Naujausios
Nesurežisuota akimirka
Renginys prasidėjo nesurežisuota, netikėta akimirka: prie brolių Franckaičių su dviem didžiulėmis gėlių puokštėmis žengė svečiai – buvusio Kauno politechnikos instituto bendramoksliai, studijavę kartu su Romualdu. Tokia gražia nata iškart priminta, kodėl renginio pavadinimas skamba „Aplink pasaulį per 80 metų“. Per tuos aštuonis dešimtmečius broliai – sportininkai, tarptautinės kategorijos stalo teniso teisėjai, kolekcionieriai – iš tiesų apvažiavo visą žemės rutulį: teisėjavo Lenkijoje, Slovakijoje, Danijoje, Norvegijoje, Japonijoje, Austrijoje, Rusijoje, JAV, Kroatijoje, Malaizijoje ir kitose šalyse.
Broliai gimė per karą – 1943 metų sausio 28 dieną Šiauliuose. „Buvo toks laikas, kai savo auksinius berniukus ir mergaites tėveliai parsiveždavo iš Šiaulių, kaip ir dabar“, – į Jono Avyžiaus viešosios bibliotekos Informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjos Vijoletos Kuprevičienės pristatymą šmaikščiai įsiterpė Romualdas Franckaitis, taip primindamas, kad gimdymo skyriaus Joniškyje vėl nėra.
Vaikystėje ne tik sportavo
Vaikystę ir paauglystę dvyniai praleido Joniškyje, nuo mažens sportavo, grūdinosi. Romas labiau linko į stalo tenisą, kurį pradžioje abu pirmą sykį sužaidė namie ant kraičio skrynios, o Vincas – į lengvąją atletiką.
Romualdas Franckaitis pasakojo, kaip jie žiemą rytais prausdavosi, voliodavosi, eidami imtynių lauke ant sniego, po to apsipildavo šaltu vandeniu iš šulinio ir „raudoni kaip vėžiai“ skubėdavo į mokyklą. Kartą išgirdo sakant: „Kažkokie kvaileliai sniege šaltyje vartosi ir dar dainuoja!“ Po to ūpo dainų traukti nebebuvo, bet grūdintis noras nepraėjo. Kaip ir skaityti. Anuomet biblioteka vaikams ir jaunuoliams tapdavo išganymu, knygos – dvasiniu penu ir pramoga. Dvyniai Franckaičiai dažnai ten lankydavosi ir ryte rydavo nuotykių romanus.
Be viso to, broliai paauglystėje stengdavosi prisidėti prie šeimos išlaikymo, uždarbiaudavo Joniškio MSV (melioracija). Sykį turėjo iškrauti didelį kiekį drenažo vamzdžių. Krovė juos ir suaugę darbininkai, vadinti „zimagorais“, šie atsipūsdami, parūkydami gal tik pusę krūvos įveikė, o 14-mečiai Franckaičiai savo dalį jau buvo užbaigę. Ir visur taip – stengėsi padaryti, pasiekti kuo daugiau.
Lemiamas lūžis
Dar mokykloje įvyko lemiamas lūžis, kai 1960-aisiais Pranas Rimša pasikvietė į Joniškį žinomas stalo tenisininkes Nijolę Ramanauskaitę ir Laimą Balaišytę, su jomis abu broliai susirungė prie žaliųjų stalų. Romualdas tąsyk laimėjo prieš L. Balaišytę, kuri buvo Lietuvos čempionė. Toks laimėjimas dar labiau uždegė treniruotis.
Studijas dvyniai pasirinko skirtingas: Romualdas – Kauno politechnikos institute mechanikos inžineriją, o Vincas pasuko į Kauno kūno kultūros institutą.
„Brolis buvo fizikas, matematikas, o man tik fizinis sekėsi“, – renginyje juokavo Vincas, pasiekęs 5 kilometrų uždarų patalpų Lietuvos rekordą, kurio, kaip pats juokavo, niekas „nebesumuš“, nes Kauno sporto halė, kurioje tai įvyko, buvo pertvarkyta.
