinai nusipirks vokišką šį lūpinį instrumentą. Kaip tarė, taip padarė, rado lūpinę armonikėlę jau pirmame didesniame Vokietijos mieste. Po to niekas nebebuvo svarbu, galėjo jau namo grįžti, nes tikslas buvo pasiektas.

Šeima daug keliaudavo, vyko į Jaltą, Leningradą (dabar Sankt Peterburgas), vasarodavo Giruliuose, Kemeruose (Latvija). Kartu grybaudavo.

„Kemeruose veikė restoranas „Neptūnas“, kur kepdavo šašlykus. Mes, vaikai, taip jų norėdavome, bet buvo brangu. Veždavomės savo dešros, kiaušinių, kompoto ir pietaudavome, bagažinę atidarę. Bet kartą tėtis nupirko šašlykų porciją ir padalino visai šeimai. Tai buvo tokia šventė!“ – prisimena dukra Audronė.

Atleisti ir nusileisti

Konstancija ir Julius Bagdonavičiai užaugino tris puikius, pasididžiavimo vertus vaikus: dukras Virginiją ir Audronę, „pagranduką“ Saulių. Virginija Vilkončienė daug metų buvo žinoma Joniškyje kirpėja–stilistė, taip pat dirbo Šiauliuose, dabar gyvena Šveicarijoje. Kita dukra Audronė Budreckienė – verslininkė, UAB „Miltinuko receptas“ direktorė, sūnus Saulius Bagdonavičius – žygeivis, Gataučių „Saulėtųjų naktų“ sodybos šeimininkas ir festivalio organizatorius. Užaugo keturios anūkės, jau sulaukta ir septinto proanūkio, kuriam vos penki mėnesiai.

Visi jie susibėgs šį rugpjūtį į ketvirtąsias senolių vestuves. Pirmą kartą jie tuokėsi 1956 metais, antrą – sulaukę auksinio 50 metų jubiliejaus, trečią minėjo deimantines 60 metų kartu vestuves, o dabar bus jau ketvirtas kartas po 65-erių metų.

Per gyvenimą šie garbaus amžiaus žmonės ėjo ranka rankon. Paklausus, koks gi receptas – išgyventi tiek metų neišsiskyrus, Konstancija atsako už abu: „Pagrindiniai dalykai – atleisti ir nusileisti.“