Nuo sporto nė vienas nenutolo. Jau gerokai vėliau, 2002 metais, Romualdas Lietuvos kūno kultūros akademijos Tęstinių studijų centre įgijo sporto trenerio specialybę, 2006 metais baigė Šiaulių universiteto Tęstinių studijų instituto pedagoginių-psichologinių žinių kursus.
Vincas 1974–1992 metais buvo sporto klubo „Banga“ pirmininkas („Bangos“ gamykloje buvo net 12 tūkstančių darbuotojų), nuo 1995 metų – Kauno Stepono Dariaus ir Stasio Girėno vidurinės mokyklos kūno kultūros mokytojas.
Išleido ir knygų
Romualdą joniškiečiai žino kaip stalo teniso trenerį, išugdžiusį ne vieną puikų jaunąjį tenisininką, nuskynusį pergalių šalies ir tarptautinėse varžybose, buvusį Sporto mokyklos direktorių, Stalo teniso muziejaus įkūrėją, Stalo teniso federacijos Teisėjų komisijos pirmininką. Abu su broliu yra tarptautinės kategorijos stalo teniso teisėjai, su varžybomis apkeliavę visą pasaulį, parašę knygų. R. Frankaitis išleido „Iš teisėjo užrašų...“ I ir II dalis, o V. Franckaitis – „Lietuvos stalo teniso žinyną“ (taip pat dvi dalys).
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilma Kumpikevičiūtė, pasidalijusi prisiminimais apie R. Franckaičio knygos „Iš teisėjo užrašų...“ II dalies redagavimą, atskleidė puikių autoriaus savybių: „Romas pedantiškas, valdo žodį, tiksliai rašo. Jautėsi jo, kaip trenerio, atsakomybė. Jei pats negalėdavo vežti jaunųjų sportininkų į varžybas, vežė žmona arba kitų prašydavo pagelbėti. Visada buvo „mes“ – su broliu, tada pataisiau, kad rašytų „aš ir brolis“. Visada labai dėkojo visiems – žmonai, šeimai, vaikams, valdžiai.“
Nutikimai
Prisiminta ir keletas nutikimių iš tarptautinių varžybų užsienyje.
„1996 metais Norvegijoje vyksta pasaulio veteranų stalo teniso čempionatas. Ateinu į kambarį ir vienas japonas puola prie manęs glėbesčiuotis. Kodėl? Nieko nesuprantu. Pasirodo, jis mane supainiojo su Vincu, kuris jau buvo Japonijoje teisėjavęs“, – smagią istoriją papasakojo Romualdas.
Vincas tuojau pat atitarė, prisiminęs, kai pamatęs, kad pasibaigus varžyboms japonės baltomis pirštinaitėmis viską valo, tvarko, neša, puolė joms padėti, nors ir buvo varžybų teisėjas. „Aš – žmogus iš paprastos šeimos, matau, kad reikia padėti, – sakė jis. – Už tai vyriausiasis teisėjas N. Širakava, su kuriuo užsimezgusi bičiulystė nenutrūko, tada dovanojo man švarką su gausybe ženkliukų.“ (Abu broliai kolekcionuoja visą atributiką, susijusią su tenisu, tad tai buvo didžiulė dovana.)
Broliai dvyniai savo panašumu pasinaudodavo ir studijuodami. Būdavo, kuris nors kitą pakeisdavo laboratoriniame darbe, prireikus žygiuoti eisenoje arba dainuoti chore.
Abu broliai 2003 metais buvo apdovanoti Kūno kultūros ir sporto departamento sidabro medaliu „Už nuopelnus Lietuvos sportui“, o šįkart Vincas be kitų dovanų iš Kauno Romualdui atvežė Tautinio olimpinio komiteto (LTOK) skirtą II laipsnio ženklą „Už nuopelnus“. Tokį pat gavo ir pats Vincas.
Netrūko sveikinimų iš rajono, bibliotekos vadovų, bendraklasių, bičiulių, stalo tenisininkų, o Lietuvos pagyvenusių žmonių asociacijos Joniškio skyriaus nariai pradžiugino brolius ansamblio „Sidabrė“ (vadovė Danutė Poliakienė) dainomis.
